Adresas: Vilniaus g. 24, LT-01402, Vilnius. Tel. (8-5) 262 0981, (8-5) 212 1477. NUOLATINĖ PARODA „EUROPOS DAILĖ XVI–XIX A.“ Parodos anotacija Informacinis pranešimas Edukacinė programa „XVI–XIX a. Europos dailė“ Virtuali paroda Parodos atidarymo akimirkos Parodą pristatantis vaizdo reportažas Portalo Delfi.lt reportažas Portalo „Penki TV“ reportažas „Europos dailės šedevrai – istorinėje Vilniaus erdvėje“ Ekspozicija papildyta Vakarų Europos grafikos meistrų darbais iš Lietuvos dailės muziejaus rinkinių ANOTACIJA Nežinomas vokiečių XVII a. dailininkas Kalnų peizažas su dviem medžiais Lietuvos dailės muziejus Fotografas Vaidotas Aukštaitis VAKARŲ EUROPOS TAPYBA Vakarų Europos dailininkų paveikslų būta ne viename Lietuvos dvare. Menu besidomintys aristokratai buvo sukaupę ištisas Vakarų Europos tapybos kolekcijas. Vertingus tapybos rinkinius turėjo Radvilos Biržuose ir Vilniuje, Tyzenhauzai – Rokiškyje, Juozas Tiškevičius – Astravo dvare, ir kt. Deja, karų ir politinių neramumų metais šios kolekcijos buvo išblaškytos, į Lietuvos muziejus pateko tik jų fragmentai. Lietuvos dailės muziejaus Vakarų Europos tapybos rinkinio pagrindą sudaro paveikslai, XX a. pirmaisiais dešimtmečiais Lietuvos dvarininkų ir kolekcininkų dovanoti viešiems Vilniaus rinkiniams – Vilniaus meno muziejaus draugijai ir Vilniaus mokslo bičiulių draugijai. Rinkinį papildė kūriniai, pirkti ir dovanoti pokario ir vėlesniais metais. Šiuo metu Lietuvos dailės muziejaus rinkinyje yra per 300 XVI–XIX a. Vakarų Europos dailininkų paveikslų, atspindinčių dailės stilių kaitą nuo renesanso iki romantizmo ir realizmo. Vėlyvajam italų Renesansui atstovauja žymaus Kremonos tapytojo, garsios dailininkų dinastijos atstovo Antonijaus Kampio (1523–1587) subtilus, elegantiškos formos paveikslėlis „Šventosios moterys prie Kristaus kapo“. Manierizmo dailės bruožai būdingi Romos tapytojo Marčelo Venusčio (1512/15–1579) „Pietai“, nutapytai pagal Mikelandželo piešinį, vieno žymiausių Nyderlandų manieristų Bartolomėjaus Sprangerio (1546–1611) paveikslui „Šv. Uršulė su kankinėmis“, Harlemo manierizmo atstovo Kornelio van Harlemo (1562–1638) efektingai daugiafigūrei kompozicijai „Senojo ir Naujojo Testamento alegorija“. Antimanieristinės tendencijos, sugrįžimas prie gamtos studijų, natūralių figūrų pozų ir klasikinės dailės pavyzdžių pastebimas vieno iš Bolonijos akademijos įkūrėjų Lodoviko Karačio (1555–1619) drobėje „Kristus kape“, žiūrovą patraukiančioje emocingumu, išraiškingu šviesos ir tamsos kontrastu, subtiliu koloritu. Baroko laikotarpio (XVII–XVIII a.) tapyba sudaro didžiąją dalį Lietuvos dailės muziejaus XVI–XIX a. Vakarų Europos tapybos rinkinio eksponatų. Italų barokui atstovauja energingai nutapytas, galingos plastikos „Šv. Paulius Atsiskyrėlis“, priskiriamas maištingajam Salvatorui Rozai (1615–1673). Dėmesio vertas romantiškos nuotaikos Džiovanio Gizolfio (1623–1683) peizažas „Draugija pajūryje“, Domeniko Brandžio (1683–1736) „Peizažas su karvių banda“, neseniai restauruotos nežinomų XVII a. dailininkų drobės „Šv. Benedikto gundymas“ ir „Abraomo auka“. Ispanų tapybos kolekcijoje akį