KūrėjaiĮ pradžiąEN

Portretinė tapyba

Didžiausią Jono Rustemo kūrybinio palikimo dalį sudaro portretai. Dailininkas kūrė įvairių tipų portretus – miniatiūras, visafigūrius ir pusės figūros reprezentacinius, nedidelio formato kameriškus portretus.

Kūrybinio kelio pradžioje J. Rustemas tapė daugiausia portretines miniatiūras. Marčelo Bačarelio karališkojoje tapybos dirbtuvėje jis įgavo aristokratinių portretų tapybos įgūdžių. Didelėms rūmų salėms skirtuose portretuose figūras dailininkas vaizdavo peizažo fone, modeliams suteikdamas antikinių personažų (mūzų, amūrų) išvaizdą. Pusės figūros portretuose pasitelkdavo atributus, parodančius vaizduojamo asmens profesiją ar pomėgius.

Tiesa, reprezentacinių portretų J. Rustemas sukūrė nedaug. Daugiausia jis tapė nedidelio formato biustinius portretus, kuriuose neakcentuodavo vaizduojamo asmens socialinės padėties, profesijos ar užimamų pareigų. Kompozicijos požiūriu
J. Rustemo tapyti biustiniai Vilniaus universiteto profesorių, dvarininkų, miestiečių portretai yra labai panašūs. Modelius dailininkas vaizdavo be jokių atributų, tamsiame bedaikčiame fone, ryškesne šviesa išskirdamas veidą. Apšvietimas – vienas svarbiausių J. Rustemo paveikslų kompozicijos elementų. Tai svarbus emocinės išraiškos veiksnys – kuria lyriškesnę ar dramatiškesnę nuotaiką, perteikia melancholiją, jausmingumą ar energiją, veržlumą.

J. Rustemo kūrybiniame palikime daug autoportretų. Mėgęs egzotiškas, „tapybiškas“ formas, save jis matė, ko gero, kaip patį keisčiausią, netaisyklingiausią modelį – akcentavo ryškius savo veido bruožus, erelišką nosį, ilga turkiška pypke ar ryškiai raudonu fezu pabrėždamas rytietišką savo kilmę.