Į pradžią  Struktūra  Kontaktai 
English       
   
 
           
 
     
 

Į skyriaus
pradžią

Vilniaus paveikslų galerijos adresas:
Didžioji g. 4, LT-01128, Vilnius. Tel./faksas (8-5) 2120841, tel. (8-5) 2124258
 

JONAS RUSTEMAS. DAILININKAS IR PEDAGOGAS

2012 m. spalio 30 d. – 2013 m. kovo 10 d.

ANOTACIJA

Jonas Rustemas. Autoportretas su fesu.
Lietuvos dailės muziejus

Šiemet sukanka 250 metų, kai Konstantinopolyje (dabar Stambulas) krikščionių apgyventame Peros priemiestyje gimė Jonas Rustemas (1762–1835) – žymiausias XIX a. pirmos pusės Vilniaus dailininkas, Vilniaus universiteto Piešimo ir tapybos katedros profesorius, savo kūryba ir pedagogine veikla padaręs didelę įtaką XIX a. Lietuvos dailės raidai.

Apie savo kilmę dailininkas paliko prieštaringų žinių. Tėvą vienuose šaltiniuose nurodo buvus graikų, kituose – armėnų tautybės pirklį, motiną – prancūzę. Apie 1774 m. J. Rustemą Podolės žemių generolas kunigaikštis Adomas Kazimieras Čartoriskis atsivežė į Lenkiją. Būsimasis dailininkas buvo auklėjamas aktyviu kultūriniu gyvenimu garsėjusiame A. K. Čartoriskio dvare, iš kunigaikščio vaikų piešimo mokytojo Žano Pjero Norblino (Jean-Pierre Norblin, 1745–1830) gavo pirmąsias dailės pamokas. Apie 1788–1790 m. dailės žinias J. Rustemas gilino Berlyne, grįžęs tęsė studijas pas Ž. P. Norbliną Varšuvoje, lankė Marčelo Bačarelio (Marcello Bacciareli, 1731–1818) vadovaujamą karališkąją tapybos mokyklą, 1793–1798 m. dirbo piešimo mokytoju ir dekoratoriumi Soltanų dvare Zieteloje.

1798 m. J. Rustemas buvo paskirtas tapybos profesoriaus Pranciškaus Smuglevičiaus adjunktu Vilniaus universitete ką tik įsteigtoje Piešimo ir tapybos katedroje. Iki universiteto uždarymo 1832 m. čia dėstė piešimą, o tam tikrais laikotarpiais ir tapybą. 1811 m. buvo patvirtintas ekstraordinariniu piešimo profesoriumi, 1821 m. – ordinariniu tapybos ir piešimo profesoriumi. 1825 m. gavo nusipelniusio profesoriaus vardą ir pensiją. 1828 m. už uolią ilgametę tarnybą J. Rustemui buvo pareikšta liaudies švietimo ministro Aukščiausioji padėka. 1830 m. dailininkas buvo apdovanotas Pasižymėjimo ženkleliu ir Šv. Onos II laipsnio ordinu.

Nuo pirmųjų darbo universitete metų, o ypač 1819 m. tapęs faktiniu ne tik Piešimo ir tapybos katedros, bet visos Vilniaus meno mokyklos vadovu, J. Rustemas rūpinosi dailės dėstymo Vilniaus universitete tobulinimu, rengė mokymo programas ir dailės katedrų pertvarkymo projektus, koordinavo Grafikos ir Skulptūros katedrų ir litografijos dirbtuvės veiklą, rūpinosi mokyklos materialinės bazės stiprinimu, mokinių stipendijomis, stažuotėmis, apdovanojimais, mokslinių laipsnių teikimu, dailės galerijos kaupimu ir t. t. Ėmėsi organizuoti studentų dailės parodas – pirmąsias grupines dailės parodas Vilniuje.

Per beveik keturiasdešimt Vilniuje praleistų metų J. Rustemas šiame mieste tapo savas, buvo gerbiamas už meno išmanymą, dalykiškumą, mylimas už linksmą ir malonų būdą. Daugelis jį pažinojo ir atpažindavo iš tolo. Adomas Šemešys prisimena: „kas iš vilniečių nematė jo važiuojančio ar jojančio Antakalnio keliu ar žaidžiančio biliardą Didžiosios gatvės kavinėje, vadinamoje „Polska kawa“. Kas nematė jo portretų, kurių tiek daug ir su tokiu taiklumu tapė.“

Portretai buvo pagrindinė J. Rustemo kūrybos sritis. Savo drobėse dailininkas įamžino kone visą to meto Vilniaus ir dalies Lietuvos diduomenę, universiteto profesorius ir miesto inteligentiją, šeimos narius ir bičiulius. Ne viename kūrinyje jis paliko ir savo raiškų veidą. Bruožų egzotiškumą dar labiau sustiprindavo raudonas turkiškas fesas, kurį, pasak amžininkų, „amžinai ant galvos nešiojo“.

Ilgą laiką dirbęs piešimo dėstytoju, šiai meno šakai dailininkas skyrė ypatingą dėmesį. Akademinio piešimo studijos anuomet buvo viso meninio lavinimo pagrindu. Tačiau dar svarbiau, kad piešinį Rustemas suvokė ne tik kaip mokymo priemonę ar parengiamąsias studijas didesnio formato kūriniams, bet ir kaip savarankišką kūrybos sritį. Tai iš dalies siejosi su natūros studijų reikšmės išaugimu. Impulsyviuose, greitai tikslia ir ekspresyvia linija atliktuose piešiniuose dailininkas fiksavo kasdienį Vilniaus gyvenimą, gatvėse ir salonuose sutiktus spalvingus tipažus, įvairių tautų atstovus (žydus, turkus, totorius), valstiečius, keliaujančius prekijus, akrobatus, žonglierius ir t. t. Išliko tik nedidelė J. Rustemo piešinių dalis. Dar keliasdešimt piešinių žinome iš dailininko mokinių grafikos lakštų – Kazimiero Bachmatavičiaus „Vaizdingo mažųjų Jono Rustemo kūrinių prisiminimo“ ir kt.
 
