Į pradžią  Struktūra  Kontaktai 
English       
   
 
           
 
     
 

Į skyriaus
pradžią

Paroda „Ispanijos fotografijai – 150 metų“

Adresas: Didžioji g. 4, LT-01128, Vilnius. Tel./faksas (8-5) 2120841,
tel. (8-5) 2124258

2006 m. gegužės 19 d. – 31 d.
Parodoje eksponuojamos iš Ispanijos atvežtos nuotraukos

Nuotraukos iš ekspozicijos

 
Margarita Matulytė
 
Išskirtinė parodos kolekcija atskleidžia Ispanijos fotografijos retrospektyvą nuo 1839 m. iki XX a. pabaigos, išryškina pagrindines fotografijos meno kryptis, pristato žymiausius autorius ir jų ryškiausius kūrinius.
Tai analitinis žvilgsnis į savitą, sudėtingų kultūrinių, socialinių ir politinių kolizijų kupiną Ispanijos fotografijos istoriją. 120 fotografijų sukrečia dokumentine tiesa ir nustebina siurrealistiniu žaismu, priartina jau išėjusių didžių ispanų veidus ir sulaiko bevardžių praeivių žingsnius, apibrėžia totalitarines transformacijas ir įžvelgia demokratinius pokyčius. Pagaliau – liudija pačios fotografijos virsmą. Fotografijos įsitvirtinimas Ispanijos daugialypės kultūros terpėje prasidėjo XIX a. 7–8 dešimtmetyje, kai pasirodė pirmieji fotografijos žurnalai, steigtos mėgėjų draugijos, o profesionalai ieškojo naujų raiškos būdų. Vienas jų – fotožurnalizmas, sužadintas tikros vizualios ekspresinformacijos poreikio, ypač per 1873 m. karlistų karą ar 1874-ųjų Kartagenos neramumus.
Kvestionuoti savo pačios prigimtį, nutoldama nuo dokumentinės paskirties ir deklaruodama menines fotografų aspiracijas, ispanų fotografija išdrįso tik XX a. pr. Tiesa, piktorializmo apraiškos Ispanijoje gana vėlyvos, naujoje fotosecesijos stilistikoje menininkai pradėjo kurti jau įsibėgėjus naujajam amžiui. Europoje įsivyravusio modernizmo atgarsiai gana uždarą šalį pasiekė tik po Pilietinio karo, vykusio 1936–1939 m. Nors kai kurie fotografai jau karo metais pradėjo taikyti avangardinius metodus, deklaratyvią pasipriešinimo fašizmui formą – pavyzdžiui, fotomontažu formuluojamomis replikomis skelbė rezistencinę ir kartu pilietinę poziciją.
Ispanijos pilietinio karo įvykius sekė visas pasaulis – juk tai buvo pirmoji tiesioginė kova tarp demokratijos ir fašizmo. Būtent todėl šimtai užsienio korespondentų ir fotografų tuo metu dirbo Ispanijoje, kur užfiksavo tragiškus ir sukrečiančius kadrus. Tačiau ne vienas ispanų fotografas tapo konstitucinės vyriausybės propagandos įrankiu.
Pokario nacionalizmas lėmė kraštovaizdžio idilės ir folkloro motyvų grįžimą į fotografiją, nes socialumo vengianti fotografija vis dar tarnavo režimui. Ypač ženklūs Ispanijos fotografijai yra 1971-ieji, kai pradėtas leisti žurnalas Naujasis lęšis (Nueva Lente), kaip atsvara dokumentalistams propagavęs menišką, daugiaprasmę, net eklektišką bei apolitišką fotografiją. Tik po Franko mirties 1975 m. laisviau ir drąsiau pradėjo reikštis naujoji fotografų karta, kuriai rūpėjo ne tik slopintos bendros humanistinės pasaulėjautos išraiška, bet ir individualios žiūros paieška. O poindustrinės visuomenės dehumanizavimo sumaištyje pradeda ryškėti konceptualioji fotografija, pasiduodanti bendroms europietiškoms įtakoms, tačiau su dar vis atpažįstamu ispanišku koloritu.
Visus šiuos raidos etapus iliustruojančioje parodoje pristatomi Ispanijos dagerotipijos ir kalotipijos pradininkai (Enrique Lorichon,), XIX a. klasikai (Charles Cliford, Jean Laurent), žymiausi piktorializmo atstovai (Cánovas del Castillo-Kaulak, Ortiz Echagüe), portreto meistrai (Bartolomé Ros, Alberto Schommer), pokario dokumentuotojai (Catala Roca), šeštojo ir septintojo dešimtmečio fotografai – revoliucionieriai (Xavier Miserachs, Leopoldo Pomés), ryškiausi fotožurnalizmo atstovai (Jordi Socias) ar didieji eksperimentuotojai (Manuel Falces) ir naujos estetikos kūrėjai (Humberto Rivas, Castro Prieto).
Parodos sumanytojas ir organizatorius yra fotografijos istorikas Publio López Mondéjar. Tai dvidešimties metų vykdyto tiriamojo darbo rezultatas. Tyrinėtojo įdirbį liudija fundamentalios publikacijos – Atminties šaltiniai (Las fuentes de la Memoria), Ispanijos fotografijos istorija (Historia de la Fotografía en España) ir kiti moksliniai bei fotografiją populiarinantys darbai. Produktyvi ir profesionali istoriko veikla buvo pripažinta bei įvertinta – už nuopelnus fotografijos srityje jam du kartus buvo skirta Kultūros ir švietimo ministerijos premija. Tarptautinės parodos kolekciją iš įvairių valstybinių ir privačių rinkinių parengė Lunwerg leidykla.
Margarita Matulytė: „Ispaniška išpažintis“
 
