Į pradžią  Struktūra  Kontaktai 
English       
   
 
           
 
     
 

Į skyriaus
pradžią

Arturo Valiaugos fotografijų paroda „Tylusis identitetas“
Didžioji g. 4, LT-01128, Vilnius. Tel./faksas (8-5) 2120841, tel. (8-5) 2124258

2006 m. vasario 7 d. – kovo 5 d.
 
Parodą rėmė: Tarptautinis fotografijos tyrimų tinklas (IPRN); Paradox

 

Parodos anotacija

Olandiškos tulpės ir lietuviški šaltibarščiai

Agnė Narušytė

Viskas prasidėjo nuo to, kad Tarptautinis fotografijos tyrimų tinklas (IPRN) užsakė Arturui Valiaugai sukurti fotografijų ciklą tema „Darbas“. Vienintelė užduoties sąlyga – jis tai turėjo padaryti Olandijoje.
Olandija – nedidelė šalis, kaip ir Lietuva, bet jau nuo XVI a. yra tapusi vienu iš Europos meno centrų. Tokie olandų menininkai kaip Fransas Halsas, Rembrandtas van Rijnas, Janas Vermeeris, Vincentas van Goghas ir Pietas Mondrianas žinomi visame pasaulyje. Tačiau Olandija pažįstama ir kitaip: dabar Amsterdamas, regis, yra tapęs Europos hedonizmo sostine, kur galima nesislapstant rūkyti žolę ir pasismaginti Raudonųjų žibintų kvartale. Pastarąjį pavadinimą jau taikome ir analogiškai vietai Vilniuje. Bet panašių užuominų į šią šalį čia buvo dar sovietmečiu – Antakalnį su Užupiu jungė (ir tebejungia) Olandų gatvė, o parduotuvėse būdavo galima nusipirkti geltono „Olandiško“ sūrio, į mūsų kasdienybę įterpdavusio paslaptingą šalį, kurią kada nors pamatyti neturėjome vilties.
Minėti dalykai yra tapę lengvai atpažįstamais Olandijos ženklais. Lietuva taip pat turi tokių ženklų, tik gal ne visam pasauliui žinomų. Taigi A. Valiauga nusprendė ištirti, kaip šie ženklai „gyvena“ svetimoje šalyje. Todėl jis perskėlė užduotį į dvi dalis: iš pradžių fotografavo Lietuvoje gyvenančius olandus, o paskui – Olandijoje gyvenančius lietuvius. Visi šie žmonės
, gyvendami svetur, susikuria savo salą – namus. Jie ir tapo A. Valiaugos stebėjimų objektu.
Privačiose erdvėse aptinkamų tautinio identiteto ženklų skirtumai labai nesunkiai leidžia pajusti olandiško ir lietuviško mentaliteto
skirtumą. Štai olandų būstuose nuolat šmėkščioja garsiųjų olandų paveikslų reprodukcijos, tulpės ar mums beveik nesuprantami olandiški tekstai. Kai kur žvilgsnį sustabdo humoristinis,

bet vis tiek labai įsakmus užrašas „Parking for Lithuanians only“ („Automobilius statyti galima tik lietuviams“). Tuo tarpu lietuviai Olandijoje žymi savo valdas daug kukliau – virš olandiško sodo beveik nepastebimai kybo ant lango priklijuotas Vytis, kampe tūno Rūpintojėlis, vienuose namuose prisiglaudęs prie Charlio Chaplino lėlytės, kitur vaizdą sukruvina šaltibarščių raudonis. Ir visur – plėšomi kalendoriai, lietuviškai skaičiuojantys laiką. Autorius užfiksavo ir savo olandišką patirtį, įterptą tarp kosmopolitinių ženklų viešbutyje paradoksaliu pavadinimu „Home“ – „Namai“.
Iš šių pastebėjimų A. Valiauga sukūrė panoramas, atrasdamas specifinį žiūrėjimo būdą – nors ir galima žvilgsniu aprėpti visus sumontuotus kadrus, įsiklausant į jų poetinį ritmą, tačiau daug patogiau – „skaityti“ vaizdą iš kairės į dešinę arba atvirkščiai. Privačių erdvių gyvenimas skleidžiasi kaip kine – štai namai, kuriuose pasakojama žmogaus istorija, o daiktai, tie tautinės tapatybės ženklai, tik būna šalia nieko neveikdami, bet neleisdami pamiršti. 
Fotografijų ciklas „Tylusis identitetas“ nebūtų sukurtas be įvairių institucijų paramos. Tarptautinis fotografijos tyrimų tinklas (IPRN) ir Sunderlando universitetas (Anglija) inicijavo projektą, fotografijos sklaidos biuras „Paradox“ ir jo vadovas Bas Vroege, taip pat Leideno universitetas priėmė A. Valiaugą ir padėjo jam įgyvendinti projektą Olandijoje. Lietuvos ambasada Hagoje padėjo jam surasti Olandijoje gyvenančius lietuvius, o Karališkoji Nyderlandų ambasada Vilniuje – Lietuvoje gyvenančius olandus. Ypač esame dėkingi atašė Dirkui Janui Wierengai ir karo atašė Bruno Gerritsui. Lietuvoje šį projektą koordinavo Lietuvos dailės muziejaus Šiuolaikinės dailės informacijos centras.

