KūrėjaiĮ pradžiąEN

Iš Adomo Šemešio atsiminimų

„Vilniaus universiteto pastato trečiajame aukšte, netoli astronomijos observatorijos, atokiau nuo kitų paskaitų salių, buvo salė, kurioje vykdavo piešimo paskaitos. Ištisomis dienomis uždaryta, atsidarydavo penktą valandą po pietų. Tai buvo gan didelis kvadratinis kambarys su skliautais. Ant skliautų kažkokia dar jėzuitų laikų tapyba, bet ką vaizdavo, jau nebuvo galima įžvelgti pro ją dengiančias dulkes ir suodžius. Prie krosnies, stovinčios ties šoninės sienos viduriu, paprastai stipriai iškūrentos, stovėjo lentinė pakyla, pusės uolekties aukščio, ant jos čiužinys ir įrenginys, kur stovėjo, sėdėjo arba gulėjo gyvas modelis, kuris buvo piešiamas. Nuo skliautų kabėjo virvė, kurios jisai laikėsi, kai reikėjo stovėti iškėlus ranką. Abipus tos pakylos stovėjo du postamentai, ant jų – piešiami biustai. Netoli modelio nuo skliautų kabėjo lempa, ar greičiau sietynas su keliolika plokščių skardinių lempa, maitinamų aliejumi iš vieno centrinio rezervuaro.

Aplink salę trimis eilėmis puslankiu stovėjo žemi staliukai, panašūs į tuos, kurie Lietuvoje naudojami kojoms pasidėti – tik truputį aukštesni. Ant jų sėdėjo mokiniai, kiekvienas su lentele ant kelių. Galėjai matyti ten įvairių veidų ir tipažų, kai kurie (bet retai) aiškiai priklausantys aukštajam visuomenės sluoksniui, kiti visiškai kaimietiški, su šiurkščiais surdutais [...], tarp jų neretai blizgėjo šafyro apykaklės ir metalinės Universiteto mundurų sagos, priklausančios arba ateinantiems kitų fakultetų studentams, mėgėjams piešti, arba tik tapybos mokyklos mokiniams, kurie, nors griežtai nepriklausė Universiteto vadovybei ir buvo laisvi nuo bedelio jurisdikcijos, vilkosi mundurus, norėdami suteikti sau akademikų povyzą ir orumą.

Toje įvairialypėje minioje lengvai pažindavai profesorių Rustemą ir jo išraiškingo veido ir raudonu fezu pridengtos galvos. Ėjo jis nuo vieno mokinio prie kito, sunkiai prasibraudamas tarp ankštai sustatytų staliukų ir piešiančiųjų lentelių; taisė jų darbus, pusbalsiu aiškindamas savo taisymus. O salėje viešpatavo tyla, nors ten niekada nebūdavo bedelio. Užteko mylimo ir gerbiamo Profesoriaus buvimo“.

A. Szemesz. Wspomnienia o szkole malarskiej wileńskiej // Athenaeum.
Wilno, 1844, t 6. p.209–211