Lietuvos dailės muziejus ir Ispanijos Karalystės ambasada gegužės 19–31 d. Vilniaus paveikslų galerijoje (Didžioji g. 4) eksponuoja parodą "Ispanijos fotografijai – 150 metų". Prieš metus čia buvo surengta XIX a. ispanų fotografijos paveldo paroda "Hola, España!", o ši pratęsia ir pirmą kartą atskleidžia visą (nuo 1839 m. iki XX a. pab.) Pirėnų šalies fotografijos retrospektyvą. Parodai surinkta 120 fotografijų, kurios atspindi savitą, sudėtingą, politinių ir socialinių kolizijų veikiamą Ispanijos gyvenimą. Apie eksponuojamų Ispanijos fotografijų kolekciją pasakoja parodos kuratorė Margarita Matulytė.  
 
Prie vienos parodos fotografijos lakonišku ir tarsi tik vaizdą komentuojančiu pavadinimu "Išpažintis" (García Rodero, 1978) užtrunki ilgiau, ir ne todėl, kad smalsu patyrinėti intymaus akto viešinimą, tiesiog pagauna universali idėja. Tarsi pati Ispanija suvargusios senyvos ispanės kūnu ir siela išpažįsta savo istoriją. Išpažįsta infantiliai, nekreipdama dėmesio į godžiai ir ciniškai viską gaudantį šaltakraujį objektyvą, – juk nugyventa ir išvargta tiek daug, kad nesvarbu, kieno ausis ar akis pasieks tavo paslaptis. Be to, ir kunigas atviroje klausykloje yra ne kas kitas, o tik bedvasio laiko retransliuotojas, viską suprantančio tarpininko žvilgsniu leidžiantis įvykti tam, kas įvyko, – ispanų išpažintis mums: imkite ir žiūrėkite, ir jauskite, ir prisilieskite prie ispaniškos, tik fotografiniu vaizdu ir laiku nuskausmintos būties.
Parodos kolekcija atskleidžia Ispanijos fotografijos retrospektyvą nuo 1839-ųjų iki XX a. pabaigos, išryškina pagrindines raidos tendencijas, fotografijos meno kryptis, pristato žymiausius autorius ir jų ryškiausius kūrinius. Tai analitinis žvilgsnis į savitą, sudėtingų socialinių ir politinių kolizijų lydimą Ispanijos kultūros bei fotografijos istoriją, kurios atmintis sukaupė praeities vaizdinius, įtvirtino šalies esatį ir dokumentavo jos tapatybės ženklus. 120 fotografijų sukrečia dokumentine tiesa ir nustebina siurrealistiniu žaismu, priartina jau išėjusių didžių ispanų veidus ir sulaiko bevardžių praeivių žingsnius, apibrėžia totalitarines transformacijas ir įžvelgia demokratinius pokyčius. Pagaliau – liudija pačios fotografijos raidą, kurios klasifikacijos lentelėje pirma įrašyta dagerotipija, o prieš nenuspėjamą perspektyvos aibę įterpta jau įprasta skaitmeninė technologija.
Fotografija Ispanijos daugialypės kultūros terpėje pradėjo įsitvirtinti XIX a. septintame-aštuntame dešimtmetyje, kai pasirodė pirmieji fotografijos žurnalai, steigtos mėgėjų draugijos, o profesionalai ieškojo naujų raiškos būdų. Vienas jų – fotožurnalizmas, sužadintas tikros – greitos vizualios informacijos poreikio, ypač per 1873 m. karlistų karą ar 1874-ųjų Kartachenos neramumus. Fotografai stebi šalies industrializavimą ir topografiškai dokumentuoja. Jie nesustoja ties plika viduramžių siena, narciziškai skelbiančia savo gražumą ir daugiaamžiškumą, atvirkščiai, jie vaikosi chaotiškos gyvenimo tėkmės, o architektūra tampa tik kuriančiu kompoziciją ir kartu identifikuojančiu vietą fonu. Lucieno Levy 1895 m. fotografuotas monumentalus Segovijos akvedukas santūriai, kone šmėkliškai stūkso