Į pradžią  Struktūra  Kontaktai 
English       
   
 
           
 
     
 

Į skyriaus
pradžią

A
dresas: Arsenalo g. 3A, LT-01100, Vilnius. Tel.: (8-5) 262 8080, (8-5) 212 1813. El. paštas: vosylyte[at]yahoo.com 

 

Paroda „1863 metų sukilimo ženklai Arturo Grottgerio kūrybos cikluose „Polonia“ ir „Lituania“

VIRTUALI PARODA „1863 METŲ SUKILIMO ŽENKLAI ARTURO GROTTGERIO KŪRYBOS CIKLUOSE „POLONIA“ IR „LITUANIA“
 

Lenkų dailininko Arturo Grottgerio (1837–1867) unikalių kūrinių rinkinį sudaro du ciklai „Polonia“ (1863) ir „Lituania“ (1864–1866).

 

„Lituania“. 1864–1866

Kai 1864 m. vasarą dailininkas sumanė iliustruoti Lietuvoje vykstančias kovas, sukilimo likimas jau buvo aiškus. Rugpjūčio 5-ąją prie Varšuvos citadelės sukilimas neteko vadų, o visos Lenkijos karalystės teritorijoje ir Lietuvoje prasidėjo masinės represijos.

Iš išlikusių ciklo eskizų ir piešinių galima spėti, kad iš pradžių dailininkas rengėsi sukurti įvykių Lietuvoje, kuriuose dalyvauja kolektyvinis veikėjas, simbolinę sintezę. Jis taip pat norėjo subjektu paversti Lietuvos miškus, buvusius kovų arena, todėl iš pradžių ciklas vadintas „Mišku“. Grottgeris ketino parodyti kovą, apsuptą lenkų būrį, sukilėlių žūtį priešų padegtoje girioje. Galų gale ciklas tapo pasakojimu, kurio centre – lietuvių girininkas ir jo šeimos likimas.

Informaciją apie partizaninį karą ir įvykius Lietuvoje Grottgeris rinko iš Vienoje leisto žurnalo „Postęp“ („Pažanga“) publikacijų. Jų pagrindu sukūrė laukinių, neįžengiamų girių ir nepereinamų pelkių, kuriose slėpėsi sukilėliai, paveikslą bei pagrindinį veikėją – Lietuvos valstietį su sermėga, perjuosta diržu, už kurio užkištas kirvukas, su medžiokliniu šautuvu rankoje.

Janas Mateika, dailininko draugas ir pirmas „Lietuvos“ (autorinis pavadinimas „Lituania“) komentatorius, pabrėžė sugebėjimą šiame kūrinyje sujungti paprastos lietuvių šeimos gyvenimą ir tautos interesus, išvengiant politinės propagandos ir tyčinio priešo žeminimo. Jis taip pat atkreipė dėmesį į ypatingą pasakojimo toną, kuris žiūrovui nesukelia graudulio, o veikiau verčia žavėtis veikėjų kilnumu ir išdidumu, jausti jiems pagarbą. Tačiau pats Grottgeris apie baigtus „Lietuvos“ kartonus kalbėjo, kad „jie yra gal kuklus, gal meniškai nelabai vykęs, bet tikrai iš širdies gelmių išgautas lenko dvasios akordas“.

Dailininkui esant gyvam, ciklas eksponuotas 1866 m. Lvove ir Krokuvoje. Taip pat rodytas keliuose lenkų aristokratų rūmuose ir bajorų dvaruose. Išvykęs į Prancūziją, Grottgeris jį pristatė lenkų išeivijai Lamberto viešbutyje, o prancūzų žiūrovams – Gupilio galerijoje bei Pasaulinėje parodoje. „Lietuva“ visur sulaukė liaupsių, ją gyrė prancūzų dailininkas Žanas Leonas Žeromas, bet ciklo niekas neįsigijo. Prabėgus dvejiems metams po Grottgerio mirties, 1869-aisiais, „Lietuvą“ nusipirko Krokuvos dailės mylėtojų draugija (KDMD). 1897 m. ši draugija ciklą perleido Krokuvos miesto tarybai manais į sklypą Stepono aikštėje, skirtą naujo KDMD pastato statybai. 1899 m. Krokuvos miesto taryba „Lietuvą“ padovanojo Krokuvos nacionaliniam muziejui.

