LIETUVIŲ LIAUDIES MENAS – TRADICIJA IR DABARTIS

 

Lietuvos tūkstantmečio paminėjimo dainų ir šokių šventės „Amžių sutartinė“ programos paroda 

 

2009 m. liepos 2 d. – lapkričio 10 d.

Parodos atidarymas – 2009 m. liepos 2 d., ketvirtadienį, 16 val.
Spaudos konferencija – 2009 m. liepos 2 d., ketvirtadienį, 11 val.

2009 m. liepos 1-6 d. – Lietuvos tūkstantmečio dainų šventės „Amžių sutartinė“ dalyviai pateikę dalyvio kortelę parodą gali aplankyti nemokamai.

• Informacinis pranešimas [2009 07 01]
• Virtuali paroda
• Parodos fragmentai

Nežinomas XIX a. vid. tapytojas. „Šv. Laurynas“. Medis, aliejus, 61x31 cm. Čivonių k., Kupiškio r. LM 1632

Liaudies kūryba yra gyvybiškai esminga Lietuvai ir lietuvių kultūrai. Nors istorinis bėgsmas daug ką sunaikino, bet išliko senoji protėvių kalba, kai kurie papročiai, tradicijos, melodingos dainos, ir savitas liaudies menas. Ši liaudies meno paroda skiriama Lietuvos tūkstantmečio paminėjimui. Joje eksponuojami nūdienos tautodailininkų darbai bei patys gražiausi, būdingiausi Lietuvos dailės muziejaus rinkiniuose saugomi tradiciniai liaudies kūrybos pavyzdžiai, tai medžio dirbiniai, baldai, audiniai, drabužiai, keramika, skulptūra, tapyba.

Mediniai daiktai ir įrankiai naudoti XVIII a. pab. – XX a. pradžioje kaimo žmogaus buityje – puikaus liaudiško dizaino pavyzdžiai. Juos brangino, tausojo, jais grožėjosi, ir perduodavo šeimoje iš kartos į kartą. Ypatingu išradingumu ir meniniu skoniu meistrai pasižymėdavo darydami moterų darbo įrankius susijusius su verpimu, audimu, skalbimu ir kitais darbais. Tai verpstės, prieverpstės, šaudyklės, sprąsčiai, sukučiai nytims pakelti, kultuvės, kočėlai. Jie išdailinti įvairiausiais pjaustinėtais ir raižytais geometriniais ornamentais, rečiau scheminiais augalijos motyvais. Raštuose plastikos kalba tarsi užkoduoti geriausi palinkėjimai, kartais įrankio priklausomybei atskirti įrėžiami inicialai ar ženklai. Iš visų moterų darbo įrankių archajiškomis formomis išsiskiria ilgakotės verpstės. Nors dauguma namų apyvokos daiktų ir indų daryti iš medžio, greta gyvavo ir moliniai indai. Puošnumu, siluetu spalvų ir dekoro įvairove, lyginant su kitais molio indais išsiskiria ąsočiai. Puošniausi ąsočiai buvo skiriami vestuvių, krikštynų, vardynų šventiniam stalui.

XIX – XX a. pradžios valstiečių baldai: spintos, pakabinamos spintelės, indaujos, lovos, kėdės, stalai, rankšluostinės, kraičių skrynios – tvirti patogūs, gražūs. Puošniausios tarp baldų kraičių skrynios.

Viena iš svarbiausių lietuvių moterų išmonės pasireiškimo sričių XVIII a. pab. – XX a. pirmoje pusėje buvo audimas ir rankdarbiai. XIX a. daugumą drabužių ir buityje naudotų įvairių audinių moterys išsiausdavo pačios, paprastomis kaimiškomis staklėmis. Žaliavą, audimo techniką, raštus, puošybą parinkdavo atsižvelgdamos į audinių paskirtį ir etnografinės srities tradicijas.
Parodoje eksponuojami gražiausi interjero audiniai, tai lovatiesės, staltiesės, paklodės, rankšluosčiai. Rankšluosčiai be utilitarinės, turėjo ir kitų paskirčių: patys gražiausi kabojo rankšluostinėse kaip pirkios puošmena ar, kaip nuo seno įprasta Lietuvoje, buvo dovanojami įvairiomis progomis.

Lietuvių valstiečių tradiciniai šventadieniai drabužiai formavosi šimtmečius iki XIX a. vidurio, veikiami istorinių, ekonominių sąlygų, tradicijų ir papročių. Kiekvienos etnografinės srities drabužiuose galima įžvelgti ypatumų, būdingų tik tam regionui. Aukštaičių drabužiuose daug baltos spalvos. Tradicinė archajiška simbolinė moterų galvos apdanga – balti nuometai. Žemaičių apranga pasižymi sodriais spalvų deriniais ir skarų gausumu bei įvairumu. Vienos seniausių – skersadryžės, dėvėtos XVIII a. – XIX a. pirmoje pusėje. Suvalkiečių drabužiai išsiskiria spalvingomis kaišytinėmis prijuostėmis.

Lietuvių liaudies dailės atsiradimą lėmė XVII a. katalikiškos reformos laikotarpiu kaimo aplinkoje įdiegtas pamaldumas. Valstiečių bendruomenėje paplito skirtingų gabumų, pasimokiusių ar savamokslių liaudies menininkų sukurti darbai. Jų kūriniai, nesudėtingos, primityvios meninės kalbos, tenkino paprastų žmonių dvasinius poreikius. Ypatingo pakilimo liaudies menas pasiekė XIX a. – XX a. pirmoje pusėje. Pakelėse, laukuose, prie sodybų iškilo kryžiai, koplytstulpiai, koplytėlės. Šiuos mažosios liaudies architektūros statinius puošė dievdirbių išdrožtos skulptūros. Būdingiausi siužetai – iš Kristaus, Marijos, šventųjų gyvenimo. Tai Jėzus Nazarietis, Rūpintojėlis, Sopulingoji Dievo Motina, Pieta, šv. Jonas Nepomukas, šv. Izidorius, šv. Agota ir kiti. Vienas populiariausių šventųjų buvo antrasis Lietuvos globėjas šv. Jurgis – gynėjas nuo blogio, gyvulių saugotojas. Nedidelės, išraiškingos skulptūrėlės atspindi kūrybinį tautos pradą, stiprų plastinį formos pajautimą.

Liaudies tapybos paveldas nėra gausus. Ypatingi XVII a. nutapyti ant medžio lentos nedideli keturi Ivoškių kaimo (Joniškio r.) koplyčios altorėlio paveikslai. XIX a. savamokslių liaudies tapytojų paveikslai pasižymi dekoratyvumu, vaizdo paprastumu, kontrastingomis spalvomis.
Medžio raižinių kūrimo tradicija susiformavo XIX a. Tai lėmė išaugęs religinio paveikslo poreikis. Raižiniai paplito Vakarų Lietuvoje. Žymiausias liaudies raižytojas – Aleksandras Vinkus (1832–1912). Vienas ryškesnių jo darbų – raižinys „Šv. Adomas ir Ieva“.

Liaudies kūrybos tradicijų gyvybingumą ir jų tąsą, kaitą atspindi geriausių XX a. antros pusės – XXI a. pradžios tautodailininkų sukurti darbai.

Parengė
Marija Kuodienė
Irena Ūdraitė
Dalia Bernotaitė–Beliauskienė