kadre, tačiau pagrindinis vyksmas rutuliojasi po jo arkadomis – išvyksta pašto karieta, ir būtent tai yra dienos įvykis. Reporteriškai gaivališka yra Mesonero Romanos fotografija, kurioje užfiksuotas pasikėsinimas į Alfonsą XIII jo vestuvių dieną, 1906 m. gegužę, Madride. Jokios Jo karališkosios didenybės ar lydinčios svitos išgąsties nėra, tiesioginį faktą "užtemdo" garvežio ar susišaudymo dūmai, tačiau visą įvykio isteriją fotografas išreiškia per minios skrybėlių ir skėčių sangrūdą.
Čia pat mįslingi studijiniai portretai įkūnija kitas prasmes. Ir nesvarbu, kada jie sukurti, – ar tai būtų 1860 m. nežinomo fotografo patraukli mergina tokių pat neįtikėtinų statinių fone, ar 1986 m. Humberto Rivaso efektingas (nes paprastas ir švarus) "Magdos" aktas. Šie du bei dar ne vienas ispanų meistrų sukurtas žmogaus atvaizdas pasako daugiau, negu gali pasakyti siaura portreto sąvoka. Tai dažniausiai net ne kūno ar kūno ir veido ekspozicija, nes santykis su jais (per kūrinius) yra ne socialinis, gal labiau juslinis. Anot Emmanuelio Lévino, "prieiga prie veido yra iš karto etinė". Būtent etika, nuosekli ir krikščioniškoji (kažin ar mauriškoji), paveikia ispanų kūrėjus ir lemia tą neapibrėžiamą (kai atsiriboji nuo pirėniškosios egzotikos: flamenko, apelsinų ir kitų turistinių kategorijų) savitumą.
Tiesa, kvestionuoti savo prigimtį, nutoldama nuo dokumentinės paskirties ir deklaruodama menines fotografų aspiracijas, ispanų fotografija išdrįso tik XX a. pradžioje. O piktorializmo apraiškos Ispanijoje vėlyvos, fotosecesijos stilistika menininkai pradėjo kurti jau įsibėgėjus naujam amžiui. Europoje įsivyravusio modernizmo atgarsiai gana uždarą šalį pasiekė tik po Pilietinio karo, vykusio 1936–1939 metais. Nors kai kurie fotografai jau karo metais pradėjo taikyti avangardinius metodus kaip deklaratyvią pasipriešinimo fašizmui formą: pavyzdžiui, fotomontažu formuluojamomis replikomis skelbė rezistencinę ir kartu pilietinę poziciją. Ispanijos pilietinio karo įvykius sekė visas pasaulis – tai buvo pirmoji tiesioginė kova tarp demokratijos ir fašizmo. Būtent todėl šimtai užsienio korespondentų ir fotografų tuo metu dirbo Ispanijoje, kur užfiksavo tragiškus ir sukrečiančius kadrus. Vienas jų – Robertas Capa, kurio "Nukautas karys" tapo chrestomatine fotografija. Tačiau dažnas vietinis fotografas buvo konstitucinės vyriausybės propagandos įrankis – reprodukavo ideologizuotą ir falsifikuotą realybės viziją. Pokario nacionalizmas lėmė kraštovaizdžio idilės ir folkloro motyvų grįžimą į fotografiją, nes, vengdama socialumo, ji vis dar tarnavo režimui. Ypač ženklūs Ispanijos fotografijai yra 1971-ieji, kai pradėtas leisti žurnalas "Nueva Lente" ("Naujasis lęšis"), oponavęs dokumentalistams ir propagavęs meninę, o kartu daugiaprasmę, net eklektišką bei apolitišką fotografiją. Tad agonistiką liudija ne tik ideologinė priešprieša, bet ir pati fotografijos meno raiška. Tačiau frankizmas neužsklendė visų europietiškos kultūros prieigų, ir fotografija neatsidūrė steriliame vakuume. Gal neatsitiktinai Xaviero Miserachso "komplimentas" toks bresoniškas, o Cesario Lucaso medžiotojai – los caballeros labiau panašūs į kokio nors Jorkšyro jojikus – gentlemen.
