Į pradžią  Struktūra  Kontaktai 
English       
   
 
           
 
     
 

Į skyriaus
pradžią

Luvro muziejaus paroda „Antoine Watteau ir prancūzų graviūros menas”
 

ŠĮ SAVAITGALĮ BAIGIAMOJE RODYTI LUVRO MUZIEJAUS PARODOJE – SIMBOLINĖ BILIETO KAINA IR NEMOKAMOS EKSKURSIJOS

Informacinis pranešimas [2013 11 06]

Šį savaitgalį Vilniaus paveikslų galerijoje (Didžioji g. 4) baigiama rodyti Luvro muziejaus (Prancūzija, Paryžius) paroda „ANTOINE WATTEAU IR PRANCŪZŲ GRAVIŪROS MENAS“. Parodą jau pamatė per 7 tūkstančius lankytojų, visus nespėjusius apsilankyti parodoje muziejus kviečia į specialią savaitgalio programą.

  • Lapkričio 9–10 d., šeštadienį ir sekmadienį, bilietas kainuos tik 1 lt.

  • Lapkričio 9–10 d., šeštadienį ir sekmadienį, 12, 14 ir 16 val. lankytojų lauks nemokamos ekskursijos, informacija tel. 212 42 58.

Parodoje „Antoine Watteau ir prancūzų graviūros menas“ iš Luvro muziejaus rinkinių pristatomas prancūzų tapytojo, graverio ir piešinio meistro Jeano-Antoine’o Watteau (Žanas Antuanas Vato; 1684, Valansjenas–1721, Nožanas prie Marnos) kūrybos palikimas. Anksti miręs dailininkas, kaip rokoko stiliaus tapyboje pradininkas, paliko Europos mene ženklų pėdsaką. Watteau buvo novatorius, sukūręs labai savitą tapybos žanrą, tradiciškai vadinamą fêtes galantes – galantiškomis šventėmis. Kaip tikras XVIII a. visuomenės metraštininkas, jis vaizdavo ne tik elegantiškos publikos pokylius bei pramogas nuostabios gamtos apsuptyje, bet ir žanrines scenas su realiais tipažais – elgetomis, klajojančiais muzikantais, teatro artistais, amatininkais, kareiviais, valstiečiais. To meto prancūzų dailėje Watteau garsėjo ir kaip neprilygstamas kolorito meistras, tęsiantis Venecijos mokyklos tapytojų Tiziano ir Veronese’s bei didžiojo flamando Rubenso koloristines tradicijas.

Antoine’as Watteau gimė Prancūzijos šiaurėje, netoli sienos su Flandrija, stogdengio šeimoje. Šiek tiek pasimokęs pas vietinį tapytoją Jacques’ą-Albert’ą Gérin’ą, pradedantysis dailininkas iškeliavo į Paryžių. Patekęs pas Louis Métayer’ą, kopijavo jo dirbtuvėje paveikslėlius, tapytus pagal žanrinę olandų ir flamandų tradiciją. Apie 1705 m. Watteau pradėjo dirbti pas teatro dekoratorių ir tapytoją Claude’ą Gillot (1673–1722), mėgusį vaizduoti commedia dell’arte siužetus. Gillot įskiepijo Watteau ir domėjimąsi teatru, ypač jo nekaltomis apgaulėmis – apšvietimo efektais, pasakiškais scenovaizdžiais, dirbtinių brangenybių spindesiu, grimu išgražintais veidais. 1708 m. Watteau įstojo į žinomo interjerų dekoratoriaus ir tapytojo Claude’o Audrano III (1658–1734) studiją. Čia jis sėmėsi patirties studijuodamas ornamentus, kurdamas naujus jų pavyzdžius ir sieninių tapybos kompozicijų eskizus. Tačiau gilesnė patirtis jo laukė Liuksemburgo rūmuose, kuriuose Audranui buvo pavesta prižiūrėti rūmų meno vertybes, tarp jų – ir Marijos Mediči gyvenimui skirtų Rubenso tapytų paveikslų galeriją. Būtent čia Watteau pamatė monumentaliąsias garsiojo flamando kompozicijas, palikusias neišdildomą įspūdį. Ne mažiau paveiki buvo Renesanso menininkų, ypač Venecijos mokyklos, kūryba – jos pavyzdžius Watteau studijavo savo draugo kolekcininko ir bankininko Pierre’o Crozat (1661–1740) namuose.

1712 m. Watteau tapo Karališkosios tapybos ir skulptūros akademijos nariu. Taip pat jo paveikslai įgijo paklausą, gyvenimas Crozat namuose buvo patogus ir aprūpintas, dažni pobūviai, vakaronės su rinktine draugija, įdomūs pokalbiai apie meną, literatūrą, muziką, teatrą teikė peno apmąstymams. Atrodytų, dailininkui nieko netrūko, jis galėjo atsiduoti tapybai, ramiai save tobulinti, dirbti. Tačiau Watteau buvo sudėtingo charakterio asmenybė. Jis nuolat jautė nepasitenkinimą savimi, o neretai – ir aplinkiniais. Ryškėjo nepatrauklios būdo savybės – uždarumas, pagieža, nepakantumas žmogiškoms silpnybėms. Įžvelgęs draugų ar globėjų elgesio trūkumus, kartais tikrus, neretai – tariamus, ilgiau nesisvečiuodavo, nuolat keitė gyvenamąją vietą, nors tai tik padidindavo jo moralines ir fizines kančias – juk buvo vienišas, drovus, silpnos sveikatos. Nepaisant to, Watteau gyvenime prasidėjo tikros brandos metas. Jis dirbo intensyviai ir greitai, tapė vis naujas fêtes galantes, teatro siužetus, portretus, įsijautusius į vaidmenis aktorius.

