Į pradžią  Struktūra  Kontaktai 
English       
   
 
           
 
     
 

Į skyriaus
pradžią
LDM Taikomosios dailės muziejus
Arsenalo g. 3A, LT-01100, Vilnius. Tel.: (8-5) 2628080,
(8-5) 2121813
 
2006 m. vasario 14 d. – kovo 19 d.
 
Leidinio viršelisLietuvių tautodailė 1950–2000 Lietuvos dailės muziejaus rinkiniuose
 
Leidinio sudarytoja Marija Kuodienė
Redaktorė Giedra Urmanaitė
Fotografas Antanas Lukšėnas
Dailininkė Silva Jankauskaitė (UAB „Savas takas“ ir Ko, Didžioji g. 4, Vilnius)
Knygą 2006 m. išleido Lietuvos dailės muziejus
Knygos leidimą parėmė Lietuvos Respublikos kultūros ministerija
Pratarmė
 
Marija Kuodienė
 
XX a. antrosios pusės lietuvių tautodailė – reikšminga liaudies kultūros paveldo dalis. Liaudies meno atgimimas, prasidėjęs šešto dešimtmečio pabaigoje, yra glaudžiai susijęs su tradiciniu liaudies menu ir tautinių vertybių puoselėjimu. 1966 m. įsteigta savanoriška liaudies menininkų organizacija – Liaudies meno draugija, 1990 m., atkūrus Lietuvos Respubliką, pasivadino Lietuvos tautodailininkų sąjunga (LTS). Subūrusi liaudies meistrus, ji skatino jų kūrybą, žadino domėjimąsi tautos meniniu palikimu, gaivino savitus lietuvių liaudies meno bruožus.
Tautodailininkai – įvairaus amžiaus, skirtingo išsilavinimo, jautrios meninės prigimties kaimo ir miesto menininkai. Vieni jų savamoksliai, kiti kiek pasimokę dailės, bet visų jų veikla labai įvairi, plačiašakė. Kūryba, pasižyminti originalumu, plastiniu išraiškingumu, savitu pasaulio suvokimu, sulaukia visuomenės dėmesio ir paramos. Tautodailininkų sąjunga kviečia liaudies menininkus į seminarus ir konferencijas, rengia parodas, aptaria savo kūrybos problemas, liaudies meno tyrinėtojai rašo straipsnius, monografijas, muziejai kaupia vertingiausius kūrinius.
Didžiausias šiuolaikinio liaudies meno rinkinys, saugomas Lietuvos dailės muziejuje, leidžia pažinti tautos dvasinį gyvenimą, jos neišsenkantį kūrybingumą, paskutinių penkiasdešimties metų tautodailės istoriją, jos tradicijų gyvybingumą, tąsą ir pokyčius, susijusius su naujomis gyvenimo sąlygomis.  
 
