Į pradžią  Struktūra  Kontaktai 
English       
   
 
           
 
     
 

Į skyriaus
pradžią

Vilniaus paveikslų galerijos adresas:
Didžioji g. 4, LT-01128, Vilnius. Tel./faksas (8-5) 2120841, tel. (8-5) 2124258


PARODA „IŠ ŠALČIAUSIO KRAŠTO: ŠIAURĖS ŠALIŲ JUVELYRIKA“

2014 m. lapkričio 20 d. – 2015 m. sausio 19 d.

 


Konrad Mehus (Norvegija). Nuotakos karūna „Krona pa Verket 2 – paukščio lizdas“. 2003. Sidabras ir vytelės, 165x130 mm


Daniela Hedman (Švedija). Kaklo papuošalas „Pėdos“ iš ciklo „Žemė“. 2010. Varis, siūlai, 240x100x1 mm


Paroda „Iš šalčiausio krašto: Šiaurės šalių juvelyrika“ pristato daug įdomių Šiaurės šalyse sukurtų šiuolaikinės juvelyrikos kūrinių. Ši paroda yra trijų Norvegijos institucijų – Nacionalinio dailės, architektūros ir dizaino muziejaus, Dailės ir amatų asociacijos bei Nacionalinės dailės akademijos Osle – bendradarbiavimo rezultatas. Prie parodos parengimo prisidėjo ir partneriai iš kitų Šiaurės šalių dizaino ir vaizduojamųjų menų muziejų, amatų asociacijų bei nacionalinių dailės ir dizaino mokymo institucijų.


Lillian Eliassen (Norvegija). Kaklo papuošalas „Kiekvienas kelias yra tik
dar vienas būdas pasiekti namus“. 2012. Molis, sidabras, 140x240 mm

 

Parodoje eksponuojami 159 papuošalai, sukurti 61 menininko iš Šiaurės šalių – Danijos, Suomijos, Islandijos, Norvegijos, Švedijos. Į ją taip pat specialiai pakviesti penki garbės svečiai bei menininkų grupė iš Estijos. Parodos tikslas – prisidėti prie Šiaurės juvelyrikos, kaip išraiškingo, nekontroliuojamo ir „kieto“ meno, įvaizdžio formavimo.

Nors juvelyrikos, kaip meno rūšies, pripažinimas bėgant metams padidėjo, ji vis dar yra mažai žinoma, o jos kolekcijų nepamatysime didžiuosiuose pasaulio meno muziejuose. Tačiau šalčiausiuose Europos kraštuose, Šiaurės šalyse, situacija yra priešinga – ten juvelyrika klesti ir yra eksponuojama visuose didesniuose muziejuose. Bet reikia prisiminti, kad ši juvelyrika skiriasi nuo pusiau pramoninių ar komercinių papuošalų – studijų ar autorinės juvelyrikos. Jos vertę lemia ne medžiagos, iš kurių papuošalai padaryti, bet meninė išraiška ir turinys. Tokia juvelyrika yra ne tik dekoratyvi, bet turėtų būti suvokiama ir kaip rimta bei unikali meno išraiška.

Šiaurės juvelyrika, kaip meno forma, yra gana naujas reiškinys, kilęs XX a. 9 dešimtmetyje. Jos šaknys siekia 7 ir 8 dešimtmečių JAV ir Europos avangardo kryptis, kurias meno istorikai vadina „naująja juvelyrika“. Jie nustatė tris skirtingas juvelyrikos kategorijas: kontroliuojamą ekspresionizmą, perdėtą ekspresionizmą ir dizainu pagrįstą arba vadinamąją „gero skonio“ juvelyriką. Ši plati juvelyrikos emancipacija lėmė naują meninę sampratą, kuri galų gale išsivystė į visuotinį judėjimą, kokį mes matome šiandien.

XX a. 7 dešimtmetyje kilusi amerikietiška ir angliška nešiojamų papuošalų tradicija 9 dešimtmetyje buvo perimta Europoje. Juvelyrika tapo tarptautine, o į pirmą planą iškilo urbanizacija kartu su didelių miestų, tokių kaip Niujorkas, Londonas ar Tokijas, gyvenimo stiliumi. Miesto gyvenimas ir technologijos suformavo naujų formų ir medžiagų poreikį. Juvelyrikos dirbiniuose atsirado aliuminis, plastikas bei guma.

Naujoji juvelyrika rodė aiškų dėmesį žmogaus kūnui, kuris pradėjo vaidinti visiškai naują vaidmenį papuošalų kūrime. 10 dešimtmečio pradžioje dėmesio centre atsidūrė „kūno dizainas“ (kūno plastinė ir kosmetinė chirurgija), tuo pačiu metu išpopuliarėjo chirurginis plienas kartu su ilgaamžėmis medžiagomis, tokiomis kaip niobis ir titanas. Jos suteikė juvelyrikai naujas erdves, bet šios „aukštų technologijų“ medžiagos buvo aptarinėjamos ir kvestionuojamos. 10 dešimtmetyje taip pat iškilo nauja menininkų karta, kuri matė 8 dešimtmečio politines pasaulio problemas ir kuriai buvo svarbios jau pagamintos ir perdirbtos medžiagos. Papuošaluose įkūnijant objektus buvo siekiama juvelyrikai suteikti autonomiškumą. Juvelyrika pagaliau tapo istorijų pasakojimo ir turinio perteikimo būdu, sustiprindama ryšį tarp menininko, papuošalo nešiotojo ir žiūrovo.

Šiandien juvelyrika, kaip ir menas apskritai, atspindi gyvybiškai svarbias idėjas ir šiuolaikinius gyvenimo pokyčius. Ji yra nepaprastai įvairi: pradedant iš tradicinių medžiagų pagamintais papuošalais, baigiant šiukšlėmis, rastais daiktais, interaktyviomis ir skaitmeninėmis išraiškomis. Tačiau juvelyrikoje perteikiama mintis daugiausiai susijusi su medžiagomis, forma ir tapatybe. Žiūrint iš globalinės perspektyvos, tapatybė yra nuolat kvestionuojamas dalykas mene, ir daugelis Šiaurės juvelyrikos menininkų gvildena šiuos egzistencinius klausimus. Jie diskutuoja apie „tobulo kūno sindromą“, tvarumą, gamtą, lyčių klausimus, rasizmą, vietinius mitus ir stereotipus, taip pat ir apie dekoratyvumo bei estetikos problemas, nagrinėja kasdieninio gyvenimo įpročius ir asmeninius santykius.


 

 
 
 
[>[Į pradžią] [Struktūra] [Kontaktai] [Informacija] [Pastatai] [Ekspozicijos]
[
Parodos] [Rinkiniai] [Projektai] [Gidams] [Edukacija] [Dailininkai]
[
Meno biblioteka, archyvas, fototeka] [Virtualios parodos] [Muziejaus bičiuliai]
[
Parduodami leidiniai] [Naudingos nuorodos] [Žiniasklaidai]
 

© Lietuvos dailės muziejus. ISSN 1648-8881

  Tinklalapis atnaujintas 2014.11.18