Vėlyvuoju kūrybos laikotarpiu Watteau sukūrė keletą paveikslų, kurie vainikavo jo kūrybą. Fêtes galantes geriausiais darbais galima būtų vadinti paveikslus „Įnoringoji“ (apie 1718, Ermitažas, Sankt Peterburgas), „Venecijietiška šventė“ (apie 1718–1719, Škotijos nacionalinė galerija, Edinburgas), o teatro temos viršūnėmis – drobes „Italų aktoriai“ (1720, Nacionalinė dailės galerija, Vašingtonas), „Žilis“ (apie 1718–1719, Luvras, Paryžius), „Mecetenas“ (apie 1718–1720, Metropoliteno muziejus, Niujorkas).

Paskutinį paveikslą „Žerseno iškaba“ (1721, Šarlotenburgo rūmai, Berlynas) Watteau nutapė prieš pat mirtį, jau sunkiai sirgdamas tuberkulioze. Skyrė jį draugui ir paskutiniam globėjui Edme’ui François Gersaint’ui, meno kūrinių parduotuvės savininkui.

Po Watteau mirties draugams kilo laiminga mintis įamžinti jo kūrybos palikimą graviūrų pavidalu. Tarp 1724 ir 1735 m. dailininko draugo bei globėjo Jeano de Julienno iniciatyva pagal Watteau tapybos darbus ir piešinius buvo sukurta šeši šimtai estampų. Reikšmingą sumanymą ėmėsi įgyvendinti visa plejada talentingų grafikų, tarp kurių buvo François Boucher, Laurent’as Carsas, Jeanas-Etienne’as Liotard’as, Benoît ir Jeanas Audranai, Jacques’as-Philippe’as Le Bas, Michelis-Guillome’as Aubert’as ir daugelis kitų. Šis projektas padėjo išplisti Europoje rokoko stiliui, kurio vienas pradininkų buvo Watteau.

Parodoje eksponuojama per 90 graviūrų, sukurtų pagal Watteau piešinius ir tapytus paveikslus. Didžioji dalis graviūrų atrinkta iš beveik 40 000 grafikos kūrinių kolekcijos, 1935 m. barono Edmond’o de Rothschildo dovanotos Luvrui. Parodoje taip pat bus demonstruojami paties Watteau trois crayons (trijų kreidelių) technika meistriškai sukurti piešiniai ir viena tapyta drobė „Besimaudanti Diana“ (apie 1715–1716). Tokio turinio paroda padės atskleisti Antoine’o Watteau, vieno garsiausių prancūzų dailininkų, kūrybos savitumą ir įtaką Europos meno raidai.

Parodos organizavimą inicijavo LR ambasadorė Prancūzijoje Jolanta Balčiūnienė, organizavimą Paryžiuje koordinavo Kultūros atašė Rasa Balčikonytė. Parodos Vilniuje pagrindinis koordinatorius Tarptautinių ryšių skyriaus vedėjas Mindaugas Šapoka. Parodą iš Paryžiaus į Vilnių rugpjūčio 30 d. atskraidino parodos generalinio rėmėjo – Krašto apsaugos ministerijos – karinių oro pajėgų lėktuvas, kuris po parodos grąžins unikalių vertybių rinkinį atgal į Prancūzijos sostinę.

Parodos generalinis rėmėjas – LR krašto apsaugos ministerija.

Rėmėjai: LR kultūros ministerija, Prancūzų institutas Lietuvoje, baronas Eric’as Rothschild’as (Prancūzija), vertimų biuras Skrivanek, advokatų profesinė bendrija MAQS, viešbutis Narutis.

Informaciniai rėmėjai: LRT radijas, LRT televizija, LRT.lt, savaitraštis Vilniaus diena Media Traffic TV viešajame transporte, ACM Informacija miestui.

Parodos draudėjas – draudimo bendrovė BTA.

 

 

 


 

 
 
 
[Į pradžią] [Struktūra] [Kontaktai] [Informacija] [Pastatai] [Ekspozicijos]
[
Parodos] [Rinkiniai] [Projektai] [Gidams] [Edukacija] [Dailininkai]
[
Meno biblioteka, archyvas, fototeka] [Virtualios parodos] [Muziejaus bičiuliai]
[
Parduodami leidiniai] [Naudingos nuorodos] [Žiniasklaidai]
 

© Lietuvos dailės muziejus

  Tinklalapis atnaujintas 2013.11.06