Į pradžią  Struktūra  Kontaktai 
English       
   
 
           
 
     
 

Į skyriaus
pradžią

Mstislavo Dobužinskio kūrybos paroda „Senoji Lietuva“

Parodoje – Lietuvai padovanotas M. Dobužinskios kūrinių ciklas Senoji Lietuva“
 
Romualdas Budrys, Lietuvos dailės muziejaus direktorius
 
Pasaulyje pripažintas dailininkas Mstislavas Dobužinskis (1875–1957) Lietuvos visuomenei daugiausia žinomas kaip scenovaizdžių kūrėjas. Valstybės teatre jis apipavidalino per 40 operos ir dramos spektaklių, tai padėdamas mūsų nacionalinės scenografijos pagrindus. Pagarsėjęs Paryžiaus, Londono, Romos, Neapolio, Briuselio operose, o vėliau Niujorke, Metropoliteno operoje, M. Dobužinskis neapsiribojo vien scenos meno kūryba. Puikus pedagogas, išugdęs garsius Lietuvos scenografus ir tapytojus, lietuvių kilmės dailininkas M. Dobužinskis, 1921 m. priėmęs Lietuvos Respublikos pilietybę, nuo pat vaikystės, prabėgusios Vilniuje, tapė ir piešė miestų vaizdus, kurie buvo eksponuojami jo parodose Europoje ir JAV kartu su scenovaizdžių eskizais. Viena vertingiausių jo piešinių kolekcijų 2007 m. pradžioje pasiekė Lietuvą. Didelės vertės rinkinį JAV iš dailininko sūnaus įsigijo Lietuvių fondas ir padovanojo Lietuvai, perduodamas kolekciją Lietuvos dailės muziejui. Švenčiant Romos sutarties penkiasdešimtmetį, M. Dobužinskio kūrinių ciklas Lietuvos dailės muziejaus Vilniaus paveikslų galerijoje pirmąkart pristatomas parodoje „Senoji Lietuva“, kurioje eksponuojami ne tik dabar Lietuvai dovanoti kūriniai, bet ir dailininko jaunystės piešiniai iš ciklo „Vilniaus vaizdai“, kuriuos parodai paskolino Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus.
Paroda atskleis Lietuvos ir Europos visuomenei dar nežinomus garsaus menininko kūrinius, atspindinčius dvilypės – europinės ir baltiškosios – Lietuvos tapatybės ir kultūros paveldo formas, jų darnų ryšį, savitumą ir vertingumą bei primins dailininko jaunystėje sukurtus išskirtinio meistriškumo Vilniaus vaizdus.
Parodai pavadinimą davė pats autorius. „Senąja Lietuva“ pavadinta M. Dobužinskio paroda buvo eksponuojama įvairiuose JAV miestuose. Pirmą kartą ji buvo parodyta 1940 m. gegužės 12 d. Bostone. Dailininkas savo interviu kreipėsi į išeivijos bendruomenę tokiais žodžiais: „Aš tikiuosi, kad mano lietuviška paroda bus įdomi ir šio krašto lietuviams, šio miesto gyventojams... Esu laimingas, galėdamas parodyti nors dalį savo įspūdžių iš mūsų garsiosios Lietuvos. Aš turėjau progą gerai susipažinti su visa Lietuva, išvykęs į keletą kelionių, nupiešiau daugybę senosios lietuviškos architektūros bruožų. Noriu tikėti, kad mano paveikslai duos žiūrovams supratimą apie senosios kultūros grožį ir mažų Lietuvos miestelių ir kaimų savitumą“. Poetas Leonardas Andriekus, ilgametis Aidų redaktorius, pranciškonas, su M. Dobužinskiu bendravo iki jo mirties. Ne kartą lankėsi jo darbo studijoje Niujorko priemiestyje – skolinosi kūrinių nuotraukų žurnalui iliustruoti. 1952 m. L. Andriekus užsakė žinomam meno istorikui Mikalojui Vorobjovui straipsnį apie Dobužinskio kūrybą. Šiame išsamiame ir gausiai iliustruotame rašinyje, plačiai nušviesdamas dailininko kūrybą ir jos reikšmę Lietuvos kultūrai, autorius įžvalgiai aptaria ir jo kūrinius, skirtus Lietuvos senajai architektūrai. Jis rašo: „Jau seniai įsimylėjęs Lietuvos gamtovaizdžius ir senąją architektūrą, M. Dobužinskis dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą dažnai atvykdavo į Lietuvą vaizduoti jos ‚motyvų’. 28 jo nutapytus puikius Vilniaus senovinių miestovaizdžių guašus vėliau įsigijo M. K. Čiurlionio galerija Kaune. 1933–1934 m. Dobužinskis apkeliavo kone visą Lietuvą, atidengdamas vis naujus jos romantiškų kampelių žvilgsnius“.
