Į pradžią  Struktūra  Kontaktai 
English       
   
 
           
 
     
 

Į skyriaus
pradžią
Adresas: Arsenalo g. 3A, LT-01100, Vilnius. Tel.: (8-5) 262 8080, (8-5) 212 1813. El. paštas: vosylyte[at]yahoo.com 
 

LEONARDO TULEIKIO JUBILIEJINĖ RETROSPEKTYVINĖ PARODA „TAPYBOS ATSPINDŽIAI“

2014 m. kovo 28 d. – birželio 8 d.

 

ANOTACIJA

L. Tuleikis. Dvi figūros.

Leonardas Tuleikis – vienas žymiausių lietuvių tapytojų, nuosekliai puoselėjančių XX a. modernizmo dailės tradicijas. Lietuvių tapyboje jis įteisino savitą plastinę kūrinio sąrangą, emociškai paveikią kompozicijos ir kolorito struktūrą, persunktą gilia liaudies meno pajauta.

Retrospektyvinėje kūrybos parodoje eksponuojama 130 kamerinio formato drobių, sukurtų 1968–2012 metais. Daugiausia jų paimta iš dailininko dirbtuvės, keletą paskolino kolekcininkai. Iš saugomų muziejuje 56 L. Tuleikio paveikslų autorius parodai atsirinko tik du. Norėta kuo tiksliau atskleisti beveik penkis dešimtmečius nuosekliai autoriaus moduliuotą meninių vertybių skalę, savitą plastinę transformaciją, išgrynintą tapybinę raišką.

Dailininko kūrybos pasaulėjautai susiformuoti padėjo lietuvių tapybos mokykla, kolegų kūrybos pavyzdžiai. Tačiau ypač svarbu jam buvo gamta, tėviškės vaizdai, gūnių, juostų ir lovatiesių raštai, jų spalvų skambesys, per tai pajausta tautos dvasia, vėliau išreikšta paveikslų struktūra ir koloritu.

L. Tuleikio tapyba – lyg jautrus nuolat kintantis pasakojimas. Tai tarsi teptuku rašomas gyvenimo ir minčių metraštis, kuriame telpa vaikystės prisiminimai ir išgyvenimai, artimų žmonių – moterų ir vaikų – būtis, juos primenantys siluetai, galvų ar rankų mostai, „Rūpintojėlio“ ar „Pietos“ kontūrai, skirtingai transformuojami ir atsikartojantys daugelyje kompozicijų. Nėra sustingusių motyvų. Nuolat kinta žiūros taškai, masteliai, proporcijos, spalvinė potėpių struktūra, tačiau išlieka vaizdo sandara, grįsta emocine įtampa, gilių, sodrių spalvinių tonų deriniais, temperamentingais potėpiais ir piešinio logika.

Viena L. Tuleikio kūrybos kryptis susijusi su apibendrintais ir dekoratyviai stilizuotais figūriniais paveikslais, reflektuojančiais tėviškės, vaikystės prisiminimus („Tėvų vaikystė“, 1968; „Seserys“, 1969) ar unikalią Žemaitijos sodžių būtį („Sename kaime“, 1969). Antroji, daugiau filosofinė, sutapusi su aštunto dešimtmečio pradžia, pasižymi išgryninta griežtų formų plastika, transformuotomis figūromis, tamsoku koloritu ir ryškiomis spalvinėmis inkrustacijomis, primenančiomis viduramžių vitražus („Figūra su kauke“, 1969; „Figūra“, 1970; „Dvi figūros“, 1977). Itin dramatiško stiliaus tapyboje dominuoja savita kompozicinė struktūra, sodri spalvų gama, ekspresyvus perregimų (baltų) potėpių audinys, dažnai formuojantis keletą plastinių tapybos sluoksnių („Atminimo ženklas“, 1998; „Laukimas“, 1997). Vėliau šios krypties kūriniai įgavo lyrizmo, akvarelinio minkštumo, nors kontrastas ir spalvų ryškumas išliko („Vėlų vakarą“, 1999; „Sutemos“, 1999).

Dailininko kompozicijose po 2000-ųjų matomi ryškesni struktūros pokyčiai. Virš konstruktyvių formų skleidžiasi minkšti, persišviečiantys tonai, potėpių gijos koreguoja siluetus, formas („Improvizacija“, 2004, „Keista gėlė“, 2004–2006; „Iš gelmių“, 2005). Tapytojas šį laikotarpį apibūdina kaip nuojautų ryškėjimo laiką. Naują dvasinę būseną geriausiai iliustruoja „Angelas“ (2004): nebeliko aštrios struktūros, kontrastingų spalvų, dominuoja tapybiškas, emocingai subtilus judesys ir viltinga nuotaika.
Nuolat transformuojamas, perkuriamas ir iš naujo paties savęs vertinamas meninis mąstymas šioje parodoje ryškiai atspindi laiko pokyčius ir nerimstančio menininko kūrybos paieškas.

Nijolė Nevčesauskienė
 

 

 

 
 
 
[pradžią] [Struktūra] [Kontaktai] [Informacija] [Pastatai] [Ekspozicijos]
[
Parodos] [Rinkiniai] [Projektai] [Gidams] [Edukacija] [Dailininkai]
[
Meno biblioteka, archyvas, fototeka] [Virtualios parodos] [Muziejaus bičiuliai]
[
Parduodami leidiniai] [Naudingos nuorodos] [Žiniasklaidai]
 

© Lietuvos dailės muziejus

  Tinklalapis atnaujintas 2014.09.26