Į pradžią  Struktūra  Kontaktai 
English       
   
 
           
 
     
 

Į skyriaus
pradžią
 
LIETUVOS TŪKSTANTMEČIO PROGRAMOS TARPTAUTINĖ Paroda
„Vavelis Vilniuje. Nuo Jogailaičių iki ABIEJŲ TAUTŲ Respublikos pabaigos“
 
2009 m. liepos 5 d. – spalio 4 d.
Vavelio karlališkosios pilies kiemas
 su galerijomis
Vavelio katedra Vavelio karališkosios pilies
Pasiuntinių salė
Gobelenas su karaliaus inicialais SA ir skydą laikančiais satyrais

Žygimanto Senojo portretas

Stalinis laikrodis Husarų pusšarviai
Stepono Batoro portretas Koklis su jauno valdovo atvaizdu
Žygimanto Vazos karūnavimo portretas Šv. Jonas ir šv. Kazimieras

Nuo Jogailos laikų iki pirmojo Žygimanto Vazos valdymo laikotarpio ryšiai tarp Lenkijos ir Lietuvos valdovų rezidencijos Vavelyje ir jų buveinės Vilniuje buvo nuolatiniai. Jie nenutrūko ir po 1611 m., kai karalius su savo dvaru visam laikui persikraustė į Varšuvą. Krokuvoje ant Vavelio kalvos, kylančios šalia Vyslos, didingoje gotikinėje katedroje, ir toliau būdavo karūnuojami (išskyrus Stanislovą Augustą Poniatovskį) ir laidojami karaliai, jų žmonos ir karališkųjų šeimų nariai, o renesansiniuose rūmuose švenčiamos vestuvės ir rengiamos gedulingos iškilmės. Ilgai ryšiai buvo nutrūkę, bet dabar, kai Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmai Vilniuje kyla iš griuvėsių, Vavelis „svečiuojasi“ Lietuvos sostinėje, kad būtų šio reikšmingo įvykio liudininkas.

1795 m., žlugus Abiejų Tautų Respublikai, Vavelio pilis prarado savo karališkąjį statusą. Ją trumpam buvo okupavę prūsai, kurie apiplėšė ir sunaikino Karūnos iždinės turtus, po jų pilį ėmė administruoti austrų kariuomenė (su pertrauka 1815–1846 m.). Karališkieji rūmai buvo paversti karo ligonine. Tik 1905 m. pastatą atgavo autonominės Galicijos lenkų valdžios institucijos, ir iškart imtasi jį atnaujinti, o po 1918 m., jau nepriklausomos Lenkijos laikais, – įrengti istorinių interjerų muziejų. Iki Antrojo pasaulinio karo Vavelio pilis buvo ir valstybės vadovo, Lenkijos Respublikos prezidento, reprezentacinė rezidencija. XX a. 3 dešimtmetyje iš Rusijos į rūmus sugrąžinti Žygimanto Augusto gobelenai, renesansinės drožtos žmonių galvos, puošusios Pasiuntinių salės lubas, taip pat iš Ermitažo buvo išpirktas karūnacijos kalavijas (Szczerbiec). Antrojo pasaulinio karo metu pilį užėmė vokiečiai ir įrengė generalinio gubernatoriaus Hanso Franko buveinę. Po karo pilis vėl tapo muziejumi. Dabar Vavelio karališkosios pilies – Valstybinių meno rinkinių – eksponatai pateikiami penkiose nuolatinėse ekspozicijose: Karališkųjų reprezentacinių menių, Karūnos iždinės, Ginklinės, Rytų meno ir ekspozicijoje „Dingęs Vavelis“. Dalis Vavelio karališkosios pilies kolekcijos eksponuojama Peskovos Skalos pilyje ir Stryšuvo dvare, Vavelio karališkosios pilies padaliniuose.

