Į pradžią  Struktūra  Kontaktai 
English       
   
 
           
 
     
 

Į skyriaus
pradžią

Adresas: Vilniaus g. 24, LT-01402, Vilnius. Tel. (8-5) 262 0981, (8-5) 212 1477.

ONOS KREIVYTĖS-NARUŠEVIČIENĖS IR JONO NORO NARUŠEVIČIAUS PARODA „AUGANČIOS FORMOS“
 

2013 m. gruodžio 20 d. – 2014 m. sausio 19 d.

 

ANOTACIJA

Dvejose Radvilų rūmų muziejaus salėse lankytojams pristatoma per 50 keramikės Onos Kreivytės-Naruševičienės darbų. „Parodoje siekiama atskleisti lankytojams nepaprastai kūrybingos ir darbščios keramikės kūrybos tobulėjimo bei augimo etapus. Jos kūriniai pasklidę po visą pasaulį: padovanoti, patekę į muziejų kolekcijas. Dirbdama liaudies meno rūmuose, Vilniaus dailės kombinate, augindama vaikus ir jau penkiolika metų ruošdama „Harmonijos“ simpoziumus bei parodas, dailininkė niekada nenutraukė kūrybinės veiklos. Jos kūryba jau tapo chrestomatija, išlaikiusi liaudišką pradą, dabartinių aktualijų svarbą ir klasikinio mąstymo pagrindą,“ – pasakoja parodos kuratorė Danutė Skromanienė.

Kitose dvejose salėse lankytojams rodoma per 40 skulptoriaus Jono Noro Naruševičiaus kūrinių. Ruošdamasis šiai parodai skulptorius nulipdė Prezidentės Dalios Grybauskaitės portretą. Pasak parodos kuratorės, „darbštumu išsiskiriantį dailininką į priekį nuolat veda vidinė paskata kurti ir tai jis daro jausdamas didžiulę atsakomybę prieš žmones, matysiančius jo darbus. Per penkiasdešimt aštuonerius J. N. Naruševičiaus kūrybinio darbo metus sukurta daug kūrinių, iš kurių geriausieji teisėtai išliks profesionaliosios skulptūros istorijoje.“

Apie dailininkus

Ona Kreivytė-Naruševičienė – turtingos meninės mąstysenos, lakios vaizduotės, moderniai ir profesionaliai liaudiškas tradicijas suvokianti skulptūrinės pakraipos dailininkė. Jos darbai sklidini pirmapradės gyvybinės jėgos, dėmesys krypsta į žmogų, svarbius, širdį palietusius gyvenimo įvykius. Romantiškos tikrovės paieškos įkvepia jiems gyvybės, teigia gyvenimo džiaugsmą, meilę ir tikėjimą.

Dailininkė kuria veikiama liaudies meno tradicijų, bet profesionaliai suvokdama dabartines modernias tendencijas. Ilgus metus dirbdama LTSR liaudies meno rūmuose, ji turėjo galimybę studijuoti liaudies meno ištakas, kultūrinį palikimą. Sukauptos žinios padarė įtaką ir asmeninei kūrybai. Pasak menotyrininkės Laimos Kreivytės, „tai, kas gali pasirodyti kaip archaikos sodžiaus estetikos variacijos, iš tiesų slepia daug gilesnes kultūrines šaknis. Neabejotinas keramikės darbų ryšys su liaudies menu yra ne tik tiesioginės patirties, bet ir rimtų klasikinės formos studijų rezultatas. Šia linkme skulptūriškai mąstančią keramikę kreipė ir profesorius Juozas Mikėnas, negailėjęs laiko konsultacijoms“.

Keramikės kūrinių temos paprastos, gyvenimiškos, iš jai artimos kaimo aplinkos, mėgstama žvejų buitis ir darbai. Sukurta daugybė mažosios plastikos skulptūrėlių bei didesnių skulptūrų, aštuntuoju–devintuoju dešimtmečiais – erdvinės skulptūrinės plastikos kompozicijų.

O. Kreivytė-Naruševičienė sukūrė daug interjerų valstybiniuose pastatuose ir privačiuose namuose. Ryškiausi iš jų: dekoratyvinė sienelė Vytėnų sodininkystės-daržininkystės bandymų stotyje (1969), skulptūrinis bareljefas „Vestuvės“ Joniškio centriniame metrikacijos biure (1974), židinys „Baltijos“ poilsio namuose Palangoje (1979), pano „Iš pašto istorijos“ Respublikiniame telegrafe (1982), pano „Aukštaitija“ Pasvalio kavinėje „Šilas“ (1983). Dailininkė – nusipelniusi kultūros ir švietimo darbuotoja (1969), aktyviai dalyvauja parodose ir simpoziumuose Lietuvoje bei užsienyje (Austrijoje, Prancūzijoje, Italijoje, Čekoslovakijoje, Vokietijoje, Lenkijoje), yra pelniusi ne vieną apdovanojimą. 1994 m. išleista monografija Ona Kreivytė-Naruševičienė (ser. Šiuolaikiniai lietuvių dailininkai), teksto autorius Algirdas Laucius.

