Į pradžią  Struktūra  Kontaktai 
English       
   
 
           
 
     
 

Į skyriaus
pradžią

Adresas: A. Goštauto g. 1, Vilnius, tel. (8~5) 261 6764. El. paštas kasiuliomuziejus[at]ldm.lt

Dailininkės Ados Peldavičiūtės-Montvydienės (1907–1967) paroda „Sugrįžusi Ados kūryba“

Kultūros vakaras „Lietuvių fondas: penkių dešimtmečių sėkmės istorija ir dabarties siekiai“
 

LIETUVOS DAILĖS MUZIEJUS KVIEČIA Į LIETUVIŲ FONDO (JAV) 50-MEČIUI
SKIRTUS RENGINIUS VILNIUJE IR KLAIPĖDOJE


Informacinis pranešimas [2013-07-02]

Lietuvos dailės muziejus liepos 3 d., trečiadienį, kviečia į Lietuvių Fondo (JAV) 50-mečiui skirtus renginius Vilniuje, o liepos 4 d., ketvirtadienį, Klaipėdoje, Prano Domšaičio galerijoje:

16 val. Radvilų rūmų muziejuje (Vilniaus g. 24) atidaroma dailininkės Ados Peldavičiūtės-Montvydienės (1907-1967) paroda „SUGRĮŽUSI ADOS KŪRYBA“, kurioje pristatoma Lietuvių Fondo Lietuvai padovanota ir Lietuvos dailės muziejui perduota dailininkės kūrinių kolekcija. Parodos atidaryme dalyvaus Lietuvos dailės muziejaus direktorius Romualdas Budrys, parodos kuratorė Rima Rutkauskienė, iš JAV atvykę kolekcijos dovanojusio Lietuvių Fondo atstovai: Fondo tarybos pirmininkas Marius Kasniūnas, administratorė Jūratė Mereckienė, fondo atstovas Lietuvoje Leonas Narbutis, kontrolės komisijos narė ir LDM mecenatė Aušrelė Sakalaitė. Paroda veiks iki rugsėjo 1 d.


18 val. Vytauto Kasiulio dailės muziejuje (A. Goštauto g. 1, Vilnius) rengiamas kultūros vakaras „LIETUVIŲ FONDAS: PENKIŲ DEŠIMTMEČIŲ SĖKMĖS ISTORIJA IR DABARTIES SIEKIAI“. Vakarą ves Romualdas Budrys. Dalyvaus Lietuvių Fondo atstovai: Marius Kasniūnas, Jūratė Mereckienė, Leonas Narbutis, Aušrelė Sakalaitė ir kt.

Liepos 4 d. 17 val. Klaipėdoje, Prano Domšaičio galerijoje (Liepų g. 33), rengiamas susitikimas su Lietuvių Fondo vadovais, atvykusiais į Lietuvą.


Pasak parodos kuratorės Rimos Rutkauskienės, „Adelė Peldavičiūtė, vėliau pasirašinėjusi ir vadinama Ada, gimė 1907 m. rugpjūčio 28 d. Šiaulių apskr., Kuršėnų vlsč., Ketūnų dvare, Dominiko Peldavičiaus ir Karolinos Skipitaitės šeimoje. Baigusi „Pavasario“ sąjungos kursų suaugusiesiems šeštą klasę, 1927 m. įstojo į Kauno meno mokyklos Rengiamąjį skyrių. Įgijusi jame gerus piešimo, tapybos ir kompozicijos pagrindus (dėstė jai A. Žmuidzinavičius, P. Kalpokas, A. Galdikas, J. Šileika ir kt.), po ketverių metų įstojo į Specialiojo skyriaus P. Kalpoko tapybos studiją. Baigusi ją, išvyko į Florenciją. Tobulinosi pas garsų to meto pedagogą, tapytoją, Meno akademijos rektorių Felicitą Careną (1879–1966). Nevaržydamas kūrybinės laisvės, profesorius, nekalbant apie tapybos technikos dalykus, padėjo Adai bręsti dvasiškai.

