Į pradžią  Struktūra  Kontaktai 
English       
   
 
           
 
     
 

Į skyriaus
pradžią

Voluinės ir Poliesės ukrainiečių tautinio kostiumo paroda
iš Voluinės kraštotyros muziejaus

Adresas: Arsenalo g. 3A, LT-01100, Vilnius. Tel.: (8-5) 2628080, (8-5) 2121813
Paroda atidaryta 2005 m. rugsėjo 5 d.
Lankoma 2005 m. rugsėjo 6–17 dienomis.
Pristatymas visuomenei – 2005 m. rugsėjo 7 d. 16 val.
Informacinis pranešimas apie parodą
 

Kalba Ukrainos nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius Borys Klimchuk

Renginio dalyviai

Parodos ekspozicijos fragmentas

Dainuoja Voluinės filharmonijos vakalinis ansamblis „Akordas” (meno vadovas Andrij Hordijchuk)

Koncertuoja Voluinės filharmonijos kamerinis orkestras „Kantabile” (meno vadovas Tovij Rivets),
Dalios Sirgedaitės nuotraukos
Lietuvos dailės muziejus ir Ukrainos ambasada rugsėjo 7 d. Taikomosios dailės muziejuje (Arsenalo g. 3A) surengė kultūros vakarą, kuriame pristatyta Ukrainos Nepriklausomybės dienos progai skirta paroda „Voluinės ir Poliesės regionų ukrainiečių tautinis kostiumas iš Voluinės kraštotyros muziejaus” (ji Lietuvoje rodoma trupami – rugsėjo 6–14 dienomis).
Rugsėjo 7 d. parodos salėje koncertavo Voluinės filharmonijos kamerinis orkestras „Kantabile” (meno vadovas Tovij Rivets), tarptautinio Igorio Stravinskio konkurso laureatas, ir Voluinės filharmonijos vakalinis ansamblis „Akordas” (meno vadovas Andrij Hordijchuk). Ukrainiečių tautinių kostiumų parodoje Ukrainos nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius Borys Klimchuk pristatė ir studiją „Europos kongresas Lutske 1429“.  
Ukrainos XIX a. pabaigos – XX a. pirmosios pusės tautinių kostiumų parodoje (rodoma XV komplektų) – tradiciniai įvairių kartų (nuo vaikų, jaunimo iki pagyvenusių žmonių) drabužiai, atspindintys tradicinę aprangos sampratą Voluinės ir Poliesės regionuose. Kasdieniai ir šventadieniniai (ypač – vestuvių) kaimiečių ir miesčionių visų metų sezonų tautiniai kostiumai ryškina ukrainiečių audimo, siuvinėjimo, nėrinių, papuošalų ir avalynės tradicijas. Parodai rinkins atvežtas iš Voluinės kraštotyros muziejaus.
Ukrainiečių tautiniai drabužiai formavosi per daugelį šimtmečių, pradedant Kijevo Rusios laikais ir vėliau. Pagrindinis tokių drabužių bruožas – gausi, spalvinga dekoratyvinė puošyba. Medžiagų, drabužių konstravimo ypatumai, rankomis atliktų siuvinėjimų ir nėrinių kruopštumas ir būdingos, krašte mėgstamos spalvos stebina grožiu ir įvairove. Kostiumų rinkiniai – nuo skrybėlės iki batų, nuo rankinių, nosinaičių iki piniginių – viskas stilingai dera ir džiugina ne tik specialistų, istorikų akis.  
 
Išsamesnę informaciją teikia parodos koordinatorius
Skaistis Mikulionis. Tel. 8 682 45323.
Lietuvos dailės muziejaus Ryšių su visuomene centras
Tel. 212 08 41, 8 687 16739
 