patraukia Saragosos dailininko Fransisko Chimeneso (1598–1670) drobė „Šv. Marija Magdalietė“, benediktinų vienuolio Chuano Risio (1600–1681) drobė „Kunigas su kryžiumi“, kuriose dramatinę įtampą sustiprina kontrastinga šviesokaita, o figūrų pozos, mimika perteikia šventųjų dvasinę ekstazę, būdingą į misticizmą linkusiam ispanų religingumui. Puikus austrų baroko pavyzdys yra Johano Michaelio Rotmajerio (1654–1730) monumentali drobė „Lotas su dukterimis“, nutapyta plačiais, drąsiais potėpiais, praturtinta efektingu šviesos ir šešėlių žaismu. Protestantiškosios Olandijos dailę pristato Klaso van der Viligeno (1630–1676), Jano van Borchelo ir kt. dailininkų tapyti peizažai, natiurmortai, animalistinės, buitinės ir batalinės kompozicijos. Atskirai paminėtinas vieno žymiausių XVII a. olandų peizažistų Meinderto Hobemos (1638–1709) peizažas „Senas malūnas“, vaizduojantis dailininko pamėgtą saulės nušviestos pamiškės su medžiais apaugusiu tvenkiniu ir vandens malūnu motyvą, puikiai perteikia gamtos nuotaiką, apšvietimo efektus. Disciplinuotai, į idealizaciją linkusiai XVII a. prancūzų tapybos mokyklai atstovauja puikus nežinomo Klodo Loreno pasekėjo nutapytas „Italijos gamtovaizdis su piemenimis“, du Gasparo Diugė (1615–1675) itališki peizažai, Žako Stelos (1596–1657) mitologinė kompozicija „Sabinių pagrobimas“. Su klasicizmo daile supažindina italų Džiovanio Paolo Paninio (1691–1765) ir Džiambatisto Basio (1784–1852) peizažai, prancūzo Žano Loreno Monjė (1743/44–1808) ir vokiečio Karlo Kristijano Fogelio fon Fogelšteino (1788–1868) portretai, venecijiečio Lodoviko Liparinio (1800–1856) akademinės kompozicijos. Klasicizmo ir romantizmo stilistika jungiasi austrų tapytojo Franco Ksavero Lampio (1782–1852) fantastiniuose peizažuose. Akademizmo, romantizmo ir realizmo bruožai pastebimi XIX a. II pusės dailininkų: vokiečio Franco Defrėgerio (1835–1921), ispano Ramono Tusketso (1837–1904), belgo Ferdinando Marinuso (1808–1890) ir kt., kūriniuose.   Džirolamas Rosis, jaunesnysis. Šv. Lukas tapo Dievo Motiną su Kūdikiu. Lietuvos dailės muziejus. XVI–XIX A. VAKARŲ EUROPOS MEISTRŲ GRAFIKA Lietuvos dailės muziejaus grafikos rinkiniuose saugoma daugiau nei 12 000 Vakarų Europos šalių dailininkų sukurtų estampų. Tai viena didžiausių ir išsamiausių kolekcijų Lietuvoje, atspindinti šios dailės rūšies raidą nuo renesanso, manierizmo, baroko iki neoklasicizmo ir neoromantikos. Ekspozicijoje pristatyti išskirtiniai ir vertingiausi Lietuvos dailės muziejaus grafikos rinkinio kūriniai. XV a. pab.–XVI a. Vokietijos ir Nyderlandų graviūros meistrai to meto kontekste išsiskyrė temų naujumu, aukštu profesiniu atlikimo lygiu, išlavintu meniniu skoniu. Nedidukai Martino Šongauerio (1448–1491) ir Albrechto Diurerio (1471–1528) grafikos kūrinėliai skleidžia darnos ir grožio ilgesį, humanistines vertybes. Dramatiškais juodos ir baltos sąskambiais estampuose „Kristaus gimimas“, „Mažas žirgas“ ir „Adomas ir Ieva“ prasiveržia maištinga Atgimimo dvasia. Henrikas Aldegreveris (1502–1555/61) savo kūryboje demonstruoja kiek kitokią, estetiškai labiau išgrynintą, dekoratyvią