KūrėjaiĮ pradžiąEN

Piešiniai

Jono Rustemo, ilgą laiką dirbusio vien piešimo mokytoju, kūryboje piešiniai užima ypač svarbią vietą. Jų dailininkas sukūrė daugybę – lengvų greitų eskizų, fiksuojančių kasdienio gyvenimo scenas, įdėmių miestiečių, bajorų ir valstiečių studijų, portretų. Piešimą J. Rustemas suvokė ne tik kaip kūrybinę laboratoriją, pasirengimą „didiesiems“ kūriniams, bet ir kaip savarankišką kūrybos sritį – „mažuosius kūrinius“, kaip taikliai juos pavadino Kazimieras Bachmatavičius, dalį mokytojo piešinių litografavęs cikle „Vaizdingas mažųjų Jono Rustemo kūrinių prisiminimas“.

Laisvai, impulsyviais lengvais štrichais atliktuose J. Rustemo piešiniuose juntama pirmojo jo mokytojo Žano Pjero Norbleno įtaka. Su Ž. P. Norlenu J. Rustemą sieja ir piešinių tematika – dėmesys gyvenimo tikrovei, buitiniam žanrui, „rembrantiško“ dirbtinio apšvietimo pomėgis.

J. Rustemas puikiai dirbo įvairiomis piešimo technikomis – pieštuku, kreidelėmis, plunksnele ir teptuku, tušu, sepija, bistru ir t. t. Piešiniams jis rinkosi temas ir motyvus iš įvairių kasdienio gyvenimo sričių – vaizdavo dvarininkų, miestiečių, valstiečių buitį, įvairių luomų ir profesijų atstovus jų veiklos, darbų ar poilsio metu, siekė įamžinti skirtingų tautų ir socialinių grupių atstovams būdingą elgseną, kostiumus. Ypač dažnai J. Rustemas vaizdavo žydus, savo apranga ir papročiais ryškiai išsiskyrusius Vilniaus gatvėse. Ne viename piešinyje dailininkas įamžino konkrečius, ano meto vilniečiams gerai žinomus įvykius ar kasdienybės epizodus, visų atpažįstamus veikėjus, originalus, kurių Vilniaus gatvėse niekada netrūko. Ekspresija, išraiškingumas kai kuriuose dailininko piešiniuose priartėja prie nepikto grotesko. Juntamas linksmas, kiek pašaipus dailininko žvilgsnis, kurį jis nukreipia ir į save – spalvingoje ano meto Vilniaus gyvenimo iliustracijoje kartkartėmis šmėkšteli turkiškas fezas ar raiškus profilis, žinomas iš dailininko autoportretų.