KūrėjaiĮ pradžiąEN

mokiniai

Jono Rustemo vadovaujamoje Piešimo ir tapybos katedroje subrendo dailininkų romantikų karta. Iš savo mokytojo jie perėmė tikėjimą auklėjamąja meno galia, aukštos menininko misijos visuomenėje suvokimą. Stiprėjant politinėms ir kultūrinėms represijoms, prasidėjusioms po 1831 m. sukilimo (jame ne vienas J. Rustemo mokinys pats dalyvavo), dailė ėmė įgauti legalaus pasipriešinimo carizmui formą, tapo vienu iš svarbiausių tautinės savimonės palaikymo būdų. Jaunoji dailininkų karta drauge su literatais rūpinosi nacionalinės kultūros kūrimu, dėmesį kreipė į visa, kas sava. Jaunimas savo kūriniuose vaizduodavo gimtinės gamtovaizdžius, senąsias pilis, liaudies papročius ir apeigas, bajorijos gyvenimo scenas, senovės istorijos epizodus, praeities didžiavyrius ir žymius savo gyvenamojo laikotarpio žmones. Bene vienintelė jiems priimtina egzotika buvo J. Rustemo pamėgtos žydų gyvenimo scenos, suvoktos kaip neatsiejama krašto istorijos dalis, traukianti kitoniškumu, paslaptingumu. J. Rustemo buitinių piešinių šmaikštumą, groteską jų darbuose pakeitė supoetinimas, pagarbus žavėjimasis tuo, ką vaizduoja.

Be grynai meninių užduočių, Vilniaus universiteto auklėtiniai ėmėsi vietinių dailininkų kūrybos populiarinimo. Po Vilniaus universiteto uždarymo šie kūrėjai bent iš dalies bandė kompensuoti meno mokyklos trūkumą, steigdami privačias dailės studijas.

Tiesa, žinomais menininkais („tautos šaukliais“) tapo tik nedidelė dalis iš gausaus J. Rustemo mokinių būrio (universiteto dokumentuose jų nurodoma daugiau negu 500) – V. Smakauskas, K. Ruseckas, V. Vankavičius, M. Kulieša, V. Dmachauskas,
K. Ripinskis ir kt. Dar daugiau didesnių kūrybinių ambicijų neturėjusių auklėtinių pasklido po Vilniaus švietimo apygardos mokyklas ir gimnazijas. Jie dėstė piešimą, tapo neblogo lygio portretų, dvarų vaizdų, teatro dekoracijų atlikėjais. J. Rustemo užsiėmimus lankę kitų katedrų studentai, piešimo mokęsi savo malonumui, papildė gausėjančias dailininkų mėgėjų gretas.