 Liaudies meno dirbiniai
 
Irena Ūdraitė
LDM liaudies taikomosios dailės rinkinio saugotoja-tyrinėtoja
 
Šiuolaikinių liaudies meno taikomosios dailės dirbinių Lietuvos dailės muziejuje – per 1000. Tai medžio drožėjų, pynėjų, kalvių, keramikų, išsaugojusių senosios liaudies dailės kūrybos bruožus – tradicinę formą, ornamentą, – darbai. Gausiausią rinkinio dalį sudaro moliniai indai, medžio drožiniai, įvairios pintinės.
Liaudies meistrai drožėjai savaip interpretuoja senosios drožybos ornamentiką, jos komponavimo būdus. Ryškiausi pavyzdžiai – dekoratyvios, meistriškai išdrožinėtos Vytauto Valiuko, grakščios kiauraraščiu pjaustinėtos Prano Peleckio pieverpstėlės. Tik dirbinių paskirtis kita, šiandien jie – suvenyras, dovana, interjero puošmena, parodų eksponatas.
Rakšluostinėse, kurios šiuo metu jau yra praradusios utilitarinę paskirtį ir kurių rinkinyje palyginti nedaug (vos 16 vnt.), bene ryškiausios senosios drožybos tradicijos. Juozas Binkis mažoje plokštumoje įvairiai jungia grakštaus kontūro ornamentus bei pjaustinėjimo būdus. Jonas Jankus kruopščiai drožia ir savitai komponuoja segmentinės žvaigždės motyvą.
Mieli kūrinėliai – riešutų spaustukai, jų turima kelių autorių. Adomas Anglickas sumaniai panaudodavo medžio šakas, išdroždamas iš jų veidą, ištiestą ranką ar žuvį, Anicetas Jonušas ir Anatanas Šukys drožė spaustukus-figūrėles, pavaizduodami velnią, seną profesorių, jauną mėnulį, ąžuolo gilę.
Lazda, liūdnas senatvės ramstis, išradingų drožėjų Leono Lemežio, Vinco Radavičiaus, Justino Jonušo rankose virto meno kūriniu su atpažįstamais pasakų ir padavimų veikėjais, kiškučiais, žirgeliais, žalčiais. Ypač įdomios lazdų rankenos su skulptūriškomis raganų, velnių ir paukščių galvomis. Lazdų turima daugiau kaip 50.
Rinkinyje dar yra populiarių septintame dešimtmetyje dekoratyvinių medinių lėkščių ir suvenyrinių kraičio skrynelių, puoštų pjaustinėtu ornamentu ir gintaru, lengvų, grakščių Felikso Vargono ir Leono Kekio šaukštų, kurių koteliai išdrožinėti kiaurapjūviu augaliniais motyvais ir reljefiniais ornamentais, gražių proporcijų Kazio Nemanio dubenų su išryškina medžio tekstūra, įdomi Vytauto Savickio šaukšdėtė su šaukštais.
Įvairių formų ir paskirties pintinių, dėžučių, tinkančių nūdienos reikmėms, nėra gausu. Pynėjai Petras Jankauskas, Joana Rudauskienė, pelnę pynėjų dienose laureatų vardus, ir Vida Povilenskienė tęsia senąsias pynimo tradicijas, ieškodami naujų pynimo būdų. Puikiai juos įvaldę, jie daro įvairios paskirties ir formos daiktus – dėžutes smulkmenoms, pieštukines, kelioninius krepšelius.
Ryškiausi meninės kalvystės eksponatai – žvakidės, dekoratyvinės saulutės, židinio komplektas. Jie sukurti Petro Raudžio, Alfonso Čečio, Antano Galiausko ir Vytauto Jaručio naudojant geriausias senosios kalvystės technologijas – sukimą, tempimą, plakimą.
Keramika – viena seniausių liaudies meno šakų – nesunyko tik senosios kartos puodžių dėka. Rinkinyje yra dailių proporcijų juodosios keramikos praktinės paskirties indų, žiestų atgaivinusio šią technologiją Prano Giedros. Lauknešėlius, ąsočius, puodynėles, dubenis, butelius žiedė taip pat žinomi puodžiai Mikas Miliauskas, Stasys Mašalas, AleksasValiušis ir kt. Įvairūs indų komplektai didžkukuliams, pienu, girai – tradicinio dekoro, įprastų rusvų, žalsvų, gelsvų glazūrų. Tai gerai technologiškai nužiesti Remigijaus Mackevičiaus, Broniaus Radecko ir Jono Vertelio darbai.
Įspūdingas molinių švilpukų ir lipdytų skulptūrėlių rinkinys (300 vnt.) Valerija Pakalniškienė, Ona Ryžakovienė, Julija Baranauskienė, Aldona Stungurienė ir kiti autoriai formuoja plastines raitelių, paukščiukų, gyvūnėlių figūrėles ir jų grupes.
Lietuvoje dar gyvos Vilniaus verbų pynimo tradicijos. Rinkinyje yra 212 spalvingų verbų, pintų iš džiovintų lauko ir darželio gėlių.
Margučių marginimas – viena iš gyvybingiausių liaudies meno šakų. Muziejinis margučių rinkinys – vienas didžiausių Lietuvoje.
Rinkiniuose sukaupti taikomosios dailės dirbiniai liudija, kad liaudies meistrai dar sieja save su gimtoje aplinkoje kilusia tradicija. 
 
