Į pradžią  Struktūra  Kontaktai 
English       
   
 
           
 
     
 

Į skyriaus
pradžią
Vilniaus paveikslų galerijos adresas:
Didžioji g. 4, LT-01128, Vilnius. Tel./faksas (8-5) 2120841, tel. (8-5) 2124258
 
Vilniaus tema Jono Kazimiero Vilčinskio leidiniuose
 
 
2009 m. birželio 16 d. – 2010 m. kovo 1 d.
 
PARODOS ANOTACIJA
Adolfas Žanas Bajo, Filipas Benua „Vilniaus universiteto didysis kiemas“. 1850
Vieno iškiliausių XIX a. šviesuolių – gydytojo, kolekcininko ir meno mecenato Jono Kazimiero Vilčinskio (1806–1885) išleistas „Vilniaus albumas“ yra ryškiausias XIX a. lietuvių grafikos paminklas, nepralenktas nei užmoju, nei menine kokybe. Sumanymo autorių, nutarusį įamžinti gražiausius Lietuvos vaizdus, kultūros bei meno paminklus, įkvėpė ne vien Vilniaus apylinkų grožis – jį skatino patriotiniai jausmai, pažadinti kylančios nacionalinio judėjimo bangos, domėjimasis istorija, troškimas populiarinti savo krašto menines ir istorines vertybes, įtvirtinti Vilniaus, kaip pavergtos, bet nenugalėtos valstybės sostinės, idėją.
Vilčinskis augo išsilavinusioje šeimoje, mokėsi Troškūnų gimnazijoje. Po fizikos, matematikos ir medicinos studijų Vilniaus universitete gilino žinias Paryžiuje, kurį laiką dirbo gydytoju Varšuvoje. 1835 m. grįžo į Vilnių.
XIX a. pirmosios pusės Europos šalių dailė buvo persmelkta gyvu domėjimusi senove bei savo kraštų praeitimi. Plito peizažai, kuriuose menininkai pakiliai vaizdavo didingus senovės statinius, labai jų mėgstamas buvo Italijoje radęsis miestų vaizdų žanras – vedutos. Europos didmiesčiuose aptikęs grafikos leidinių, populiarinančių tokio pobūdžio tapybą, Vilčinskis apie 1844 m. nutarė leisti žymiausių meno paminklų, statytų ar sukurtų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikais, vaizdų rinkinį. Pavadino jį „Album de Wilna“ („Vilniaus albumas“). Pratarmėje prenumeratoriams taip apibūdino savo siekius: „Krašte yra daug architektūros, skulptūros paminklų, meno kūrinių, kurie, pasitelkus grafiką, taptų plačiai žinomi amžininkams ir jų ainiams.“ Būdamas maksimalistas, Vilčinskis negalvojo apie gamybos išlaidas, svarbiausia jam buvo meninė kokybė. Minties spausdinti spalvotas litografijas vilniškėse dirbtuvėse jis greitai atsisakė, akys nukrypo į Paryžių, o ten – į jau žinomą leidybine patirtimi Lemersjė litografinę spaustuvę. Albumas buvo leidžiamas serijomis, jas sudarė atskiri sąsiuviniai, į kuriuos per 40 nenutrūkstamo darbo metų Vilčinskis sudėjo 353 grafikos lakštus.
Pirmasis albumo sąsiuvinis – labiausiai vilnietiškas, skirtas Vilniaus vaizdams, jo architektūrai ir apylinkėms. Planuodamas antrąjį ir kitus sąsiuvinius, Vilčinskis plėtė leidinio tematiką. Kūriniais norėta aprėpti svarbius valstybei įvykius ir asmenybes – karvedžių, mokslininkų, menininkų – ankstesnių laikų ir amžininkų, tarp jų – ir albumo rėmėjų bei prenumeratorių. Be to, po sukilimų caro valdžiai ėmus visoje imperijoje uždarinėti katalikiškas bažnyčias ir vienuolynus, Vilčinskis siekė, kad bent albume išliktų buvusio jų grožio ženklai. Šiandien juos liudija architektūros statinių, tapytų paveikslų ir skulptūrų grafinės reprodukcijos. Taigi „Vilniaus albumo“ grafika turi ne tik išliekamąją meninę, bet ir neįkainojamą istorinę vertę. Vilčinskio leistuose estampuose perteiktas laisvės vilties įkvėptas romantiškas žmogaus nusiteikimas, atsispindėjęs kiek idealizuotoje, virš kasdienybės pakylėtoje aplinkoje. Tokie yra ir eksponuojami parodoje Vilniaus apylinkių vaizdai.
1855 m. balandžio 11 d. įsteigta Vilniaus archeologinė komisija subūrė daugiau nei kelis šimtus krašto istorija besidominčių žmonių. Eustachijaus ir Konstantino Tiškevičių, Adomo Honorio Kirkoro, Adomo Pliaterio, Vladislovo Sirokomlės, Jono Kazimiero Vilčinskio ir kt. dėka caro valdžios uždaryto Vilniaus universiteto patalpose 1856 m. pradėjo veikti Senienų muziejus – pirmoji tokio tipo įstaiga Lietuvoje. Jos paskirtis buvo kaupti, saugoti, eksponuoti ir populiarinti jau nebeegzistuojančios Lietuvos valstybės praeities paminklus. Populiarindamas šią mokslo įstaigą, Vilčinskis išleido Senienų muziejui skirtą albumą „Musee Archéologique a Wilno“ („Vilniaus archeologijos muziejus“, 1858–1859) su grafinėmis archeologijos ir istorijos eksponatų bei dailės kūrinių reprodukcijomis (dalis šio aplanko estampų taip pat eksponuojama parodoje). Kartu Vilčinskis dirbo ir prie Paryžiuje leidžiamo reprezentacinio „Senovės bajorų herbyno“. Jį sudarė 18 chromolitografijų su garsių Lietuvos didikų giminių – Oginskių, Pliaterių, Tiškevičių, Čapskių, Sapiegų, Kosakovskių, Gurskių herbais. Puošniame tituliniame šio leidinio lape – Vytis.
Leidybiniam darbui prireikė daug energijos ir lėšų. Turint galvoje ilgą gamybos kelią, susirašinėjimą su dailininkais ir Paryžiaus spaustuvėmis, nemenkas litografavimo, spausdinimo ir reklamos išlaidas, prenumeratorių paieškas, dažnas cenzorių priekabes, gali tik stebėtis Vilčinskio atkaklumu, nors nuovargio ir nevilties, kad darbas gali sustoti, žinoma, būta. Neturėtume šito užmiršti matydami galutinį rezultatą – gražią aukšto meninio lygio grafiką.
Iliustracijoje: Adolfas Žanas Bajo, Filipas Benua „Vilniaus universiteto didysis kiemas“. 1850
Regina Urbonienė
 

 

 

 
 
 
[Į pradžią] [Struktūra] [Kontaktai] [Informacija] [Pastatai] [Ekspozicijos]
[
Parodos] [Rinkiniai] [Projektai] [Gidams] [Edukacija] [Dailininkai]
[
Meno biblioteka, archyvas, fototeka] [Virtualios parodos] [Muziejaus bičiuliai]
[
Parduodami leidiniai] [Naudingos nuorodos] [Žiniasklaidai]
 

© Lietuvos dailės muziejus

  Tinklalapis atnaujintas 2011.11.24