raižybos manierą. Garsaus XVI a. pradžios Nyderlandų menininko Luko van Leideno (1489/94–1533) ir jo pasekėjo flamando Nikolaeso de Breino (1571–1656) Biblijos siužetų pasakojimuose „Šv. Pauliaus atsivertimas kelyje į Damaską“, „Šv. Magdalietės šokis“, „Dovydo ir Abigailės susitikimas“ dominuoja gamtos poetika, užburianti subtilia šviesokaita. XVII a. manierizmo ir baroko bruožų rasime virtuoziškoje smulkutėje Fontenblo mokyklos atstovo, garsaus Lotaringijos grafiko Žako Kalo (1592–1635) kompozicijoje „Didžioji medžioklė“ bei serijos „Elgetos“ lakštuose. Dailininko pamėgta oforto technika leido jam žaisti sodriu, nuotaikingu šviesos ir šešėlio kontrastu, išryškinusiu šaržuotą socialinę veikėjų charakteristiką. Puošnaus itališkojo baroko dvasia gyva Remijaus Kantagalinos (1582–1656) estampe, perteikiančiame teatralizuotą Florencijos kunigaikščio Kozimo Medičio sutuoktuvių šventę. Žiūrovų dėmesio nestokos ir flamandų grafikos mokyklą atstovaujantys dailininkai Scheltė Adamas Bolsvertas (1586–1659) ir Paulius Pontius (1603–1658), kūrę garsiojo tėvynainio Peterio Pauliaus Rubenso paveikslų interpretacijas. Knygos menui ypač nusipelnė kelių Flandrijos bei Nyderlandų grafikų kartų atstovai, iliustratoriai Janas Zadeleris I (1550–1600), Egidijus Zadeleris (1570–1629), Janas Kolertas II (1561–1620), Kornelis Blumartas II (1603–1692), Kornelis Kortas (1533-?). Šio laikotarpio reprezentacinio portreto meistras, vokietis reprodukuotojas Elijas Haincelmanas (1640–1693) įamžino valingą Lenkijos karalius Jonas III Sobieskio portretą, kuriame be įtaigios psichologinės charakteristikos puikiai perteikė medžiagų ir tekstūrų įvairovę. XVIII a. Europoje suklestėjus reprodukcinei grafikai sukurta nemažai ryškių dailės klasikų kūrinių interpretacijų. Didinga flamandų kilmės grafiko Žeraro Edelinko (1649–1707), neoklasicizmo atstovo kompozicija „Nukryžiuotasis tarp angelų“, sekanti Liudviko XIV dvaro dailininko Šarlio Lebreno drobe, išsiskiria teatralizuota patetika, elegancija ir grakštumu. Ne mažiau įspūdingi, rūstūs prancūzės Klodinos Buzonė Stelos (1636–1697) estampai „Nukryžiavimas“ bei „Germaniko mirtis“, atkuriantys Nikolà Puseno paveikslus, italo Salvatorės Kardelio (1790–1830), Džovanio Volpato (1735–1803), Pjetro Gigio (XVIII a. pab.–XIX pr.) raižiniai, kartojantys Rafaelio kūrybos temas. Su ryškiomis nacionalinės XVIII a. pabaigos Anglijos grafikos mokyklos tradicijomis supažindina Fransua Davido Suarono (1764–1795), Džono Bridono (1784–1806), Džono Egintono (1775–1804), Džono Džeksono (apie 1701–1780), Tomo Baulso (1712–1753) lakštai. Jausmingą prancūziškojo rokoko stilistiką skleidžia Žako Firmino Bovarlė (1731–1797), Žako Bonefua (1790–1810) žanrinės scenos, Žano Žozefo Balešu (1719–1764) portretinė kūryba. Neoklasicizmo ir neoromantizmo bruožai pastebimi venecijiečio Džovanio Batistos Piranezio (1720–1778) kūryboje. Pagrindinė jo vedutų tema – Romos architektūra, miesto praeities vaizdai ir architektūrinės fantazijos. Meistro ofortams būdingas juvelyriškas piešinys, sodraus štricho bei gilių aksominių šešėlių pomėgis, poetiška, romantiška nuotaika.