Į pradžią  Struktūra  Kontaktai 
English       
   
 
           
 
     
 

Į skyriaus
pradžią

Vilniaus paveikslų galerijos adresas:
Didžioji g. 4, LT-01128, Vilnius. Tel./faksas (8-5) 2120841, tel. (8-5) 2124258


PARODA „ORŠOS MŪŠIS“

2014 m. kovo 18 d. – birželio 29 d.

ANOTACIJA
Šiemet minime 500-ąsias Oršos mūšio metines. 1514 m. rugsėjo 8 d., per Švč. Mergelės Marijos Gimimo šventę, 5 km į rytus nuo Oršos (šiaurės rytų Baltarusija) įvykusiame mūšyje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenė ir Lenkijos karalystės daliniai nugalėjo Maskvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenę. Tai buvo įspūdinga pergalė, užimanti deramą vietą šalia Žalgirio ir Salaspilio mūšių pergalių.


Mūšis įvyko ketvirtojo (dar vadinamo Dešimtmẽčiu) Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės karo su Maskvos Didžiąja Kunigaikštyste metu. 1514 m. maskvėnai užėmė Smolenską, jiems pasidavė Mstislavlis ir Dubrovna. Tolimesnį kelią į Lietuvą saugojo dar Vytauto statyta Oršos pilis. Norėdamas sustabdyti priešo veržimąsi, Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas Senasis sutelkė kariuomenę, kuriai vadovauti paskyrė Lietuvos didįjį etmoną Konstantiną Ostrogiškį.

K. Ostrogiškiui atžygiavus prie Oršos, kairiajame Dniepro krante savo pozicijas jau buvo užėmusi Ivano Čeliadnino vadovaujama maskvėnų kariuomenė. Priešo akivaizdoje Lietuvos ir Lenkijos kariai be nuostolių persikėlė per Dnieprą: kavalerija perbrido per iš ankstesnio žygio žinomą brastą, pėstininkai ir artilerija perėjo per Lietuvos inžinerinių dalinių pastatytą pontoninį tiltą.

Lietuvos ir Lenkijos pajėgų kairiojo sparno husarų ir raitųjų šaulių daliniai atremia Michailo Bulgakovo-Golicos vadovaujamo maskvėnų „dešiniosios rankos“ pulko ataką. Husarai prisidengę skydais, su ietimis, raitieji šauliai ginkluoti lankais su strėlėmis.

Kariuomenę K. Ostrogiškis išrikiavo dviem linijomis. Pirmosios linijos centre, dengiami didelių skydų (pavezų), tvirtas pozicijas užėmė pėstininkai: ietininkai ir šauliai, taip pat ilgavamzdė lauko artilerija. Sparnus gynė lengvosios kavalerijos daliniai. Antroje linijoje, už pėstininkų, rikiavosi grėsmingiausia kariuomenės jėga ir pagrindinis armijos rezervas – sunkioji kavalerija. Į dešinę nuo centro, eglynėlyje, buvo parengta artilerijos pasala – tarp medžių paslėpta dalis pabūklų ir pėstininkų (manoma, kad tai buvo pirmoji artilerijos pasala karo istorijoje).

Maskvėnų kariuomenę sudarė tik kavalerija. I. Čeliadninas ją išdėstė plačia juosta, tikėdamas lietuvius bei lenkus apsupti ir prispausti prie Dniepro. Centre stovėjo didysis pulkas. Prieš jį rikiavosi priešakinis pulkas. O šonuose, gerokai nutolę nuo centro, – „kairiosios ir dešiniosios rankos“ pulkai.

Kautynes pradėjo „dešiniosios rankos“ pulkas, kurį atrėmė lietuvių ir lenkų lengvoji kavalerija. Tada į mūšį stojo priešakinis pulkas, tačiau jam nepavyko pramušti skydais prisidengusių pėstininkų. „Kairiosios rankos“ pulkui susirėmus su lietuvių ir lenkų husarais, panašiai kaip Žalgirio mūšyje, buvo panaudotas apgaulingo atsitraukimo manevras. Patikėję, kad lietuviai traukiasi, maskvėnai puolė vytis ir buvo atvilioti prie miškelyje paslėptos artilerijos. Nuaidėjus pabūklų šūviams, lietuviai ir lenkai puolė visu frontu. Maskvėnai buvo visiškai sumušti.

