Į pradžią  Struktūra  Kontaktai 
English       
   
 
           
 
     
 

Į skyriaus
pradžią
Adresas: Arsenalo g. 3A, LT-01100, Vilnius. Tel.: (8-5) 262 8080, (8-5) 212 1813. El. paštas: vosylyte[at]yahoo.com 
 

MADOS PARODA „ART DECO STILIUS (1918–1939)“ IŠ ALEKSANDRO VASILJEVO KOLEKCIJOS

2011 m. sausio 28 d. – rugpjūčio 20 d.

PARODOS ANOTACIJA
 

Mados parodos „Art Deco stilius
(1918–1939)“ iš Aleksandro Vasiljevo kolekcijos kvietimas

Mados parodos „Art Deco stilius
(1918–1939)“ iš Aleksandro Vasiljevo kolekcijos eksponatas

Mados parodos „Art Deco stilius
(1918–1939)“ iš Aleksandro Vasiljevo kolekcijos eksponatas

Aleksandras Vasiljevas – plačiai žinomas mados istorikas, teatro dailininkas, kolekcininkas, dvidešimt septynių knygų, parodų projektų, kelių dokumentinių filmų apie mados kryptis ir pokyčius autorius, lektorius, rengiantis seminarus ir skaitantis paskaitas daugelyje pasaulio aukštųjų mokyklų, – gimė 1958 m. Maskvoje. Būdamas dvidešimt ketverių, emigravo Paryžiun. Parodas lankantys lietuviai jį pažino 2009-ųjų rudenį, kai Vilniuje, Radvilų rūmuose, kartu su Lietuvos dailės muziejumi surengė labai patikusią vilniečiams (ir ne tik) parodą „Karalienės Viktorijos laikų mada“. Šį kartą žymusis menininkas atveria duris į mados aspektu labai įdomų dviejų dešimtmečių laikotarpį – išradingą, kūrybingą, smagų, apie trečio dešimtmečio vidurį paleidusį gyveniman tokio pat „būdo“ meno stilių art deco, sutrikusį po 1929-aisias užgriuvusios Ameriką ekonominės krizės ir palengva užtemusį nuo artėjančio karo nuojautos.

Taikomosios dailės muziejuje (LDM) bus eksponuojama 80 art deco stiliaus suknelių, daugiau kaip 200 aksesuarų, fotografijų ir tapybos darbų. Paroda perkelta iš Rygos Dekoratyvinio meno ir dizaino muziejaus.

Paroda „Art deco mada“, sudaryta iš Aleksandro Vasiljevo rinkinių, skiriama priminti tarpukario (1918–1939) Europos madą ir jos pokyčius. Ekspozicijoje galima susidaryti vaizdą, kaip art deco stiliaus diktato dešimtmetis pakeitė ne tik architektūrą, interjero apdailą, taikomąją dailę, bet drabužius, ypač moterų. Stiliaus terminas žinomas nuo 1925-ųjų – tais metais Paryžiuje veikė tarptautinė dekoratyviojo meno paroda.

Pirmojo pasaulinio karo baigtis smarkiai pakeitė Europos politinį žemėlapį – susmuko monarchijos, suiro didžiulės imperijos: Rusija, Vokietija, Austro-Vengrija, Turkija. Jų vietoje susidarė savarankiškos valstybės rytiniame Baltijos pakraštyje ir pietryčių Europoje, iš užmaršties pakilo Lenkija, Lietuva, savo valstybingumą atgavo Vengrija, Balkanų šalys. Europa susidomėjo „naujokių“ tautų kultūriniu unikalumu, jų folkloru, aprangos ypatumais. Visos jos tuo metu tiesiogiai veikė mados raidą, kurių ir taip buvo apstu dėl pakitusios moterų padėties visuomenėje, jų išsikovotos balsavimo ir skyrybų teisės bei galimybės studijuoti aukštosiose mokyklose. Keitėsi moterų savimonė, išryškėjo jų siekis įgyti profesiją, noras būti finansiškai nepriklausomoms.

Daugybės vyrų žūtis karo laukuose iškreipė natūralų vyrų ir moterų kiekio balansą, paaštrinusi pastarųjų tarpusavio konkurenciją. Moterų aprangos mada buvo konkurencijos įrankis, ir todėl ji, ieškodama būdų atskleisti fizinį moters žavesį, darėsi vis drąsesnė. Moteriai išsivadavus iš korsetų (šito dar amžiaus pradžioje pareikalavo Paryžiaus mados diktatorius Paulis Poiret), pakito visiems įprastas, įsmaugtas per juosmenį figūros vaizdas. Viena pirmų naujovių mados srityje buvo tiesaus drabužio siluetas. Juokaudami sakytume, kad trečias dešimtmetis taupė medžiagas. Pratrūkęs noras apsinuoginti neturi mados istorijoje analogų. Nuogos rankos ir vos pridengta nugara – štai pagrindiniai art deco stiliaus bruožai pirmuoju jo raidos periodu. 1925 m. suknelės jau vos siekė kelius, o įsisiūbavusi dansingų veikla su orkestrais, grojančiais regtaimus, fokstrotus, čarlstonus, įvedė į madą lengvą šilkinį apdarą, siuvinėtą biseriu pagal art deco dailininkų parengtus simetriškų formų, grakščiai plaukiančių linijų ir stilizuotų gėlių piešinius. Puošiamasi buvo ir sodrių spalvų brangakmeniais (kas jų turėjo), ir linksmais bižuterijos blizgučiais. Taip atrodančių moterų buvo neįmanoma nepastebėti šokių aikštelių prieblandoje. Ryškus grimas kūrė geidžiamos ir kiek pavojingos vamp moters tipą, susiformavusį „Holivudo“ nebyliojo kino prieglobstyje. Šį įvaizdį stiprino aprangos aksesuarai – ilgi perlų vėriniai, diademos, segės, įvairiausių spalvų šilkinės kojinės, stručių plunksnų boa, mažutės kepuraitės ir atvira avalynė.

