Į pradžią  Struktūra  Kontaktai 
English       
   
 
           
 
     
 

Į skyriaus
pradžią

Vilniaus paveikslų galerijos adresas:
Didžioji g. 4, LT-01128, Vilnius. Tel./faksas (8-5) 2120841, tel. (8-5) 2124258

Paroda „Fecit ad vivum. Dailininkų portretai XVI–XVIII amžių Vakarų Europos graviūrose“

FECIT AD VIVUM
DAILININKŲ PORTRETAI XVI–XVIII AMŽIŲ
VAKARŲ EUROPOS GRAVIŪROSE

Pranešimas spaudai

Paroda iš Valstybinio Ermitažo (Sankt Peterburgas, Rusija) rinkinių


Atsisiųsti PDF formatu

2012 m. kovo 8 d. Vilniaus paveikslų galerijoje, Didžioji g. 4, bus pristatyta paroda Dailininkų portretai XVI–XVIII amžių graviūrose, kuri Ermitaže buvo rodyta 2009 m. ir turėjo didelį pasisekimą. Parodoje Vilniuje bus eksponuojami 100 kūrinių iš Ermitažo rinkinio, daugelis iš kurių yra itin reti ir vertingi. Visuomenė juos pamatys pirmą kartą. Toks didelis chronologinis laikotarpis apimamas dėl tos aplinkybės, jog šis periodas buvo graviūros žanro didžiausio populiarumo metas, kai ji kaip ir tapybos portretas atspindėjo visų stilistinių krypčių bruožus. Būdamas susijęs su europinės estetikos bendrais kriterijais, portretas vis dėlto mažiau negu kiti žanrai ir menai išreiškia tautinių mokyklų bruožus. Būtų neteisinga dailininko portretą vertinti kaip tam tikrą žanro rūšį, jis įdomus tuo, jog pavaizduoja konkretaus asmens veidą, asmens, kurio vardas išliko ne vienos kartos atmintyje, kurio asmenybė kelia ypatingą nemažėjantį susidomėjimą.

Portretų kolekcija yra turtingo ir įvairialypio Valstybinio Ermitažo Vakarų Europos graviūrų rinkinio (65 000 lakštų) dalis. Jos pagrindą sudaro rinkinys, patekęs į Imperatoriškąjį Ermitažą Jekaterinos II valdymo laikotarpiu. 1919 metais jį papildė itin vertinga žymaus numizmato J. Iverseno kolekcija, taip pat kitos nacionalizuotos privačios kolekcijos.

Nuo pat XVI šimtmečio graviruotas portretas, kaip tiražuojamo meno rūšis, buvo asmens įžymumo bei prestižo paliudijimas, skatinęs kitų žmonių susidomėjimą juo. Dailininko portretas buvo laisvesnis nuo vaizdavimo schemų, jis buvo privataus portreto žanro vienas iš tipų, kuriam priklausė mokslininkų, literatų, muzikantų atvaizdai. Dažnai tai yra psichologinis portretas, perteiktas neoficialiai intymia maniera ir nepalyginamai platesne stilistinių galimybių amplitude.

Tokiuose portretuose dažnai vaizduojami ir atributai, kuriuos galima suvokti kaip simbolinius ženklus. Jie atitinka pozuojančio modelio veiklos sritį, jo pomėgius.

Atributai, skiriantys vaizduojamojo asmens profesinę priklausomybę, net tapo simboliniais ženklais. Architekto atvaizdas paprastai derinamas su skriestuvu, kampainiu, statinio plano brėžiniu, tapytojo – su palete bei teptukais arba molbertu, graverio – su rėžtuvu, spausdinimo lenta. Dėl to Žano Batisto Udrì (Jean Baptiste Oudry, 1686–1755) portrete (Mari Margerita Udrì, Marie Marguerite Oudry ofortas) atsiranda gitara, o Davido Tenirso jaunesniojo (David Teniers the Younger, 1610–1690) portrete (graviūros autorius Žakas Filipas Leba, Jacques-Philippe Lebas, 1707–1783) – viola da gamba.