Konstantinas Ostrogiškis. Paveikslo „Oršos mūšis“ fragmentas

Žinia apie pergalę greitai apskriejo Europą. 1514–1515 m. buvo parašyta daugiau nei dešimt Oršos mūšį apdainuojančių poetinių panegirinių tekstų. Pergalė buvo įamžinta ir dailės kūriniuose.

Vienas iš garsiausių Oršos pergalę vaizduojančių paveikslų yra saugomas Varšuvos nacionaliniame muziejuje. Netrukus po mūšio jis buvo nutapytas ant medžio lentos (165x262 cm) nežinomo, tikriausiai Luko Kranacho Vyresniojo dirbtuvėje išsilavinimą gavusio dailininko. Paveikslą atvežti į Lietuvą nebuvo galimybės dėl kūrinio būklės ir dėl tapybos ant medžio lentos jautrumo klimato pokyčiams. Tačiau šį kūrinį verta pristatyti jau vien dėl ikonografijos.

Tai seniausias išlikęs Lietuvos ir Lenkijos istorijos epizodą vaizduojantis batalinio žanro kūrinys. Be to, jis nėra vien tik dailininko vaizduotės vaisius. Kūrinio autorius puikiai žinojo Oršos mūšio lauko topografiją, kariuomenių išsidėstymą, svarbiausius mūšio etapus, abiejų pusių karių aprangą ir ginkluotę, portretiškai pavaizdavo net svarbiausius mūšio vadus. Paveikslo tyrinėtojams tai leido daryti prielaidą, kad dailininkas buvo mūšio liudininkas. Matyt, neatsitiktinai paveiksle tarp karių jis pavaizdavo ir save, sėdintį ant Dniepro kranto ir pro sunertus pirštus žvelgiantį į kautynes, lyg mintyse komponuotų būsimo paveikslo vaizdą. |

Husarų vadas vejasi du priešo karius.

Pirmuosius eskizus dailininkas galėjo padaryti dar mūšio lauke, o vėliau, stebėdamas pergalę lydėjusius triumfo renginius, kurių metu su visa ginkluote žygiavo labiausiai pasižymėję mūšio dalyviai, buvo vedami belaisviai, vežami iš priešo paimti ginklai, ikonografinę medžiagą papildyti. Jis neabejotinai naudojosi ir oficialiais mūšio aprašymais, kurie sklido ne tik iš lūpų į lūpas, bet ir labai greitai buvo atspausdinti įvairiose Europos spaustuvėse.

Mūšio lauką dailininkas pavaizdavo iš paukščio skrydžio, vienoje kompozicijoje parodydamas skirtingu metu vykusius epizodus. Dėl šios priežasties tuos pačius veikėjus kūrinyje matome po kelis kartus – pvz., Lietuvos didysis etmonas K. Ostrogiškis nutapytas tris kartus. Kaip būdinga XVI a. žemėlapiams, viršuje yra pietūs, apačioje – šiaurė. Pasakojimas dėstomas iš dešinės į kairę nuo Lietuvos ir Lenkijos pajėgų persikėlimo per Dnieprą iki paniško maskvėnų bėgimo.

Pergalę dailininkas įamžino nugalėtojų žvilgsniu, šiai pusei suteikdamas daugiau spindesio ir didybės. Todėl suprantama, nors tai neįtikėtina, kodėl tarp žuvusiųjų pavaizduoti vien maskvėnai, ir tik tolumoje, apsupti bėgančio priešo, nutapyti du sužeisti, tačiau tebesikaunantys lietuvių ir lenkų pajėgų kariai.


 

 

 
 
 
[>[Į pradžią] [Struktūra] [Kontaktai] [Informacija] [Pastatai] [Ekspozicijos]
[
Parodos] [Rinkiniai] [Projektai] [Gidams] [Edukacija] [Dailininkai]
[
Meno biblioteka, archyvas, fototeka] [Virtualios parodos] [Muziejaus bičiuliai]
[
Parduodami leidiniai] [Naudingos nuorodos] [Žiniasklaidai]
 

© Lietuvos dailės muziejus. ISSN 1648-8881

  Tinklalapis atnaujintas 2014.05.29