 
 
„Gimiau ir augau Vilniuje. Daugiau nei dešimt metų į darbą fotografijos studijoje važiuoju Olandų gatve – ji prasideda sankryža, kurioje pavasarį žydi tulpės. Geriausiai žinomas objektas šioje gatvėje yra laidojimo rūmai – sovietinės modernios architektūros palikimas. Ne tik senesniems miesto gyventojams, bet ir mano amžiaus žmonėms ši vieta sukelia liūdnus prisiminimus apie mirusius giminaičius ir draugus. Daugybę kartų važiuodamas šia gatve mąsčiau apie ryšį tarp šios gatvės, jos pavadinimo ir savęs. Kas yra olandai Lietuvoje? Kas yra lietuviai Olandijoje?“
 
„2005 m. gegužę – birželį fotografavau aštuonias Olandų privačias erdves skirtingose Lietuvos vietose (Vilniuje, Klaipėdoje, Šiauliuose, Radviliškyje ir Trakų rajone). Tai įvairaus amžiaus žmonės (nuo 30 iki 60 metų), darbo reikalais atsidūrę Lietuvoje. Kai kurie iš jų vedė lietuves. 2005 m. birželį – liepą fotografavau Olandijoje. Atsiliepė šešiolika lietuvių iš įvairių Olandijos miestų (Hagos, Amsterdamo, Roterdamo, Delfto, Enšedės, Eindhoveno, Alpheno prie Rijno, Drachteno, Soesto ir Utrechto). Šių žmonių (nuo 30 iki 80 metų) gyvenimo ir darbo Olandijoje aplinkybės ir motyvai labai skirtingi. Dažniausiai tai – lietuvės, ištekėjusios už olandų ar jaunosios kartos žmonės, baigę mokslus Olandijoje ir pasilikę čia gyventi bei dirbti. Kai kurie apsigyveno Olandijoje dėl politinių priežasčių, ir jų gyvenimas apima net dviejų kartų istoriją. Štai Mirga Aukštaitytė van Spanje su šeima po Antrojo pasaulinio karo bėgo nuo sovietų kariuomenės, visą gyvenimą dirbo Olandijoje, o dabar užsiima labdaringa veikla. Isaakas Kaplanas pabėgo iš sovietinės Lietuvos Brežnevo laikais (1964–1982). Nepripažintas kaip žydas Izraelyje, jis kaip lietuvis gyveno Olandijoje ir palaidotas kaip stačiatikis Zorgvliedo kapinėse Amsterdame. Šiame mieste dabar gyvena jo sūnus Feliksas“.
 
„Olandijoje tikėjausi sutikti daug įdomių žmonių ir nenusivyliau. Tai nuostabi šalis, pilna socialinių ir kultūrinių kontrastų, žmonių demoniškais ir angeliškais veidais. Čia šalia sugyvena ir kosmopolitinė metropolio kultūra, ir provincialus „bulvarinis skaitalas“. Visiški nepažįstamieji gali būti skausmingai atviri, kaip viena juodaodė traukinyje, kuri man pasipasakojo, esą jos vyras apgaudinėjąs ją su vyru, ir paprašė patarimo, ką daryti“.
 
„Fotografuodamas lietuvius Olandijoje ir olandus Lietuvoje neieškojau panašumų ar skirtumų. Visus mano fotografuotus žmones sieja gyvenimo užsienyje patirtis. Tačiau pastebėjau, kad lietuviai Olandijoje lieka lietuviais, tik prisitaiko prie aplinkos ir pasidaro sunku juos pastebėti. Tuo tarpu olandai Lietuvoje aplink save aktyviai kuria stereotipiškai olandišką aplinką aiškiai apibrėždami savo kultūrinę ir socialinę poziciją“.
 
„Mane domina, kaip jaučiasi žmogus, atvykęs į kitą šalį. Žmonės migruoja dėl įvairiausių socialinių, ekonominių, politinių ar asmeninių priežasčių. Jie išsaugo savo tautinę tapatybę ir kuria individualią aplinką. Privačias gyvenamąsias erdves ir jose randamus daiktus stebiu kaip vietas, kur vyksta kultūrinių ir vartojimo tradicijų kaita. Tai svetimoje šalyje dirbančių žmonių pasaulio žemėlapiai, kuriuose pasirodo ir nyksta tautinės tapatybės ženklai“.

 

 

 

 
 
 
[Į pradžią] [Struktūra] [Kontaktai] [Informacija] [Pastatai] [Ekspozicijos]
[
Parodos] [Rinkiniai] [Projektai] [Gidams] [Edukacija] [Dailininkai]
[
Meno biblioteka, archyvas, fototeka] [Virtualios parodos] [Muziejaus bičiuliai]
[
Parduodami leidiniai] [Naudingos nuorodos] [Žiniasklaidai]
 

© Lietuvos dailės muziejus

  Tinklalapis atnaujintas 2011.11.24