Nors tik po Franko mirties 1975 m. laisviau ir drąsiau pradėjo reikštis naujoji fotografų karta, kuriai rūpėjo atskleisti ne tik slopintą humanistinę pasaulėjautą, bet ir individualią žiūrą. O postindustrinės visuomenės dehumanizavimo sumaištis inspiruoja konceptualiąją fotografiją, pasiduodančią bendroms europietiškoms įtakoms, tačiau vis dar išlaikančią atpažįstamą ispanišką koloritą.
Visus šiuos raidos etapus iliustruojančioje parodoje pristatomi Ispanijos dagerotipijos ir kalotipijos pradininkai (Enrique Lorichonas, Charles’is Cliffordas), XIX a. klasikai (Jeanas Laurent’as, Lucienas Levy), piktorializmo atstovai (Cánovas del Castillo-Kaulakas, Joanas Vilatobá, José Ortizas-Echagüe), portreto meistrai (Bartolomé Rosas, Alberto Schommeris), pokario dokumentuotojai (Pedro Menchón, Catala Roca), šeštojo ir septintojo dešimtmečio fotografai revoliucionieriai (Ramónas Masatsas, Xaveras Miserachsas), ryškiausi fotožurnalizmo atstovai (Jordi Sociasas) ar eksperimentuotojai (Manuelis Falcesas, Ouka Lele) ir naujos estetikos kūrėjai (Humberto Rivasas, Castro Prieto).
Nesudėtinga įsivaizduoti, kad per 150 metų tokia didžiulė šalis kaip Ispanija sukaupė daugiamilijoninį fotoarchyvą, kuris po truputį iškeliamas į viešumą. Tiesa, Lietuvoje tai tik antroji paroda, fundamentaliai pristatanti ispanų fotografijos paveldą. Pernai Lietuvos dailės muziejaus iniciatyva buvo surengta paroda "Hola, España!", parodžiusi XIX a. fotografiją, esančią tiek Madride, tiek Vilniuje, o šių metų ekspozicija tęsia pažintį ir aprėpia visą Pirėnų šalies fotografijos vystymąsi. Tad kolekciją galima laikyti ispanų etinių bei estetinių nuostatų, tradicijų suformuotos pasaulėžiūros sukurtų tikrovės vaizdinių kvintesencija.
Parodos sumanytojas ir organizatorius yra fotografijos istorikas Publio Lópezas-Mondéjaras. Profesionali kūrinių atranka yra dvidešimties metų jo tyrinėjimų rezultatas. Tyrinėtojo darbą liudija fundamentalios publikacijos – "Atminties šaltiniai" ("Las fuentes de la Memoria"), "Ispanijos fotografijos istorija" ("Historia de la Fotografía en España") ir kiti moksliniai bei fotografiją populiarinantys darbai. Produktyvi istoriko veikla buvo pripažinta bei įvertinta – už nuopelnus jam du kartus buvo paskirta speciali Kultūros ir švietimo ministerijos premija. Tarptautinės parodos kolekciją iš įvairių valstybinių ir privačių rinkinių parengė "Lunwerg" leidykla, veikianti Madride ir Barselonoje.
Išskirtinė ispanų fotografijos išklotinė skatina apmąstyti ir lietuvių fotografijos raidą, įgalina aptikti istorinės patirties sąlygotą panašumą. Juk ji tokia pat vėluojanti, patyrusi totalitarizmo spaudimą ir dar vis mažai integruota į pasaulinės kultūros terpę.
 
Pirmą kartą publikacija paskelbta savaitraštyje „Literatūra ir menas“

 

 
 
 
[Į pradžią] [Struktūra] [Kontaktai] [Informacija] [Pastatai] [Ekspozicijos]
[
Parodos] [Rinkiniai] [Projektai] [Gidams] [Edukacija] [Dailininkai]
[
Meno biblioteka, archyvas, fototeka] [Virtualios parodos] [Muziejaus bičiuliai]
[
Parduodami leidiniai] [Naudingos nuorodos] [Žiniasklaidai]
 

© Lietuvos dailės muziejus

  Tinklalapis atnaujintas 2011.11.24