Po M. Dobužinskio mirties JAV 1957 m. jo kūrinių ciklas „Senoji Lietuva“, kurį saugojo jo sūnus dailininkas Vsevolodas Dobužinskis, trumpai buvo parodytas Niujorke, Bruklino lietuvių kultūros židinyje. Apie šią parodą ir jos kūrinių autorių, „kuris dekoravo pasaulio teatrus ir piešė Lietuvos vaizdus“, to meto spaudoje išsamiai rašė kultūros apžvalgininkas Paulius Jurkus. Pažymint dailininko M. Dobužinskio gimimo šimtmetį, jo kūrinių ciklas „Senoji Lietuva“ buvo eksponuotas Čikagoje, Jaunimo centre (55 kūriniai). Dauguma jų – architektūriniai peizažai. Vertindama parodą, istorikė Vanda Daugirdaitė-Sruogienė, prieš karą asmeniškai pažinojusi dailininką, 1982 m. Drauge paskelbtame straipsnyje „Vilniaus mylėtojas M. Dobužinskis“ atkreipė išeivijos lietuvių kultūrininkų dėmesį į dailininko kūrinius, atspindinčius senąją Lietuvos architektūrą, jų svarbą ir vertę, teigdama, kad, „būdamas senosios architektūros mylėtojas, jis apkeliavo visą Lietuvą. Kur tik surado įdomesnius kampelius, griūvančias stilingas bažnyčias, pastatų fragmentus, kryžius, koplytėles, gamtovaizdžius, – juos piešė, įamžino mene. Taip susidarė kerinčio grožio „Senosios Lietuvos“ ciklas. Šie darbai, kaip ir kiti, pasižymi dideliu dekoratyvumu ir jaukiu senovės dvasios perteikimu“. Dailininkas, V. Daugirdaitės-Sruogienės liudijimu, „prašė sūnaus, kad, jam mirus, tasai ciklas nepatektų į svetimųjų rankas, o paliktų Lietuvai. Dėl savo meno vertės ir unikalios lietuviškos tematikos jis yra mums ypač brangintinas“. Panašiai apie M. Dobužinskio kūrinių ciklo vertę atsiliepė ir poetas Kazys Bradūnas: „Reikia atminti, kad grakščia dailininko ranka užfiksuoto objekto (medinės bažnytėlės, šventoriaus vartų, pakelio koplytėlės ar kryžiaus) laikas ir persiritę karai šiandien ne žymės nepaliko. Jie mūsų kultūrai egzistuoja gal tik vienintelėj vietoj – Dobužinskio piešinyje... Amerikiečių meno pasaulis yra susidomėjęs šia M. Dobužinskio lietuviškų kūrinių kolekcija ir ieško būdų ją įsigyti. Tačiau V. Dobužinskis (sūnus) pirmiausia norėtų, kad Lietuvą taip mylėjusio ir jos kultūrai dirbusio tėvo kūrybos palikimas atitektų ne kam kitam, o lietuviams“.
Lietuvoje dailininko M. Dobužinskio šimtmečio jubiliejus irgi buvo iškilmingai pažymėtas. Lietuvos dailės muziejus tuometiniuose Dailės parodų rūmuose surengė didelę Lietuvoje esančių dailininko kūrinių parodą, kuriai dailininko sūnus V. Dobužinskis (su juo muziejus palaikė nuolatinius ryšius) atsiuntė M. Dobužinskio kūrinių skaidres ir daug fotografijų, supažindinančių su dailininko kūryba užsienyje. Jubiliejaus metais buvo išleistas parodos katalogas ir dailininko kūrinių reprodukcijų aplankas „Vilniaus vaizdai“. Jo įvadiniame straipsnyje menotyrininkė Ingrida Korsakaitė publikavo ir 16 „Senosios Lietuvos“ ciklo reprodukcijų. Teksto autorė tąsyk išreiškė susirūpinimą šių kūrinių likimu JAV. Vėliau, 1998 m. tarptautinėje konferencijoje „M. Dobužinskis ir Lietuva“, ji skaitė pranešimą apie M. Dobužinskio piešinių ciklą „Senoji Lietuva“, linkėdama, kad „ciklas ‚Senoji Lietuva’ pakliūtų į saugias rankas ir, daug pasaulio apkeliavęs, džiuginęs tautiečius svetur, anksčiau ar vėliau sugrįžtų į Lietuvą“.