Madingas šio laikotarpio siluetas buvo suformuotas tokių žinomų Paryžiaus dizainerių kaip Jeanne-Marie Lanvin (1867–1946), Jeanas Patou (1880–1936), Gabriele Chanel (1883–1971), seserys Callot, kurių įkurti mados namai „Callot Soeurs“ gyvavo 1895–1937 m. Art deco pozicijas savo talentu sustiprino radę prieglobstį Paryžiuje emigrantai iš subirusios Rusijos imperijos šalių – Natalja Gončarova, sukūrusi aplikuotų modelių ateljė „Myrbor“, nelauktais ir netikėtais spalviniais sprendimais džiuginusi Paryžių ukrainietė Sonya Delaunay ir savo fantastiniais modeliais užkariavęs žurnalo „Harper’s Bazzar“ viršelius tapęs paryžiečiu Romanas Tyrtovas. Ryškų pėdsaką Europos mados istorijoje paliko mados namai „Kitmir“, „Irfe“, „Adair“, „Yteb“, „Cari“ (jų kūryba taip pat pristatoma parodoje).

Art deco lūžio momentas sutapo su 1929-ųjų rudenį Niujorko bankuose kilusia finansine krize. Mada į kluptelėjusią ir sušlubavusią ekonomiką sureagavo žaibiškai. Perkamoji galia menko, biseriu siuvinėtos prabangios suknelės staiga tapo niekam nebeįdomios. Moterys prisiminė turinčios taliją, kurią vėl panoro išryškinti, jų drabužiai pailgėjo, spalvos medžiagų, iš kurių dabar imta siūti sukneles ir kostiumus, patamsėjo, suvienodėjo. Į mados reikalus įsipainiojo ir nespalvotas kinas – tai per jį tapo madinga rengtis juodos ir baltos spalvų derinio drabužiais. Po truputį art deco ėmė keisti savo, jau nebe klestinčio, veidą, o naujas moters įvaizdis nė kiek nebepriminė seksualiosios vamp. Panašu, kad ketvirto dešimtmečio moters aprangos stilius buvo maitinamas prieškario totalitarizmo idėjų, artimų Hitlerio, Stalino, Franko, Musolinio estetikai ir politikų norams matyti šalia visuomeniškai aktyvią moterį, partijos draugą, suprantama, ir motiną.

Bet „nusodinti“ kūrybingą paryžiečių dizainerių energiją kad ir besiniaukstančiam gyvenimui nebuvo paprasta. Klasikinių linijų modeliai, angliškai vadinami glamour, ryškina tai, kas gražu, patrauklu, ir slepia nedidelius trūkumus. Grožio etalonu tampa amerikiečių kino žvaigždė švedė Greta Garbo – ja bandoma sekti, prisiklijuojant dirbtines blakstienas ir pakeliant pečių linija kimštiniais petukais. Ketvirto dešimtmečio pradžioje vyraujantis drabužių siluetas akcentuoja krūtinę, klubus ir kilstelėtą juosmens liniją. Siuvėjai naudoja įstrižą kirpimą, kurį sugalvojo šaunioji Madelaine Vionnet (1876–1975), o madingų idėjų generatoriumi tampa italė Elsa Schiaparelli (1890–1973), kurios meniniai siurrealistiniai polinkiai ir mėgstama violetinė fuksijų spalva veda paskui save visą ketvirto dešimtmečio antros pusės Paryžiaus madą.

Sveitainės www.ldm.lt skyrelyje „Žiniasklaidai“ galite rasti spaudai tinkamų vaizdų.

Parodą remia:

Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija Miesto vadovas Mados konsultantas Naujienų protalas
       
Žurnalas Dienraštis Naujienų portalas UAB
„Taurakalnis“

 

 
 
 
[[[[[Į pradžią] [Struktūra] [Kontaktai] [Informacija] [Pastatai] [Ekspozicijos]
[
Parodos] [Rinkiniai] [Projektai] [Gidams] [Edukacija] [Dailininkai]
[
Meno biblioteka, archyvas, fototeka] [Virtualios parodos] [Muziejaus bičiuliai]
[
Parduodami leidiniai] [Naudingos nuorodos] [Žiniasklaidai]
 

© Lietuvos dailės muziejus

  Tinklalapis atnaujintas 2015.07.21