Į pradžią  Struktūra  Kontaktai 
English       
   
 
           
 
     
 

Į skyriaus
pradžią
 
 
KROKUVA IR VILNIUS
Jerzy T. Petrus
Vavelio karališkosios pilies direktoriaus pavaduotojas

Krokuva ir Vilnius – tai dvi sostinės nepaprastos lenkų ir lietuvių valstybės, gražiai vadinamos Abiejų Tautų Respublika: Karūnos ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės. Šie miestai vienas nuo kito atskirti ne vienu šimtu kilometrų, tačiau yra artimi. Prabėgę šimtmečiai juos susiejo įvairiais politiniais, religiniais ir kultūriniais saitais, tarsi sulydė į vieną nuostabų brangakmenį – nepaprastą vietą žemėlapyje. Vavelis yra legendomis apipinta klinčių kalva, kylanti upės, tekančios per Krokuvą, vingyje. Vilniuje jis turi savo atitikmenį. Vienur Vyslos, kitur Neries bangos skalauja į dangų kylančius piliakalnius.

Abiejų sostinių, kuriose neretai būdavo sprendžiamas šios Europos dalies likimas, istorija klostėsi skirtingai. Jogailaičių laikais ir Krokuva, ir Vilnius valstybėje traktuojami kaip lygiaverčiai. Tačiau miesto prie Vyslos padėtis pamažu ėmė keistis, nes XVII a. pradžioje karaliaus rezidencija ir sostinė perkeltos į Varšuvą. Vilnius kur kas mažiau negu Krokuva pateko į jos šešėlį. Krokuva jau niekad nebeatgavo ankstesnio statuso, o Vilnius, neilgam vadžias perleidęs Kaunui, vėl tapo nepriklausomos valstybės sostine.

Šie miestai vienodai dalijosi bendros valstybės likimu, džiaugėsi jos laimėjimais ir kentė dėl nesėkmių. Abu patyrė didžiulę okupantų priespaudą – ją ypač skausmingai pajuto Vilnius. Specialų miestų statusą lėmė tai, kad juose stovėjo valdovų rezidencijos, koncentravosi dvarai ir savo pareigas ėjo vyriausieji valstybės dignitoriai. Ne mažiau reikšminga tai, kad Krokuva ir Vilnius buvo ir vyskupijų sostinės. Juose, plačių vyskupijų centruose, įsikūrė vyskupų buveinės ir su jomis susiję pareigūnai. Abiejuose miestuose statomos katedros, skirtos tam pačiam valstybės globėjui – šv. Stanislovui. Jos buvo svarbūs religinio gyvenimo centrai – visam kraštui itin reikšmingi šventųjų (vyskupo Stanislovo prie Vyslos ir karalaičio Kazimiero Jogailaičio prie Neries) sanktuariumai. Taip pat šiuose miestuose formavosi kultūriniai papročiai, meninių užsakymų ir bažnytinių fundacijų iniciatyvos, susijusios visų pirma su monarchais, bet kartu ir su vyskupais bei didikais. Buvo sukurta didžių kūrinių, kurie tapo pavyzdžiu visai šaliai ir nubrėžė naujas valstybės meno kryptis. Tik vienoje srityje Krokuva ir Vavelis neturėjo konkurentų. Karališkojoje katedroje vykdavo svarbiausi valstybiniai ir religiniai renginiai – karūnavimo ceremonijos ir laidotuvės. Jos požemiuose amžinojo poilsio atgulė Abiejų Tautų Respublikos valdovai. Šis faktas buvo toks svarbus, kad XIX a. Krokuva ir Vavelio kalva tapo istorinių kelionių tikslu. Čia atvykdavo lenkų, lietuvių ir kitų tautų, gyvenusių Abiejų Tautų Respublikoje, okupantų suardytoje į dalis, atstovų.

Politiniai sprendimai, priimti po Pirmojo pasaulinio karo, o ypač tvarka, įsigaliojusi pagal Jaltos sutartį, pasirašytą po Antrojo pasaulinio karo, vieną nuo kitos atskyrė dvi senąsias Abiejų Tautų Respublikos sostines. Atrodė, kad tuomet iškilusios sienos į užmarštį nustums bendrą lenkų ir lietuvių ilgaamžės praeities paveldą. Laimė, taip nenutiko. Lenkija ir Lietuva tapo Europos Sąjungos narėmis ir, nors XIX ir XX a. abi valstybės išgyveno daug dramatiškų akimirkų, dabar jų, kaip ir anksčiau, neskiria siena. Lietuviams ypač svarbią dieną – švenčiant šalies vardo paminėjimo tūkstantmetį – Vilniuje atidarytoje parodoje pristatomos meninės vertybės iš Vavelio karališkosios pilies rinkinių. Ja siekiama priminti Abiejų Tautų Respublikos bendrystę.

Šios ekspozicijos idėja gimė Vilniuje. Iš pradžių manyta, kad paroda bus skirta atkurtų Valdovų rūmų atidarymo iškilmėms. Tačiau dėl priežasčių, nepriklausančių nuo sumanytojų ir organizatorių, to padaryti nepavyko. Šio Krokuvos ir Vilniaus projekto nebūtų pavykę įgyvendinti, jeigu ne dr. Vydo Dolinsko, Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų direktoriaus, pastangos ir triūsas. Dėl Lietuvos dailės muziejaus direktoriaus Romualdo Budrio geranoriškumo Vavelio eksponatai bus pristatyti Vilniaus senajame arsenale – Lietuvos dailės muziejaus padalinyje. Reikia pabrėžti – ir darau tai su dideliu malonumu, – kad ekspozicija yra jau kelerius metus trunkančio, be jokios abejonės, sėkmingo bendradarbiavimo bei Vavelio karališkosios pilies ir Vilniaus muziejų darbuotojų glaudžių asmeninių ryšių vaisius.

Tarp daugelio nuoširdžios padėkos vertų asmenų, kurie rūpinosi, kad būtų surengta paroda, be dr. Vydo Dolinsko, norėčiau paminėti habil. dr. Kazimežą Kučmaną (Kazimierz Kuczman), taip pat kuratorius Dorotą Gabrys (Dorota Gabrys) ir Marijų Uzorką. Labai viliamės, kad Vilniuje rodoma Vavelio paroda sužadins didesnį Lietuvos žmonių domėjimąsi Krokuvos brangakmeniu. Norėtume tikėti, kad jie dažniau ir gausiau lankysis Krokuvoje ir Vavelyje. Juk labai svarbu pažinti ir suvokti bendrą kultūrinį bei politinį paveldą. Tegul šis pažinimas pasitarnauja abiejų tautų ateičiai.

Jerzy T. Petrus
Vavelio karališkosios pilies direktoriaus pavaduotojas

Tekstas ir nuotrauka iš parodos lankstinuko

 

 
 
 
[Į pradžią] [Struktūra] [Kontaktai] [Informacija] [Pastatai] [Ekspozicijos]
[
Parodos] [Rinkiniai] [Projektai] [Gidams] [Edukacija] [Dailininkai]
[
Meno biblioteka, archyvas, fototeka] [Virtualios parodos] [Muziejaus bičiuliai]
[
Parduodami leidiniai] [Naudingos nuorodos] [Žiniasklaidai]
 

© Lietuvos dailės muziejus

  Tinklalapis atnaujintas 2011.11.24