Ukrainiečių tautiniai drabužiai formavosi daug šimtmečių, pradedant Kijevo Rusios laikais. Išskirtiniais ukrainiečių drabužių bruožais visada buvo ir liko dekoratyvinė puošyba, labai įvairių medžiagų, konstrukcinių sprendimų ir priedų panaudojimas. Beveik iki XIX a. pabaigos atskiri elementai ir jų deriniai išsaugojo vietinius ypatumus.
Tautinio kostiumo pagrindas buvo marškiniai. Jais vilkėjo vyrai ir moterys, valstiečiai ir darbininkai. Apie marškinius dainuodavo dainas, su jais susiję daug pasakojimų ir legendų, o liaudies apeigose jie ne mažiau svarbūs ir reikšmingi už rankšluosčius. Etnografų akys pirmiausia krypo į moteriškus marškinius, jų audinius, detales, įaustus ir išsiuvinėtus raštus. Jie buvo įvairaus kirpimo, bet visada trumpesni už sijoną. Knygoje „Матерiали з етнографiï та художного промислу“, išleistoje 1957 m. Ukrainos mokslų akademijos, atspaustas marškinių ornamentų tipų ir jų skirtingo išdėstymo ant rankovių žemėlapis. Kuklus, net nespalvotas piešinys atrodo išties įspūdingai, nors žemėlapis – net ne visos Ukrainos, o tik vakarinių sričių. Rankovės puošiamos ornamentais viršutinėje dalyje, prie peties, ties alkūne, šalia rankogalio. Raštų dryžiai – tai platesni, tai siauresni. Yra rombo pavidalo raštų ir „bėgančių“ siauručiu takeliu išilgai rankovės. Yra skersinių ir išilginių dryžių derinių, yra nuo rankogalio iki pat peties išsiuvinėtų taip, kad beveik nematyti baltos drobės dugno. Įausdavo raštus dažniau Poliesėje. Siuvinėdavo – Voluinėje. Siuvinėti raštai sudaryti iš pabirusių gėlyčių arba laisva banguota linija lyg ilgu liaunu koteliu sujungtų žolynų. Spalvų gama – kaip žydinčioje pievoje. Ypač Voluinėje. Čia virš marškinių užsimesdavo berankovę liemenę, pasiūtą iš tamsaus aksomo, satino, atlaso ar fabrikinio vilnonio audinio.
Ne prasčiau atrodė prijuostės. Baltos, siuvinėtos žaliais, geltonais, raudonais siūlais (gėlytės, gaidžiukai) arba tvarkingais dryžiais apačioje įaustais raudonais raštais, jos visada traukė akį. Net jų baltumas nebuvo nuobodus, nes drobėje moterys sulanguodavo balintą ir nebalintą liną.
Vyrų drabužiai buvo kuklesni negu moterų. Jų puošmena buvo plati juosta, kur kas platesnė nei moteriškų drabužių. Jos buvo vilnonės. Vienspalvės raudonos – su nepaprastai įmantriais kuteliais ar bumbuliukais, ir daugiaspalvės, austos skersiniais arba išilginiais dryžiais.
Moterų šukuosena ir galvos apdangalai atitikdavo jų amžių ir šeimyninį statusą. Mergaitės pindavo plaukus į vieną ar dvi kasas su sklastymu per vidurį (Poliesėje) arba šone (Voluinėje). Į kasas įpindavo kaspinus, galvą puošdavo gėlėmis, šermukšnių kekėmis, vainikais. Ypač gražiai ir rūpestingai dengdavo galvą ištekėjusios moterys. Voluinės vyrai vasarą nešiodavo šiaudines skrybėles, šaltu metu – cilindro formos kepures iš šilto audinio.
Žinoma, puošniausiai apsirengdavo jaunieji per savo vestuves. Ypač įspūdingai atrodė daugiasluoksniai itin sudėtingų formų vestuviniai vainikai. Vestuvinių drabužių spalvose ir parinktuose audinių raštuose glūdėjo gili prasmė. Buvo tikima spalvos galia apsaugoti jauną porą nuo gyvenimo nesėkmių.
Iš viršutinių drabužių labiausiai Ukrainoje paplitę apsiaustai. Poliesėje – baltos, pilkos, rudos spalvos. Žiemą moterys dažniausiai nešiojo trumpus avikailio kailinukus, rečiau – ilgus, vietinės gamybos, tamsiai dažytus ąžuolo žieve ir dekoruotus ryškiai vilnoniais siūlais išsiuvinėtais rankogalių ir kišenių apsiuvais. Vyriški kailiniai buvo siuvinėjami kukliau. Sagos taip pat buvo svarbus puošybos elementas.
Avalynė turėjo būti ne tik patogi, bet ir daili, ypač išeiginė. Šventadieniais moterys avėdavo odinius žemakulnius aulinukus arba suvarstomus juodus pusaulius su aukštais pakulniais.
Moteriškos ir vyriškos aprangos ansamblį papildydavo svarbios smulkmenos – įvairiausių formų rankinės, žiedai, auskarai, nėriniuotos nosinaitės, pypkės, piniginės. Kaklo papuošalai suteikdavo drabužiui ir visai išvaizdai ryškumo. Labiausiai buvo vertinami karoliai su dukatais.

 

 
 
 
[Į pradžią] [Struktūra] [Kontaktai] [Informacija] [Pastatai] [Ekspozicijos]
[
Parodos] [Rinkiniai] [Projektai] [Gidams] [Edukacija] [Dailininkai]
[
Meno biblioteka, archyvas, fototeka] [Virtualios parodos] [Muziejaus bičiuliai]
[
Parduodami leidiniai] [Naudingos nuorodos] [Žiniasklaidai]
 

© Lietuvos dailės muziejus

  Tinklalapis atnaujintas 2011.11.24