Liaudies tekstilė
 
Dalia Bernotaitė-Beliauskienė
LDM liaudies tekstilės rinkinio saugotoja-tyrinėtoja
 
Lietuvoje audimas turi gilias tradicijas – kone kiekvienoje kaimo troboje visais laikais dūzgė verpimo rateliai, poškėjo staklės. Moterys ir mergaitės savo darbo audiniais aprengdavo visą šeimyną, puošė ir gražino būstą. Ši tradicija buvo perduodama iš kartos į kartą.
Bet, metams bėgant ir gyvenimui keičiantis, naminių audinių buityje vis mažiau beprireikdavo. XX a. antroje pusėje audimas jau tik nedaugeliui moterų buvo pagrindinis užsiėmimas. Jos dirbo „Dailės“ kombinatuose ar kituose panašiuose susivienijimuose, buvo namudininkės. Kitos, jei ir ausdavo, tai tik laisvalaikiu, priešokiais po visų darbų įsėsdamos į stakles. Todėl jau nieko nebestebino, kad į Tautodailininkų sąjungą susibūrusios audžia, mezga, siuvinėja įvairiausių profesijų moterys: ekonomistės, buhalterės, inžinierės, mokytojos. Senoji tautodailininkių karta dar mokėsi audimo meno iš savo motinų ir senelių, jaunesnės žinių semėsi studijuodamos muziejuose sukauptus lobius, tobulinosi audimo seminaruose.
Šiuolaikinės liaudies tekstilės rinkinį Lietuvos dailės muziejuje sudaro tautodailininkių audiniai, sukurti XX a. antroje pusėje. Iš viso turima maždaug 2200 vienetų, daugiausia juostų ir kaklajuosčių (572 vnt.), lovatiesių (165 vnt.), rankšluosčių (151 vnt.), kilimų ir kilimėlių (74 vnt.), tautinių kostiumų (60 kompl.), pirštinių ir riešinių (230 porų). Dar yra užuolaidų, staltiesių, servetėlių, skarelių, šalikų ir kitų dirbinių. Audinius ir mezginius muziejus paprastai įsigydavo tada, kai jais jau būdavo atsigrožėta ir atsidžiaugta rengiamose liaudies meno parodose.
Tekstilės rinkinyje daugiausia juostų. Didžiausia jo dalį sudaro visomis technikomis austos Palmiros Damijonaitienės, gražios ir spalvingos kaišytinės „Aukso vainiko 2005“ laureatės Antaninos Didžgalvienės, nepriekaištingai išaustos tradicinių raštų bei spalvų derinių Aldonos Mickuvienės juostos.
Juostos nuo seno buvo ne tik aprangos dalis, jomis parišdavo lopšį, suvyniodavo kūdikį, jas buvo priimta duoti dovanų per vestuves. Dovanojimo tradicija, kiek pakitusi, gyva išliko ilgiausiai. Sovietiniais metais tapo įprasta apdovanoti juostomis jubiliatus, iš toliau atvykusius svečius. Jomis buvo puošiami interjerai, jas, kaip tėvynės priminimo ženklą, siuntė lietuviai giminaičiams į užsienius. Tai buvo proginės juostos-suvenyrai – plačios, pilko natūralaus lino fono, neretai atsitiktinių spalvų derinių ir stambių, grubių raštų. Jas audė (kai kas audžia dar ir šiais laikais) ne tik pavienės tautodailininkės, bet ir „Dailės“ kombinatai, „Dovanos“ susivienijimas.
XX a. paskutinius du dešimtmečius galima pavadinti juostų atgimimu. Tautodailininkės atgaivino jau primirštas technikas (pynimo, vijimo), senąsias juostų ir jų raštų proporcijas, spalvinius derinius. Tas pats pasakytina ir apie to meto tautinius kostiumus. Pokyčius inspiravo etnografai, muziejininkai, raginę audėjas domėtis senaisiais liaudies meno turtais, skatinę gilintis į krašto regioninius savitumus. Buvo siekiama drabužių raštais, spalvomis, sukirpimu ir siuvimu perteikti būdingiausias etnografinių sričių savybes. Tautiniai kostiumai, išausti Klementinos Gudonytės, Monikos Kriukelienės, Veronikos Zaronskienės, Elvyros Baublienės, pasižymi darniais spalvų sąskambiais ir harmoninga drabužių visuma. Smulkiais subtiliais ornamentais žavi ypač kruopščiai Marijos Adomavičienės išsiuvinėti marškiniai, skarelės.
Kita didesnė eksponatų grupė – rankšluosčiai, austi iš baltų medvilninių ir pilkų lininių siūlų, dažniausiai dimine technika. Vieni stambesnio rašto, dekoratyvūs, kiti – smulkesnio, sakytume, „linksmesnio būdo“. Puošti nėriniais, pinikais, kuteliais, į kai kuriuos tradiciškai įausti raudonų žičkų dryželiai.
Gražios tradicinių raštų lovatiesės, išaustos keturnyčiais ir aštuonnyčiais dimais, įdomūs ir naujai sukurti raštai, atskleidžiantys moterų išmonę ir kūrybingumą. Tačiau kaip kitose audinių rūšyse, taip ir lovatiesėse, juntamas etnografinių sričių skirtumų, kažkada atsispindėjusių liaudies tekstilėje, nykimas, kolorito ir charakterio niveliacija.
Džiugina akį rankdarbiai, kurie rodo moterų išradingumą ir darbštumą. Vieni tokių – margaraštės pirštinės, žavinčios ornamento įvairove.
Rinkinio pasididžiavimas – siuvinėti Petronėlės Gerlikienės kilimai. Turime jų keturis – su plačiai lapojančiais medžiais ir primityviai išraiškingomis žmonių figūrėlėmis. Tai laisvos dvasios ir veržlios fantazijos žmogaus kūryba.