Grįžusi į Kauną, Peldavičiūtė-Motvydienė įsitraukė į tuometinį laikinosios sostinės kultūrinį gyvenimą – veikė Lietuvos dailininkes vienijusioje draugijoje, dalyvavo pirmojoje jų surengtoje dailės parodoje (1940). Kauno dailininkų Pavasarinėje parodoje (1943), vykusioje Vytauto Didžiojo kultūros muziejuje, savo kūrinius – kompoziciją „Merginos“ ir „Dailininko Antano Žmuidzinavičiaus portretą“ – eksponavo jau kaip Lietuvos dailininkų sąjungos narė.

Tačiau tuo metu meninis ir kultūrinis gyvenimas buvo kiek apmiręs. Frontui artėjant prie Kauno, Ada su vyru, dirbusiu anglų firmos „Lloyd“ Lietuvoje atstovu, atsidūrė Austrijoje, apsigyveno netoli Insbruko. 1946 m. kovo mėnesį būrelis dailininkų, tarp kurių, be lietuvių, buvo estų, latvių, lenkų, ukrainiečių, vengrų, surengė Brėgence meno parodą, turėjusią, kiek žinoma, didelį pasisekimą. Lietuvai joje atstovavo du grafikai ir keturi tapytojai – Paulius Augius, Telesforas Valius, Aleksandras Šepetys, Vladas Meškėnas, netoliese, Sulz-Röthis kaimelyje, gyvenęs ir lietuviams tada beveik nepažįstamas Pranas Domšaitis, ir Ada Peldavičiūtė-Montvydienė, išstačiusi parodai tris portretus, kompoziciją „Be namų“ ir nuotaikingą Telesforo Valiaus portreto eskizą. 1947 m. lapkritį lietuviai (prisidėjo dar Vytautas K. Jonynas ir Viktoras Petravičius) vėl išėjo į viešumą, tik šį kartą tarptautinė paroda vyko Insbruke.

1949 m., prasidėjus didžiajai emigracijai iš Vokietijos, Montvydai išvyko į Ameriką. Apsigyveno Niujorke, Manhatane. Pasak Aušros Marijos Sluckaitės, Ada kurį laiką dirbo tapybos restauravimo dirbtuvėse, paskiau – antikvariate. Gyvenimas svetur jos, matyt, kurti neskatino – meno gyvenime aktyviau nesireiškė, Niujorko lietuvių dailininkų draugijai nepriklausė, kultūros spaudoje jos pavardė sutinkama retai. Mirė, neatlaikius širdžiai, 1967 m. rugsėjo 14 d. Architektas Vytautas Pelda, padedant tapytojui Juozui Bagdonui, 1981 m. balandžio 4–5 d. Bruklino lietuvių „Kultūros židinio“ didžiojoje salėje surengė sesers kūrybos parodą (44 tapybos ir grafikos darbai). Vėliau, balandžio 11–12 d., perkelta į Torontą, paroda buvo eksponuota Prisikėlimo parapijos salėje.

Dailininkė labiausiai mėgo portreto žanrą, nors yra sukūrusi ir stambių figūrinių kompozicijų, peizažų. Jau ankstyvuoju kūrybos laikotarpiu, kuriame dar ryški mokyklos įtaka, realistinė dailininkės kūryba turi impresionizmo ir art deco stilių bruožų. Juntamos pastangos praturtinti spalvų paletę, kitaip modeliuoti formą. Vėliau jos kūrybai didelę įtaką turėjo nauja, jau Amerikos, kultūrinė aplinka. Dailininkė tarsi susikaupė ties filosofinėmis temomis, ją ėmė traukti alegorijos, ji pamėgo pusiau abstrakčias ir abstrakčias kompozicijas. Keitėsi drobėse spalvos, kito faktūra, „nubyrėjo“ smulkios detalės, platėjo tapytojos mostas. Paulius Jurkus, matęs Peldavičiūtės-Montvydienės parodą „Židinyje“, parašė „Aidams“ recenziją, įžvelgęs jos kūryboje tremties vienišumą, liūdesį, nuovargį. Laikė ją „tikra portretiste“. Jurkui imponavo jos tapybos ekspresija, impulsyvumas ir netikėtas lyrizmas. Rašydamas prisiminė, kaip gražiai Ada buvo auginta Ketūnuose ir kaip Niujorko Centriniame parke, prisiminusi Lietuvą, ji išbėgdavo basa pabraidyti po rasą.“