Vienas netikėčiausių ir labiausiai intriguojančių J. Rustemo kūrinių – didžiulio populiarumo sulaukusios „Fantastinės kortos“. Jų idėja, greičiausiai, buvo perimta iš XIX a. pradžioje Vokietijoje plitusių „Cotta“ kortų, kuriose kortų ženklai buvo integruojami į piešinius, taip kortų žaidimą – anuomet populiarią laisvalaikio pramogą – paverčiant estetinio lavinimo priemone. „Fantastines kortas“ J. Rustemas komponavo iš įvairių savo piešinių ir eskizų (mitologinių, religinių, buitinių kompozicijų, natiurmortų, portretų), ieškodamas, kur įpaišyti akis, žaisdamas siužetais, motyvais, kultūrinėmis aliuzijomis.

J. Rustemas kūrė dekoracijas ir kostiumus mėgėjų teatrams, nuo 1810 m. talkino profesionaliam Vilniaus teatrui, įėjo į 1816 m. įsteigtą Teatro direkciją, kur buvo atsakingas už viską, kas susiję su spektaklių apipavidalinimu – kūrė kostiumus ir dekoracijas, prižiūrėjo kitų dailininkų darbą. Kaip Vilniaus universiteto profesorius ir garsus miesto dailininkas jis dalyvavo apipavidalinant valstybines šventes.

Jono Rustemo vadovaujamoje Vilniaus universiteto Piešimo ir tapybos katedroje subrendo dailininkų romantikų karta. Iš savo mokytojo jie perėmė tikėjimą auklėjamąja meno galia, aukštos menininko misijos visuomenėje suvokimą. Stiprėjant politinėms ir kultūrinėms represijoms, prasidėjusioms po 1831 m. sukilimo (jame ne vienas J. Rustemo mokinys pats dalyvavo), dailė ėmė įgauti legalaus pasipriešinimo carizmui formą, tapo vienu iš svarbiausių tautinės savimonės palaikymo būdų. Jaunoji dailininkų karta savo kūriniuose vaizduodavo gimtinės gamtovaizdžius, senąsias pilis, liaudies papročius ir apeigas, bajorijos gyvenimo scenas, senovės istorijos epizodus, praeities didžiavyrius ir žymius amžininkus. Bene vienintelė jiems priimtina egzotika buvo J. Rustemo pamėgtos žydų gyvenimo scenos, suvoktos kaip neatsiejama krašto istorijos dalis, traukianti kitoniškumu, paslaptingumu. J. Rustemo buitinių piešinių šmaikštumą, groteską jų darbuose pakeitė supoetinimas, pagarbus žavėjimasis tuo, ką vaizduoja.

Žinomais menininkais („tautos šaukliais“) tapo tik nedidelė dalis iš gausaus J. Rustemo mokinių būrio (universiteto dokumentuose jų nurodoma daugiau negu 500) – V. Smakauskas, K. Ruseckas, V. Vankavičius, M. Kulieša, V. Dmachauskas, K. Ripinskis ir kt. Nemažai J. Rustemo mokinių dirbo grafikos srityje, ypač glaudžiai jų veikla buvo susijusi su Vilniuje veikusiomis litografijos dirbtuvėmis. Čia sukurti peizažai, portretai, žymių tapybos darbų reprodukcijos, istorijos ir meno paminklų vaizdai užtikrino platesnę nei bet kada anksčiau meno kūrinių sklaidą visuomenėje. Nemažai Rustemo mokinių savo talentą skyrė literatūros kūrinių ar mokslo veikalų iliustravimui, prisidėjo prie knygų kultūros ugdymo. Dar daugiau didesnių kūrybinių ambicijų neturėjusių auklėtinių pasklido po Vilniaus švietimo apygardos mokyklas ir gimnazijas. Jie dėstė piešimą, tapo neblogo lygio portretų, dvarų vaizdų, teatro dekoracijų atlikėjais. J. Rustemo užsiėmimus lankę kitų katedrų studentai, piešimo mokęsi savo malonumui, papildė gausėjančias dailininkų mėgėjų gretas.

Parodai eksponatus paskolino Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, Lietuvos nacionalinis muziejus, Anykščių menų centras, Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka, Vilniaus universiteto biblioteka, Lietuvos valstybės istorijos archyvas, advokatų kontora LAWIN, Jaunius Gumbis, Vilius Kavaliauskas, Rūta Janonienė.

Skaitmeninius vaizdus paskolino Varšuvos nacionalinis muziejus (Muzeum narodowe w Warszawie) ir Nacionalinis Osolinskių fondas Vroclave (Zakład Narodowy im. Ossolińskich we Wroclawiu).

Parodos koordinatorė: Rūta Janonienė
Parodos kuratorės: Dalia Tarandaitė, Rasa Adomaitienė

 

 

 

 
 
 
[Į pradžią] [Struktūra] [Kontaktai] [Informacija] [Pastatai] [Ekspozicijos]
[
Parodos] [Rinkiniai] [Projektai] [Gidams] [Edukacija] [Dailininkai]
[
Meno biblioteka, archyvas, fototeka] [Virtualios parodos] [Muziejaus bičiuliai]
[
Parduodami leidiniai] [Naudingos nuorodos] [Žiniasklaidai]
 

© Lietuvos dailės muziejus. ISSN 1648-8881

  Tinklalapis atnaujintas 2013.03.18