„Polonia“. 1863

Arturas Grottgeris „Lenkiją“ (autorinis pavadinimas „Polonia“) pradėjo piešti tada, kai sukilimas Lenkijos karalystėje buvo pasiekęs apogėjų. Jis gailėjosi, „kad tik kreidele duota kovoti už Lenkiją“, bet savo, sukilimo dailininko, vaidmenį laikė tarnybos tėvynei forma ir, matydamas, koks populiarus ciklas „Varšuva“, jautė gerai atliekąs savo pareigą. Be to, manė, kad ginkluotas sukilimas ir ankstesni įvykiai, jį padarė tikru tautos dailininku. „O buvo, – sakė jis, – iš ko mokytis dailininkui, tiek narsos, tiek skausmo, šventų ašarų, gedulo, tiek dvasiškai palūžusiųjų mano mylimoje tėvynėje.“

Aštuoniuose kartonuose Grottgeris pavaizdavo atskirus sukilimo etapus – nuo ėmimo į rekrutus, kuris pagreitino sukilimo pradžią, ruošimosi kovai, mūšių iki pralaimėjimo ir visuotinio gedulo. „Gal juose nėra pavaizduota Lenkijos istorija, – rašė Stanislavas Tarnovskis, – bet juose matome visų lenkų šeimų, visų širdžių istoriją, jos skaudžiausias akimirkas.“ Pirmą piešinį, „Lenkijos alegoriją“, dailininkas šiam ciklui priskyrė vėliau, kai buvo leidžiamas jo reprodukcijų albumas. „Lenkija“ yra persmelkta romantinio kovos ir atsidavimo etoso, aistringo patriotizmo jausmo. Stilistika, padiktuota turinio, formos realizmui suteikia idealizmo bruožų.

Ciklą įsigijo Vengrijos magnatas Janošas Palfis, dailininko draugas ir mecenatas. Dabar jis yra Budapešto dailės muziejaus rinkiniuose.
 

1863 metų sukilimo ženklai Arturo Grottgerio kūrybos cikluose „Polonia“ ir „Lituania“
Lenkų dailininkas Arturas Grottgeris (1837–1867) politinius įvykius Lenkijoje, po kurių prasidėjo 1863 metų sukilimas Lenkijoje ir Lietuvoje, stebėjo iš Vienos. Kilus ginkluotai kovai, paveiktas jį pasiekusių naujienų iš jau sukilimo apimtų žemių, sukūrė ciklą „Lenkija“, kuriame simboliniais paveikslais parodė kovojančios tautos drąsą ir dramą. Po žlugusio sukilimo dailininkas nusprendė iliustruoti ir Lietuvos sukilėlių kovas, daugiausia vykusias čionykštėse giriose. Šio ciklo kartonai, siejantys romantizmo poetikos elementus – heroizmą, tragizmą, idealizmą ir misticizmą – su pedantiškai ir be klaidų piešiniais pavaizduotos formos realizmu, nepaprastai subtiliu šviesos ir tamsos žaismu bei plačia, tapybiška juodos ir baltos spalvų tonų palete, besikeičiančia dramaturgija ir nuotaikų gradacija, kuria apeliuojama į jausmus, įtaigūs ir iškalbūs, tapo svarbiausiais lenkų patriotinio meno kūriniais.
1863–1864 m. sukilimas
Dr. Dariau Staliūno straipsnis
 
  POLONIA

Stendas „Lenkijos alegorija“
Scenoje pavaizduota Lenkijos personifikacija antikinio statinio griuvėsiuose, simbolizuojančiuose prarastą tėvynę, ir trys kariai – metaforiškai pavaizduotos tautos: lenkai, lietuviai ir rusai. Lenkija tamsiu gedulo drabužiu, panarinta galva, į šiekštą įtvertomis rankomis. Paveikslas, nors ir yra ciklo prologas, buvo sukurtas paskutinis, nupiešus kitus kartonus, jis apibendrina visą cikle pavaizduotą pasakojimą apie viltį, kovą ir pralaimėjimą.
 

Stendas „Ėmimas į rekrutus“
Paveiksle vaizduojamas ėmimas į rekrutus, paskelbtas Lenkijos karalystės civilinės valdžios vadovo Aleksandro Viepolskio ir rusų žandarų bei kariuomenės vykdytas Varšuvoje naktį iš 1863 m. sausio 14-osios į 15-ąją. Priverstinis ėmimas į kariuomenę (tarnyba truko dvidešimt metų) turėjo sustabdyti lenkų pogrindinę veiklą ir neleisti prasidėti sukilimui. Proskripcijoje atsidūrė 12 tūkstančių pavardžių. Grottgerio pavaizduota scena vyksta varganame sąmokslininko bute. Nugriuvusi kėdė liudija, kad vykdant įsakymą buvo priešinamasi. Įvykio tragizmą dailininkas išreiškė jaunos moters paveikslu, kuri puola durų link ir riksmu bei maldaujamu gestu bando sulaikyti žandarus.
 