Skulptorius Jonas Noras Naruševičius, sukūręs daug portretų, memorialinių lentų, antkapinių paminklų, monumentų, vienodai puikiai valdo įvairias medžiagas: akmenį, marmurą, metalą, molį. Dailininko darbai monumentalūs, aiškios kompozicinės struktūros, sumaniai įkomponuoti į erdvę. 1955 m. baigęs skulptūros studijas LTSR valstybiniame dailės institute, jis nuosekliai pasinėrė į kūrybinę veiklą.

Dailininko kūrybą galima suskirstyti gana aiškiai besiskiriančiais tarpsniais. Laikui bėgant prasiplėtė ir keitėsi tematika, įgyjant meistriškumo, įsisavinant naujas medžiagas, kito raiškos būdai. Iš pradžių buvo kuriami realistiniai portretai. Minkšta, mirgančia faktūra lipdyti paprasti, pažįstami žmonės („Motinos portretas“, 1957), akcentuojant vidinę žmogaus nuotaiką, charakterį. Portreto žanras laikui bėgant tobulėjo, ryškėjo drąsesnis, apibendrintas formos traktavimas.

Nuo septintojo dešimtmečio vidurio dailininko kūriniuose ėmė skleistis nauji plastinės raidos suvokimo horizontai. Atsirado stilizavimas, kompaktiški siluetai, santūrumas ir naujos medžiagos. Šiuo laikotarpiu skulptorius nemažai darbų sukūrė visuomeniniams pastatams: dekoratyvinis pano „Lietuvaitė“ (1969) Vytėnų sodininkystės ir bandymų stoties aktų salėje, dekoratyvinis bareljefas civilinės metrikacijos biure Naujojoje Vilnioje. Kūrinių meninė išraiška pagrįsta lakonišku, stilizuotu vaizdu ir konstruktyviu ritmu.

Prioritetinė J. N. Naruševičiaus kūrybos sritis yra portretai. 1980 m. sukurti portretai (P. Kreivio, A. Lauciaus, L. Cieškaitės ir kiti) gerokai skiriasi nuo ankstesniųjų. Jie, drąsiai suformuoti stambiomis plokštumomis, stebina įdomiu šviesos ir šešėlių žaismu, žavi jautriai atskleistu žmogaus charakteriu. Be portretų, antkapinių paminklų, skulptorius sukūrė daug memorialinių lentų – tapytojui J. Švažui, poetui A. Mickevičiui, mokslininkui J. Matuliui, kino režisieriui R. Vabalui ir kt. Didelis ir svarbus darbas yra Vilniaus operos ir baleto teatro fasade įkomponuotos keturios didžiulės kalto vario skulptūros: „Borisas Godunovas“, „Violeta“, „Margiris“, „Mefistofelis“.

Skulptorius pasineria į sudėtingus filosofinius apmąstymus. Jo akiratyje – šaltas elektroninis amžius, sunkiai protu suvokiamas kosmosas ir mūsų vieta toje begalybėje, globalizacijos procesai. Ilgai ieškojęs įvairių variantų, dailininkas granite iškalė kūrinį „Lietuva Europos glėbyje“ (2009), kuris dabar puošia „Vilnojos“ skulptūrų parką. Kontrasto principu sukomponavęs du skirtingo dydžio rutulius, jis kalba apie pasaulio visumą, apie Europą ir mažą mūsų šalį. Šioje parodoje eksponuojamas pirminis autoriaus ieškojimų variantas („Didžioji paslaptis“, 1999).

Universalaus menininko kūriniai stebina daugiaprasmėmis metaforomis, originalia forma ir kartais didžiule psichologine įtampa. Galima pagarbiai žavėtis baltu kaip sniegas marmuru, kuris nuo švelnių skulptoriaus prisilietimų pavirsta akinamai švytinčiu, tartum šventu („Malda“, 2007; „Laisvės sparnai“, 2009), galima pajusti nemažą psichologinę įtampą sklindančią iš ekspresyviai ažūru supintų žmogiukų, kurių vienas apglėbęs saugo, kitas – raitosi ryžto, pykčio, skausmo konvulsijose (ciklas „Žmogus žmoguje“, 1977).


 

 
 
     
 
[Į pradžią] [Struktūra] [Kontaktai] [Informacija] [Pastatai] [Ekspozicijos]
[
Parodos] [Rinkiniai] [Projektai] [Gidams] [Edukacija] [Dailininkai]
[
Meno biblioteka, archyvas, fototeka] [Virtualios parodos] [Muziejaus bičiuliai]
[
Parduodami leidiniai] [Naudingos nuorodos] [Žiniasklaidai]
 

© Lietuvos dailės muziejus. ISSN 1648-8881

  Tinklalapis atnaujintas 2013.12.23