Vaizduojamoji liaudies dailė

Marija Kuodienė
LDM liaudies vaizduojamosios dailės rinkinio saugotoja-tyrinėtoja
 
Lietuvos dailės muziejuje šiuo metu yra didžiausias respublikoje šiuolaikinės liaudies skulptūros, tapybos, grafikos ir karpinių rinkinys. Jį sudaro per 2000 kūrinių.
Dabartinių tautodailininkų darbai nuo senųjų liaudies meistrų kūrybos labiausiai skiriasi tematika. Juose vyrauja žemiškas gyvenimas – kasdienybės ir švenčių scenos, gimtojo krašto gamta, miesto, kuriame gyvenama, aplinka, istoriniai įvykiai, legendos. Daugiausia tai primityvios, paprastos liaudiškos raiškos kūriniai, nors profesionalioji dailė, ypač kiek pasimokiusiems ar siekiantiems realistinio vaizdo, yra padariusi nemenką poveikį.
Daugiausia dailės rinkinyje yra apvaliosios medžio skulptūros, kuri muziejuje pradėta kaupti nuo 1956 m. Kūriniai buvo įsigyjami respublikinėse ir personalinėse parodose, daug jų 1978 ir 1983 m. perimta iš Mokslinio metodinio kultūros centro parodų fondo.
Pirmi eksponatai – nedideles skulptūrėlės. Monumentaliosios plastikos darbus imta kurti kiek vėliau. Palengva muziejuje susidarė didelės žymiausių liaudies skulptorių Juozo Laurinkaus, Aniceto Puškoriaus, Stanislavo Riaubos, Alekso Mockaus, Leono Lemežio, Ipolito Užkurnio, Juozo Liaudanskio, Juozo Lukausko, Gedimino Jurėno kūrinių kolekcijos. Kiek mažiau rinkinyje yra Jono Vizbaro, Adomo Kvaso, Jono Ignoto, Liongino Šepkos, Vytauto Ulevičiaus darbų. Kruopščia drožyba, profesionalia menine forma, realistine plastika pasižymi J. Laurinkaus figūrinės teminės kompozicijos, primityvumu, liaudiška pasaulėjautos dvasia išsiskiria S. Riaubos fantastiniai paukščiai, drakonai, įvairiausių istorijų personažai, vaizdo monumentalumu, plačiu užmojum stebina I. Užkurnio darbai, dekoratyvumas ir puošnus figūrų paviršių ornamentas žymi statiškas ir frontalias V. Ulevičiaus skulptūras.
Šiuolaikinės liaudies tapybos pradžią atspindi šeštame dešimtmetyje sukurti Jadvygos Nalivaikienės portretai, peizažai. Jos meninė kalba – sąlyginė, primityvi. Daugiafigūrėse kompozicijose vaizduojamos išsiliejusios į aikštes šventės, pasivaikščiojimai miesto gatvėmis, Vilniaus įkūrimo legenda. Menininkė kuria kupiną gėrio ir dvasinės šilumos pasaulį. Muziejuje saugomas beveik visas šios unikalios