- LIETUVIŲ
LIAUDIES MENAS TRADICIJA IR DABARTIS
-
- Lietuvos tūkstantmečio
paminėjimo dainų ir šokių šventės Amžių sutartinė programos
paroda
-
- 2009 m. liepos 2 d.
lapkričio 10 d.
Parodos atidarymas 2009 m. liepos 2 d.,
ketvirtadienį, 16 val.
Spaudos konferencija 2009 m. liepos 2 d.,
ketvirtadienį, 11 val.
2009
m. liepos 1-6 d. Lietuvos tūkstantmečio
dainų šventės Amžių sutartinė dalyviai pateikę
dalyvio kortelę parodą gali aplankyti nemokamai.
 |
Nežinomas XIX a. vid.
tapytojas. Šv. Laurynas. Medis, aliejus, 61x31
cm. Čivonių
k., Kupiškio r. LM 1632 |
Liaudies kūryba yra gyvybiškai
esminga Lietuvai ir lietuvių kultūrai. Nors istorinis bėgsmas
daug ką sunaikino, bet išliko senoji protėvių kalba, kai kurie
papročiai, tradicijos, melodingos dainos, ir savitas liaudies
menas. Ši liaudies meno paroda skiriama Lietuvos tūkstantmečio
paminėjimui. Joje eksponuojami nūdienos tautodailininkų darbai
bei patys gražiausi, būdingiausi Lietuvos dailės muziejaus
rinkiniuose saugomi tradiciniai liaudies kūrybos pavyzdžiai, tai
medžio dirbiniai, baldai, audiniai, drabužiai, keramika,
skulptūra, tapyba.
Mediniai daiktai ir įrankiai
naudoti XVIII a. pab. XX a. pradžioje kaimo žmogaus buityje
puikaus liaudiško dizaino pavyzdžiai. Juos brangino, tausojo,
jais grožėjosi, ir perduodavo šeimoje iš kartos į kartą.
Ypatingu išradingumu ir meniniu skoniu meistrai pasižymėdavo
darydami moterų darbo įrankius susijusius su verpimu, audimu,
skalbimu ir kitais darbais. Tai verpstės, prieverpstės,
šaudyklės, sprąsčiai, sukučiai nytims pakelti, kultuvės,
kočėlai. Jie išdailinti įvairiausiais pjaustinėtais ir raižytais
geometriniais ornamentais, rečiau scheminiais augalijos
motyvais. Raštuose plastikos kalba tarsi užkoduoti geriausi
palinkėjimai, kartais įrankio priklausomybei atskirti įrėžiami
inicialai ar ženklai. Iš visų moterų darbo įrankių archajiškomis
formomis išsiskiria ilgakotės verpstės. Nors dauguma namų
apyvokos daiktų ir indų daryti iš medžio, greta gyvavo ir
moliniai indai. Puošnumu, siluetu spalvų ir dekoro įvairove,
lyginant su kitais molio indais išsiskiria ąsočiai. Puošniausi
ąsočiai buvo skiriami vestuvių, krikštynų, vardynų šventiniam
stalui.
XIX XX a. pradžios valstiečių
baldai: spintos, pakabinamos spintelės, indaujos, lovos, kėdės,
stalai, rankšluostinės, kraičių skrynios tvirti patogūs,
gražūs. Puošniausios tarp baldų kraičių skrynios.
Viena iš svarbiausių lietuvių
moterų išmonės pasireiškimo sričių XVIII a. pab. XX a. pirmoje
pusėje buvo audimas ir rankdarbiai. XIX a. daugumą drabužių ir
buityje naudotų įvairių audinių moterys išsiausdavo pačios,
paprastomis kaimiškomis staklėmis. Žaliavą, audimo techniką,
raštus, puošybą parinkdavo atsižvelgdamos į audinių paskirtį ir
etnografinės srities tradicijas.
Parodoje eksponuojami gražiausi interjero audiniai, tai
lovatiesės, staltiesės, paklodės, rankšluosčiai. Rankšluosčiai
be utilitarinės, turėjo ir kitų paskirčių: patys gražiausi
kabojo rankšluostinėse kaip pirkios puošmena ar, kaip nuo seno
įprasta Lietuvoje, buvo dovanojami įvairiomis progomis.
Lietuvių valstiečių tradiciniai
šventadieniai drabužiai formavosi šimtmečius iki XIX a. vidurio,
veikiami istorinių, ekonominių sąlygų, tradicijų ir papročių.
Kiekvienos etnografinės srities drabužiuose galima įžvelgti
ypatumų, būdingų tik tam regionui. Aukštaičių drabužiuose daug
baltos spalvos. Tradicinė archajiška simbolinė moterų galvos
apdanga balti nuometai. Žemaičių apranga pasižymi sodriais
spalvų deriniais ir skarų gausumu bei įvairumu. Vienos seniausių
skersadryžės, dėvėtos XVIII a. XIX a. pirmoje pusėje.
Suvalkiečių drabužiai išsiskiria spalvingomis kaišytinėmis
prijuostėmis.
Lietuvių liaudies dailės
atsiradimą lėmė XVII a. katalikiškos reformos laikotarpiu kaimo
aplinkoje įdiegtas pamaldumas. Valstiečių bendruomenėje paplito
skirtingų gabumų, pasimokiusių ar savamokslių liaudies menininkų
sukurti darbai. Jų kūriniai, nesudėtingos, primityvios meninės
kalbos, tenkino paprastų žmonių dvasinius poreikius. Ypatingo
pakilimo liaudies menas pasiekė XIX a. XX a. pirmoje pusėje.
Pakelėse, laukuose, prie sodybų iškilo kryžiai, koplytstulpiai,
koplytėlės. Šiuos mažosios liaudies architektūros statinius
puošė dievdirbių išdrožtos skulptūros. Būdingiausi siužetai iš
Kristaus, Marijos, šventųjų gyvenimo. Tai Jėzus Nazarietis,
Rūpintojėlis, Sopulingoji Dievo Motina, Pieta, šv. Jonas
Nepomukas, šv. Izidorius, šv. Agota ir kiti. Vienas
populiariausių šventųjų buvo antrasis Lietuvos globėjas šv.
Jurgis gynėjas nuo blogio, gyvulių saugotojas. Nedidelės,
išraiškingos skulptūrėlės atspindi kūrybinį tautos pradą, stiprų
plastinį formos pajautimą.
Liaudies tapybos paveldas nėra
gausus. Ypatingi XVII a. nutapyti ant medžio lentos nedideli
keturi Ivoškių kaimo (Joniškio r.) koplyčios altorėlio
paveikslai. XIX a. savamokslių liaudies tapytojų paveikslai
pasižymi dekoratyvumu, vaizdo paprastumu, kontrastingomis
spalvomis.
Medžio raižinių kūrimo tradicija susiformavo XIX a. Tai lėmė
išaugęs religinio paveikslo poreikis. Raižiniai paplito Vakarų
Lietuvoje. Žymiausias liaudies raižytojas Aleksandras Vinkus
(18321912). Vienas ryškesnių jo darbų raižinys Šv. Adomas ir
Ieva.
Liaudies kūrybos tradicijų
gyvybingumą ir jų tąsą, kaitą atspindi geriausių XX a. antros
pusės XXI a. pradžios tautodailininkų sukurti darbai.
Parengė
Marija Kuodienė
Irena Ūdraitė
Dalia BernotaitėBeliauskienė