Stendas „Dalgių plakimas“
Nepaimtieji į rekrutus dėl to, kad jau buvo išėję į miškus, ne tik toliau rengėsi sukilimui, bet ir nusprendė jį pradėti anksčiau. Kalvėje plakami dalgiai – ginklai, kuriais dažniausiai naudojosi išsivadavimo kovose dalyvavę valstiečiai. Kalvių darbą susitelkę stebi du sukilėliai, rankose laikantys kotus. Trečiasis žvelgia pro praviras duris tikrindamas, ar nesiartina pavojus. Karštis, tvoskiantis nuo iš krosnies ištraukto metalo gabalo, nušviečia vyrų veidus ir figūras, išsklaido patalpoje tvyrančią prietemą, kuri simbolizuoja šio susitikimo ir atliekamo darbo slaptumą.
 

Stendas „Mūšis“
„Mūšis“ – ciklo kulminacija. Scenoje pavaizduota grupė partizanų, priklausančių įvairiems visuomenės sluoksniams, susitelkusių aplink vėliavą. Tai saujelė likusių gyvųjų po vis dar tebesitęsiančio mūšio, kurie, apsupti priešų, traukiasi netoliese esančio miško link. Vienas iš jų jau krito, kiti du sunkiai sužeisti, ketvirtas susmunka ką tik pakirstas kulkos. Vėliavą laiko augalotas valstietis, dėvintis plačiu diržu perjuostą sermėgą. Sukilėliai jį apstojo iš visų pusių šaudydami ir akimis ieškodami priešų.
 
Stendas „Sužeistųjų slėptuvė“
Žiemos naktį dvarą pasiekia sukilėliai su sužeistu draugu. Vos jiems peržengus slenkstį, smuklininkas atbėgo pranešti, kad artėja priešai. Jaunas sukilėlis, pagrindinis ciklo veikėjas, žvelgia į žydo rodomą pusę, spręsdamas – kautis ar trauktis. Jį sulaiko jauna moteris, griebdama už rankos ir traukdama durų link. Rusai po kiekvieno kruvino susidūrimo ir laimėto mūšio ieškodavo sužeistų sukilėlių aplinkiniuose dvaruose, kuriuose slapstėsi ir sumuštų būrių kariai.

 
Stendas „Dvaro gynyba“
Priešai jau užpuolė dvarą ir netrukus įveiks du besiginančius jaunus vyrus, savo kūnais užgulusius laužiamas svetainės duris. Kambaryje slepiasi visa šeima – senas bajoras su žmona, dvi jaunos moterys ir du maži vaikai. Senolis, pasirėmęs lazdele, rūsčia veido išraiška ruošiasi stovėdamas pasitikti priešus. Jis tikriausiai yra kovų su Napoleonu ir 1831 m. sukilimo veteranas. Motina ir dukra – gal ir marti – atsiklaupusios ant grindų užstoja vaikus, jauniausia moteris, grąžydama rankas, siunčia į dangų desperatišką maldą, prašydama pagalbos.
 
Stendas „Priešams pasitraukus“
Į dvarą įsiveržę priešai paliko tik lavonus ir degėsius. Liepsnojančiame, pilname dūmų kambaryje sulaužytoje lovoje guli
nušautas arba durklais subadytas sukilėlis, taip pat nusviręs moters, kuri iš negyvų rankų paleido nužudytą kūdikį, kūnas. Vyras sustingęs su suspaustu, į viršų iškeltu kumščiu. Prie lovos matyti dar viena užpuolikų nužudyta auka. Sulaužyti rakandai ir ištrauktas komodos stalčius liudija, kad dvaras buvo apiplėštas. Gilumoje stovi vyras, kuris atėjo pasitraukus priešams ir sukrėstas tragedijos užsidengė veidą rankomis.
 
Stendas „Liūdnos žinios“
Į kitą dvarą, kuriame per sukilimą liko tik moterys ir vaikas, sužeistas kareivis atnešė liūdną žinią apie kovos draugo žūtį. Jis stovi prie svetainės durų, suglumintas savo nedėkingos misijos ir kritusiojo šeimos liūdesio. Moteris, užsidengusi veidą raštišku pranešimu apie mirtį, tikriausiai yra sukilėlio žmona. Šalia stovi našlaičiu tapęs berniukas, kuris didvyriškai sutiko tragišką žinią ir paguosdamas apkabino motiną. Dabar jis bus ne tik šeimos ramstis, bet ir tėvynės viltis.
 