tapytojos kūrybinis palikimas. Nemažai turima Monikos Bičiūnienės kūrinių – vaikiškai naivių, spalvingų, dekoratyvių. Tapytoja laisvai komponuoja drobėje figūras, namus, medžius, paukščius ir gėlės, jos vientiso meninio vaizdo paveikslai sklidini gyvybės. Rinkinio negalėtume įsivaizduoti be septynių Petronėlės Gerlikienės dramatiškų scenų paveikslų, tarp kurių žymiausias – „Laivas”. Kaimą, praeities įvykius, žmonių darbus tapo Antanas Drungilas, Karolis Jackus, Blažiejus Krivickas, Sofija Bartašienė, Antanas Danilevičius, Marytė Mastaitienė, Magdalena Juščiuvienė, Aleksandras Kostkus, Elena Adomaitienė, Veronika Juodagalvytė, Birutė Kuckaitė, Nijolė Dirvianskytė ir kiti. Gamtos motyvai, metų kaita, dėmesys panoraminiam vaizdui, smulkioms detalėms atsispindi Vytauto Masiulio, Alfonso Pivoriūno, Aldonos Bivainienės, Alfredo Tūbelio, Egondo Peteraičio peizažuose. Meninės kalbos profesionalumu, vaizdo dekoratyvumu ir monumentalumu išsiskiria Elenos Kniūkštaitės paveikslai.
Šiuolaikinė liaudies grafika nėra išplėtota tautodailės sritis. Ryškiausia figūra joje – Romanas Krasninkevičius. Jo kūrinių kolekcija – gausi ir įspūdinga. Didelio formato raižiniuose aiškia linija, apibendrinta forma, santūriomis spalvomis perteikiamas nepaprastai jautraus menininko vidinis pasaulis, gili dvasinė rimtis.
Dekoratyvumas ir plastiška linija būdinga visiems popieriaus karpinių eksponatams. Julija Daniliauskienė įgudusia ranka kuria monumentalias kompozicijas su paukščiais, gėlėmis, žydinčiais sodais, medžiais. Smulkesnį piešinį mėgsta Nijolė Jurėnienė. Jos karpiniai stilizuoti, dekoratyvūs, motyvai puošnūs, kompozicijos sudėtingos ir originalios. Karpinių kolekcijoje svarbią vietą užima reikšmingos simbolikos tautodailininkės Albinos Žiupsnytės kūriniai.
Šiuolaikinės liaudies tapybos rinkinį svariai papildo testamentu paliktos muziejui Lidos Meškaitytės unikalios akvarelinės miniatiūros.

 

 
 
 
[Į pradžią] [Struktūra] [Kontaktai] [Informacija] [Pastatai] [Ekspozicijos]
[
Parodos] [Rinkiniai] [Projektai] [Gidams] [Edukacija] [Dailininkai]
[
Meno biblioteka, archyvas, fototeka] [Virtualios parodos] [Muziejaus bičiuliai]
[
Parduodami leidiniai] [Naudingos nuorodos] [Žiniasklaidai]
 

© Lietuvos dailės muziejus

  Tinklalapis atnaujintas 2011.11.24