Manierizmo epochos graviūrose XVI a. pabaigoje –XVII a. pradžioje panaši informacija buvo įpinama į portretui sukuriamą dekoracinį rėmą su alegorinėmis figūromis, šlovinančiomis vaizduojamą asmenį. Prie tokių galima priskirti Piterio Breigelio vyresniojo (Pieter Brueghel the Elder, ~1525–1569) portretą, kurį graveris Egidijus Zadeleris (Aegidius Sadeler, 1570–1629) patalpino į gausiai dekoruotą rėmą, kuriame pavaizdavo išminties deivę Minervą, menų globėją Merkurijų, įkūnijo Famės šneką.

Kartais pats personažo atvaizdas, išgraviruotas laikantis griežtų tradicijų, perteklingame dekoraciniame rėme beveik netenka savo svarbiausio vaidmens. Tačiau nepaisant dekoro dominavimo, portretui buvo skiriama svarbiausia vieta. Pavaizduotojo asmens atminimo tvarumą pabrėždavo rėmo dekoras – akmeninės suskilinėjusios nišos imitacija. Kaip tik toks yra Paryžiaus Karališkosios dailės ir skulptūros akademijos įkūrėjo Sebastijano Burdono (Sébastien Bourdon, 1616–1671) portretas, sukurtas Lorano Karso (Laurent Cars, 1699–1771), stojant į Karališkąją akademiją. Portretą supa akmens imitacijos rėmas, iš kurio į mus įdėmiai žvelgia seniai anapus išėjęs dailininkas.

XVII šimtmetis yra tas metas, kai tapytojas ir jo paveikslą graviūroje atkuriantis raižinių kūrėjas ima glaudžiai bendradarbiauti. Ypač stiprų impulsą tokiam bendradarbiavimui suteikė Rubensas (1577–1640). Jo dirbtuvėse buvo sukurta ištisa graviūrų gamybos industrija, užsiimanti daugiausia jo paveikslų ir piešinių perkėlimu į raižinius. Parodoje galėsime pamatyti įžymųjį Rubenso portretą, sukurtą Pauliaus Pontijuso (Paul Pontius, 1603–1658) pagal dailininko autoportretą, tapytą 1623–1624 m.; neapoliečio dailininko ir graverio Lukos Džordano (Luca Giordano, 1632–1705; graveris Rokas Pocis, Rocco Pozzi) autoportretą; vieną iš daugelio Luizos Elizabetės Vižė-Lebreno (Louise Élisabeth Vigée Lebrun, 1755–1842) autoportretų (graveris Johanas Gotardas fon Miuleris, Johann Gotthard von Müller, 1747–1830).

Graviravimo techninių priemonių tobulinimas kėlė norą priartėti prie tapybinių efektų. Tai davė stulbinamų meninių rezultatų, tačiau nukentėjo graviūros meno specifika.

XVIII a. ėmė vyrauti grakštaus judesio ir išvaizdos, mielos veido išraiškos, subtilaus ir kiek nerūpestingo apdaro estetika. Menas darėsi vis svarbesniu visuomenės gyvenimo veiksniu, dailininko profesijos prestižas augo. Tai ypač ryškiai matosi autoportretuose, išreiškiančiuose augantį dailininko savivertės jausmą. Jie tampa elegantiški, stengiasi gyventi pasiturinčiai, turi prabangius apartamentus, dalyvauja aukštuomenės gyvenime.

Parodoje lankytojo laukia jaudinantys susitikimai su žymiausių dailininkų atvaizdais – Van Deiko (Anthonis van Dyck, 1599–1641), Rembranto (Rembrandt Harmensz van Rijn, 1606–1669), Karavadžo (Michelangelo Merisi da Caravaggio, 1571–1610) ir daugeliu kitų.

Parodos kuratoriai – Valstybinio Ermitažo Vakarų Europos vaizduojamojo meno skyriaus vyresnioji mokslinė bendradarbė Nijolė Masiulionytė ir Lietuvos dailės muziejaus Tarptautinių ryšių skyriaus vyresnysis muziejininkas Skaistis Mikulionis.

 

 

 
 
 
[[Į pradžią] [Struktūra] [Kontaktai] [Informacija] [Pastatai] [Ekspozicijos]
[
Parodos] [Rinkiniai] [Projektai] [Gidams] [Edukacija] [Dailininkai]
[
Meno biblioteka, archyvas, fototeka] [Virtualios parodos] [Muziejaus bičiuliai]
[
Parduodami leidiniai] [Naudingos nuorodos] [Žiniasklaidai]
 

© Lietuvos dailės muziejus

  Tinklalapis atnaujintas 2012.03.07