Stendas „Mūšio laukas“
Ciklas baigiamas kartonu, vaizduojančiu pralaimėto mūšio vietą, kurioje krito daug sukilėlių. Į mūšio lauką suėję aplinkiniai gyventojai – bajorės ir valstiečiai, kurie atsinešė įrankius, reikalingus kūnams laidoti, stovi su pagarba ir rimtimi panarinę galvas. Prieš juos čia jau lankėsi kiti, be jokių skrupulų nuo didvyrių kūnų nuplėšę drabužius ir batus. Pirmame plane matomos moterys atpažino nužudytą savo artimąjį. Jų veiduose – siaubas ir skausmas. Vyresnioji, dėvinti gedulo drabužius, klūpanti prie žuvusio kareivio kojų, galbūt įkūnija Lenkiją, Motiną Tėvynę, apverkiančią visus savo kritusius sūnus, kuriuos simbolizuoja nužudytasis.
 
  LITUANIA
Stendas „Giria“
Pirmas ciklo kartonas – pasakojimo prologas. Jame vaizduojama niūri nepaliesto lietuviško miško, aprašyto Adomo Mickevičiaus kūrinyje „Ponas Tadas“, tankmė su tarp medžių lėtai sklendžiančia mirties šmėkla – kruvinų įvykių pranaše.
 
Stendas „Ženklas“
Pirmojo epizodo veiksmas rutuliojasi prieš kovų Lietuvoje pradžią. Vaizduojama scena, vykstanti girininko trobos viduje. Šeimininkas, pasirengęs vykti į kovą, pavargęs nuo darbų ir signalo laukimo, užmigo. Jį žadina žmona, išgirdusi beldimą į langą.
 
Stendas „Priesaika“
Sukilėlių būrio priesaika duodama naktį, netoli miške pasislėpusios trobos. Priekyje klūpo girininkas. Jis, iškėlęs dešinę ranką, žvelgia į kryžių, kurį laiko priesaiką priimantis vienuolis. Ant girininko krintanti mėnulio šviesa simbolizuoja, kad jis tampa kareiviu ir atliks pagrindinį vaidmenį pasakojime apie sukilėlius.
 
Stendas „Mūšis“
„Mūšis“ – kulminacinis ciklo paveikslas. Pagrindinis veikėjas, nešdamas aukštai iškeltą sukilėlių vėliavą, veda į kovą draugus su durklais. Priešai yra netoliese, nes pirmojo plano apačioje matome sužeistą rusų kareivį. Kartu su žmonėmis į ataką veržiasi skalikai, siundomi barzdoto lietuvio. Kairėje esančiam sukilėliui dailininkas suteikė savo veido bruožus.
 
Stendas „Dvasia“
Autorius žiūrovą sugrąžina atgal į girininko trobą, kurioje žmona gamina švinines karabinų kulkas, o jos kritęs vyras pasirodo kaip šmėkla. Dvasią pajunta motinos glėbyje verkiantis vaikas ir šuo, kuris pakėlęs galvą įdėmiai žvelgia durų link. Liūdnas, susimąstęs moters veidas taip pat atskleidžia tvyrančią negerą nuojautą.
 

Stendas „Vizija“
Tragedijos epilogo veiksmo vieta – Sibiro kasyklos požemiai, kur už pagalbą sukilėliams buvo ištremta girininko žmona. Jos vyras žuvo, vaikas buvo atimtas. Vienintelė paguoda liko malda. Vizijos,
kurią mato katorgininkė – viena iš daugiau kaip dviejų šimtų tūkstančių tremtinių, – simbolika, rodos, peržengia pasakojimo rėmus, apima visas sukilimo aukas ir siunčia žinią tautai.
 


 

 
 
 
[[[Į pradžią] [Struktūra] [Kontaktai] [Informacija] [Pastatai] [Ekspozicijos]
[
Parodos] [Rinkiniai] [Projektai] [Gidams] [Edukacija] [Dailininkai]
[
Meno biblioteka, archyvas, fototeka] [Virtualios parodos] [Muziejaus bičiuliai]
[
Parduodami leidiniai] [Naudingos nuorodos] [Žiniasklaidai]
 

© Lietuvos dailės muziejus. ISSN 1648-8881

  Tinklalapis atnaujintas 2014.08.11