Laimingai sutapus aplinkybėms, Lietuvių fondas, kuriam tuo metu vadovavo išeivijos kultūros veikėjas Stasys Baras, fondo valdybos nariui Gediminui Balukui pasiūlius, nusprendė įsigyti šį Lietuvai labai vertingą dailininko palikimo rinkinį ir jį išsaugoti ateičiai. Čikagoje saugotą (iš pradžių – Lietuvių dailiojo meno institute, o jį uždarius – Lietuvių dailės muziejuje) „Senosios Lietuvos“ ciklą Lietuvių fondo taryba, vadovaujama Vytauto Kamanto, 2006 m. nusprendė padovanoti Lietuvai. 2007 m. pradžioje kolekcija buvo perduota Lietuvos dailės muziejui. Vertingas ciklas bus saugomas ir eksponuojamas kartu su kitais to laikotarpio lietuvių dailininkų kūriniais Lietuvos nacionalinėje dailės galerijoje.
Parodoje pristatomoje M. Dobužinskio piešinių kolekcijoje dominuoja 1933–1934 m. dailininko kelionėse po Žemaitiją sukurti piešiniai. Lietuvos dailės muziejaus darbuotojo Stasio Vaitkaus paliudyta, kad dailininko kelionė po Žemaitiją prasidėjo Šiauliuose, kur M. Dobužinskis bendravo su Peliksu Bugailiškiu, lankė Aušros muziejaus ekspozicijas ir saugyklas. Kelionėje dailininkas nesiskyrė su bloknotu, jo puslapiuose fiksuodamas sudominusius vaizdus (du bloknotai išlikę ir laikomi Nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos Rankraščių skyriuje). Tąkart jis aplankė Jurgaičių piliakalnį ir įamžino šį jam didelį įspūdį palikusį Kryžių kalną. Toliau dailininkas keliavo per Tytuvėnus, į Riomerių dvarą, kuriame svečiavosi keletą dienų. Su dailininke Sofija Riomeriene jis buvo bendravęs Kaune, matęs jos parodą. Apžiūrėjo kelionėje ir Tytuvėnų bernardinų vienuolyną, kurio freskos ir paveikslai susižavėjo dailininką. Keliaudamas Žemaitijos keliais M. Dobužinskis aplankė Šaukėnus Varnius, Luokę ir Telšius. Prie Telšių dailininkas susitiko su Džiuginėnų dvaro savininku Juzefu Perkovskiu, susipažino su pastarojo ilgus metus rengta studija apie žemaičių kryžius. Kartu su J. Perkovskiu M. Dobužinskis važiavo į Sedą ir Plungę.
M. Dobužinskio Lietuvos vaizdai taip ir nebuvo parodyti prieškario Kaune kaip dailininko piešinių ciklas. Dar prieš keliones į Žemaitiją įvairių laikotarpių piešiniai (daugiausia 1929–1931 kūriniai) buvo trumpam parodyti Lietuvių-prancūzų draugijos biure, tik labai maža dalis eksponuota Lietuvoje ir užsienyje surengtose dailininko kūrybos parodose, kuriose dominavo scenografijos projektai. Mažą dalį piešinių ciklo kūrinių yra publikavę prieškario leidiniai Karys, Naujoji Romuva, Viltis ir kiti. Po karo, kolekcijai esant JAV, dalį kūrinių fotografijų išspausdino Amerikos lietuvių leidiniai.
Lietuvių fondo JAV įsigytą kolekciją padovanojus Lietuvai ir ją perdavus Lietuvos dailės muziejui, Mstislavo Dobužinskio Lietuvos vaizdų paroda nuo 2007 m. kovo 29 d. pusmetį eksponuojama Vilniaus paveikslų galerijoje, vėliau – Kaune ir kituose miestuose.

 

 
 
 
[Į pradžią] [Struktūra] [Kontaktai] [Informacija] [Pastatai] [Ekspozicijos]
[
Parodos] [Rinkiniai] [Projektai] [Gidams] [Edukacija] [Dailininkai]
[
Meno biblioteka, archyvas, fototeka] [Virtualios parodos] [Muziejaus bičiuliai]
[
Parduodami leidiniai] [Naudingos nuorodos] [Žiniasklaidai]
 

© Lietuvos dailės muziejus

  Tinklalapis atnaujintas 2011.11.24