Ados Peldavičiūtės-Montvydienės kūrybinį palikimą (26 kūrinius) 2013 m. Lietuvos dailės muziejui dovanojo Lietuvių Fondas (JAV). Tai jau trečioji Lietuvių Fondo muziejui padovanota dailės kolekcija: anksčiau buvo padovanotas išskirtinės vertės Prano Domšaičio kūrybinis palikimas (1989–2006), eksponuojamas Klaipėdoje, Prano Domšaičio galerijoje, ir unikali Mstislavo Dobužinskio Lietuvos provincijos piešinių kolekcija (2006).

Kultūros vakaru „LIETUVIŲ FONDAS: PENKIŲ DEŠIMTMEČIŲ SĖKMĖS ISTORIJA IR DABARTIES SIEKIAI“ tik ką atidarytame garsiausio lietuvių išeivijos dailininko Vytauto Kasiulio dailės muziejuje (Goštauto g./ 1) siekiama pristatyti šio Fondo unikalumą, aptarti jo fenomeną, kuris yra ne tik įkvėpiantis lietuvių organizavimo pasaulyje pavyzdys, bet ir išskirtinai tvarios vadybos modelis, kuriuo galėtų remtis dabarties visuomenė Lietuvoje. Renginyje dalyvaus iš JAV atvykę Fondo tarybos pirmininkas Marius Kasniūnas, administratorė Jūratė Mereckienė, fondo atstovas Lietuvoje Leonas Narbutis, kontrolės komisijos narė ir Lietuvos dailės muziejaus mecenatė Aušrelė Sakalaitė, muziejininkai ir kultūros istorikai.

Pažymėtina, kad 1962 m. įkurto Lietuvių Fondo pagrindinis tikslas – išlaikyti ir remti lietuvišką kultūrą, švietimą, lietuviškos veiklos centrus Jungtinėse Amerikos Valstijose, Lietuvoje ir visame pasaulyje. Per penkiasdešimt gyvavimo metų lietuvybei išlaikyti Lietuvių Fondo aukotojai paaukojo beveik 20 mln. dolerių. Įvairiems lietuviškiems projektams LF skyrė daugiau kaip 15 mln. JAV dolerių paramos ir stipendijų. 1990 m. LF skyrė vienkartinę 1 mln. 354 tūkst. dolerių paramą Lietuvos kultūros ir švietimo projektams. Per 50 veiklos metų Lietuvių Fondas daugiausia dėmesio skyrė ir skiria lietuvybės išlaikymo projektams remti: švietimo, kultūrinei, meninei, mokslo ir visuomeninei veiklai, jaunimo reikalams bei studentų stipendijoms. Remiant Fondui, veikia lituanistinės mokyklos, leidžiamos knygos ir vadovėliai, rengiami pasaulio lietuvių Seimai, suvažiavimai, dainų ir tautinių šokių šventės. Taip pat remiamos meno ir kultūros organizacijos, jų renginiai, šventės, jaunimo stovyklos, pasaulio lietuvių jaunimo kongresai ir jaunimo organizacijos, lietuvių spauda ir radijas. Nuo 1990 m. Fondas rėmė ir remia švietimo, mokslo ir kultūros projektus nepriklausomoje Lietuvoje, taip pat ten studijuojantį lietuvių jaunimą.
 

LDM Ryšių su visuomene centras, 262 18 83, 8 682 45 300


 

 

 

 
 
 
[Į pradžią] [Struktūra] [Kontaktai] [Informacija] [Pastatai] [Ekspozicijos]
[
Parodos] [Rinkiniai] [Projektai] [Gidams] [Edukacija] [Dailininkai]
[
Meno biblioteka, archyvas, fototeka] [Virtualios parodos] [Muziejaus bičiuliai]
[
Parduodami leidiniai] [Naudingos nuorodos] [Žiniasklaidai]
 

© Lietuvos dailės muziejus. ISSN 1648-8881

  Tinklalapis atnaujintas 2013.07.02