Į pradžią  Struktūra  Kontaktai 
English       
   
 
           
 
     
 

Į skyriaus
pradžią

Vilniaus paveikslų galerijos adresas:
Didžioji g. 4, LT-01128, Vilnius. Tel./faksas (8-5) 2120841, tel. (8-5) 2124258
 

TARPTAUTINĖ PARODA „FECIT AD VIVUM. DAILININKŲ PORTRETAI XVI–XVIII AMŽIŲ VAKARŲ EUROPOS GRAVIŪROSE“

2012 m. kovo 8 d. – birželio 10 d.

ANOTACIJA
 

Valstybinis Ermitažo muziejus (Sankt Peterburgas, Rusijos Federacija)

Portretas yra įdomus ir kaip konkretaus asmens atvaizdas, neginčytinas asmenybės buvimo liudijimas, ir kaip savotiška sintezė, jungianti dokumentiką ir meno kūrinį. Kai portrete vaizduojamas dailininkas, kurio vardas yra išlikęs ne vienos kartos atmintyje, susidomėjimas jo asmenybe dar padidėja. Kuo sparčiau gyvoji atmintis traukiasi į praeitį, tuo labiau vertinamas kūrėjo atvaizdas. Manoma, kad talentas jau pats savaime lemia asmenybės išskirtinumą, taigi visuomet įdomu, kokią išvaizdą tokiam asmeniui suteikė gamta.

Parodoje aprėpiamas ilgas – XVI–XVIII a. laikotarpis yra itin reikšmingas Europos kultūrai, kartu jis svarbus ir portreto žanro vystymuisi. Grafinis portretas atspindėjo ir bendrus meno raidos dėsningumus, ir visų krypčių stilistiką. Dailininkų, kaip ir kitų kūrybinių profesijų atstovų – literatų, mokslininkų, muzikantų, aktorių, – atvaizdai priskiriami privataus portreto tipui. Iš kitų jį išskiria neoficialus pobūdis, intymumas ir nepalyginamai platesnės stilistinės galimybės. Šio tipo atvaizdai neretai būna papildyti atributais, nusakančiais jų herojų veiklos sritį ir pomėgius.

Greta vadinamųjų originalių estampų, kai pirminio portreto ir

Jakobas Frėjus (Jacob Frey, 1681–1772)
Karlo Maračio (1625–1713) autoportretas
Vario raižinys

pagal jį atlikto raižinio autorius yra tas pats asmuo, dauguma parodoje eksponuojamų darbų yra portretinio atvaizdo autoriaus ir šį pirmavaizdį reprodukuojančio raižytojo bendradarbiavimo rezultatas. Būtent nuo raižytojo priklauso estampo estetika, jo dekoras, paprastai apimantis ir portreto rėmą, ir užrašų arba prasminę turinio visumą papildančios simbolikos išdėstymas bei pavidalas. Tačiau svarbiausias tų laikų meninės vertės rodiklis buvo nepriekaištinga atlikimo meistrystė – meninis skonis, saiko jausmas, kompozicinio sprendimo darna, tobulas rėžtuko valdymas. Nepriekaištingas atlikimas liudijo gerą profesinį menininko lygį, o šis savo ruožtu sąlygojo autoritetą visuomenėje. Grafikas, sukūręs šedevrą, keldavo nemenkesnį susižavėjimą nei portretistas tapytojas.

Šimto estampų paroda, skirta Vakarų Europos dailininkų grafiniams portretams, su didžiuliu pasisekimu buvo rodoma Ermitaže, o dabar ji pristatoma vilniečiams. Dauguma darbų – tikri raižinio meno pavyzdžiai, kuriuos pagal atlikimo meistrystę pagrįstai galima vadinti šedevrais. Dalis graviūrų, įskaitant ir tas, kurios šiuo metu laikomos tikromis retenybėmis, demonstruojamos pirmą kartą.

Žakas Kalo (Jacques Callot, 1592–1635)
Klodo Deriujė (1588–1662) portretas. 1632
Ofortas

Žiūrovus norima supažindinti su ištisa portretų galerija, kurioje – ir plačiai žinomi menininkai, ir tie, kurių šlovė, laikui bėgant, prigeso. Paminėsime tik keletą iš šimto parodoje pristatomų kūrėjų. Tai – Jeronimas Kokas, tapytojas, graveris, leidėjas, vienas pirmųjų įvertinęs graviūrą kaip lygiavertį žanrą kitiems menams, Kornelis Kortas, kurio virtuoziškumą įvertino Ticianas, Piteris Breigelis vyresnysis, kurio darbų stilistinis ir vaizdinis savitumas toks ryškus, jog jis pelnytai vadinamas Nyderlandų meno simboliu. Albrechtas Diureris, Lukas van Leidenas, Hendrikas Golcijus – piešėjai, tapytojai, grafikos genijai, kurie Europos meno istorijoje pelnytai užima svarbią vietą. Didieji Piteris Paulius Rubensas ir Rembrantas, taip pat Mikelandželas – tapytojas, skulptorius, architektas, inžinierius, poetas, vienas iš pačių žymiausių dailininkų, jo amžininkas ir nesutaikomas konkurentas Bačas Bandinelis. Hansas fon Achenas ir Bartolomėjus Sprangeris – Rudolfo II dvaro dailininkai, ryškiausi meninio stiliaus, pavadinto šio imperatoriaus vardu, atstovai, Antonis van Deikas, sukūręs modelio reprezentacinio vaizdavimo pavyzdį, ir kiti.

Visi jie – ryškios, savo kūrybai prilygstančios asmenybės, tik jų gyvenimai, veikiami įvairių aplinkybių, klostėsi skirtingai. Būta turtuolių ir gyvenusių skurdžiai, verslių ir neturinčių tos dovanos, nuolat supamų gerbėjų ir niūrių atsiskyrėlių. Vieni siekė šlovės ir gyvenimo patogumų, kitiems tie dalykai rūpėjo mažiau. Be grynuolių, savamokslių, stebinusių savo šedevrais, sėkmės siekė kruopštūs darbininkai, ištikimi giežtoms taisyklėms, bet taip pat palikę pėdsaką grafikos istorijoje. Tenka tik apgailestauti, kad žinių apie jų kasdienį gyvenimą liko palyginti mažai, o už tai, ką žinome, esame dėkingi meno istorikams, biografams – Džordžui Vazariui, Karelui van Manderiui, Filipui Balnučiui, – užfiksavusiems privataus menininkų gyvenimo detales, charakterių savybes. Visa tai mums padeda geriau suprasti laike nutolusias asmenybes.

Žiūrovams suteikiama puiki galimybė ne tik pamatyti praeitų amžių dailininkų portretus, bet ir įvertinti subtilų, labai kruopštų ir, galima sakyti, jau išnykusį tokio pavidalo graviūros meną.

Nijolė Masiulionytė

 

 

 
 
 
[Į pradžią] [Struktūra] [Kontaktai] [Informacija] [Pastatai] [Ekspozicijos]
[
Parodos] [Rinkiniai] [Projektai] [Gidams] [Edukacija] [Dailininkai]
[
Meno biblioteka, archyvas, fototeka] [Virtualios parodos] [Muziejaus bičiuliai]
[
Parduodami leidiniai] [Naudingos nuorodos] [Žiniasklaidai]
 

© Lietuvos dailės muziejus

  Tinklalapis atnaujintas 2012.06.07