Parodą Vilniuje organizavo Vavelio karališkoji pilis – Valstybiniai meno rinkiniai kartu su Lietuvos dailės muziejumi ir Nacionaliniu muziejumi Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmais. Eksponatai, neįskaitant retų išimčių, yra iš Vavelio rinkinių. Jie suskirstyti į keturis skyrius. Pirmajame, kurio pavadinimas – „Jogailaičių Vavelis“, pateikiami objektai, susiję su Jogailaičių, ypač su Žygimanto Senojo ir Žygimanto Augusto, meninės kūrybos veikla. Karališkoji pilis, kurią pradėjo statyti karalius Aleksandras Jogailaitis apie 1504 m., o tęsė ir užbaigė Žygimantas Senasis Žygimanto Senojo portretas po 1540 m., čia pristatyta pasitelkiant tiek originalius interjero dekoro fragmentus (akmens dirbiniai, kokliai, lubų rozetės, gobelenai), tiek kopijas (Pasiuntinių salės drožtos žmonių galvos). Vertingiausi šios grupės objektai – penki gobelenai su Lenkijos ir Lietuvos herbais iš puikios, iki šiandien geriausiai išsaugotos gobelenų kolekcijos, po 1550 m. išaustos Briuselyje karaliui Žygimantui Augustui. Kita šios grupės objektų dalis nurodo Jogailaičių ryšį su Vavelio katedra. Tai karalių – nuo Jogailos iki Žygimanto Augusto – antkapių iš Vavelio karūnacinės katedros gipsiniai liejiniai, XIX a. bronzinės valdovų antkapių formos skrynelės, Žygimantų koplyčios sienų bareljefinio dekoro daugiausia gipsiniai liejiniai (dalis XIX a.). Šis paskutinių Jogailaičių mauzoliejus, kurį Žygimantui Senajam prie katedros 1518–1533 m. pastatė garsus italų menininkas Baltramiejus Berečis (Bartolomeo Berrecci), yra laikomas gražiausiu renesanso architektūros kūriniu į šiaurę nuo Alpių.

Antrajame skyriuje, kuris vadinasi „Lenkijos karaliai ir Lietuvos didieji kunigaikščiai“, pristatomi daugiausia Lenkijos karalių, kartu ir Lietuvos didžiųjų kunigaikščių portretai – nuo Žygimanto Senojo iki Stanislovo Augusto Poniatovskio, taip pat jų žmonų ir vaikų. Tai ant drobės tapyti portretai ir medaliai – tiek originalai, tiek vėliau padarytos jų kopijos. Šv. Kazimiero, karaliaus Kazimiero Jogailaičio sūnaus, portretas yra imaginacinis. Jis pavaizduotas su šv. Jonu Krikštytoju XVIII a. 1 pusės religinio turinio paveiksle. Šį parodos skyrių pradeda eksponatas, atliekantis edukacinę funkciją – karūnacijos kalavijo, kuris Vavelio katedroje buvo naudojamas vainikuojant valdovus, kopija. Čia parodyta ir kopija skeptro, kurį Krokuvos akademijai, seniausiai Lenkijos mokslo įstaigai (ją 1364 m. įsteigė Kazimieras Didysis, vėliau atkūrė Jogaila, todėl jo garbei ji buvo pavadinta Jogailos universitetu), padovanojo kardinolas Frederikas Jogailaitis.

Vavelio pilies rinkiniuose yra viena turtingiausių Lenkijoje lenkų ir lietuvių didikų portretų kolekcija. Trečiajame parodos skyriuje, kuris vadinasi „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikai“, pateikiami kai kurių garsių lietuvių giminių – Radvilų, Chodkevičių, Sapiegų – atvaizdai. Daugiausia yra Sapiegų portretų, keli jų priklauso giminės galerijai, įkurtai XVIII a. pradžioje Kodenyje, XIX a. perkeltai j Krasičino pilį, o prieš keletą metų deponuotai Vavelyje.

Paskutinis, ketvirtasis, parodos skyrius vadinasi „Abiejų Tautų Respublikos bajorų kultūra“. Lenkų, lietuvių ir rusėnų politinė sandrauga leido bajorų sluoksnyje plėtotis bendrai ideologijai, susijusiai su sarmatizmu, formuotis panašiam gyvenimo būdui, meninei ir materialinei kultūrai. Vilniaus laikrodžiai, kilimai arba kontušinės juostos garsėjo visoje Abiejų Tautų Respublikoje, husarai buvo vienodai ginkluoti ir Lenkijoje, ir Lietuvoje. Lenkų ir lietuvių didikai šalies ir užsienio dirbtuvėse užsakydavo panašių meno dirbinių ir puošmenų bažnyčioms. Vakarinei ir šiaurinei Abiejų Tautų Respublikos dalims būdingas kultūrinis meninis reiškinys, neturintis atitikmenų kitose Europos šalyse. Tai karstų portretai ir skardinės lentelės. Šis reiškinys atsirado dėl Baroko laikotarpiu stipriai išplėtotų laidojimo apeigų.

Kazimierz Kuczman
Parodos kuratorius

Tekstas ir nuotraukos iš parodos lankstinuko

 

 
 
 
[Į pradžią] [Struktūra] [Kontaktai] [Informacija] [Pastatai] [Ekspozicijos]
[
Parodos] [Rinkiniai] [Projektai] [Gidams] [Edukacija] [Dailininkai]
[
Meno biblioteka, archyvas, fototeka] [Virtualios parodos] [Muziejaus bičiuliai]
[
Parduodami leidiniai] [Naudingos nuorodos] [Žiniasklaidai]
 

© Lietuvos dailės muziejus

  Tinklalapis atnaujintas 2011.10.25