Į pradžią  Struktūra  Kontaktai 
English       
   
 
           
 
     
 

Į skyriaus
pradžią

English >

Vladimiro Tarasovo paroda „Garso žaidimai“ 

2005 m. rugsėjo 2 – spalio 2 d. Radvilų rūmai (Vilnius, Vilniaus g. 22).
Paroda atidaryta kasdien nuo 12 iki 18 val., išskyrus pirmadienius ir valstybinių švenčių dienas. Parodos kuratorė Lolita Jablonskienė.

„Šechina“. 2003 m. „Lietuvos aido“ galerijoje eksponuotos instaliacijos fragmentas „Šechina“. 2003 m. Radvilų rūmuose atkurtos  instaliacijos fragmentas

 

„Šechina“. 2003 m. „Lietuvos aido“ galerijoje eksponuotos instaliacijos fragmentas

 

„Popieriaus noktiurnas“. 1998 m. Leopoldo Hiorš Diurino muziejuje (Vokietija) eksponuotos instaliacijos fragmentas „Tibeto būgnas“. 1998 m.
 Niujorke, Tabakman
 galerijoje eksponuota instaliacija
„Popieriaus noktiurnas“. 1998 m. Leopoldo Hiorš Diurino muziejuje (Vokietija) eksponuotos instaliacijos fragmentas

Nuotraukos V. Voroncovo, D. Mukienės ir iš V. Tarasovo archyvo

Pirmą kartą Lietuvoje rengiamoje menininko Vladimiro Tarasovo kūrybos retrospektyvoje pristatomos devynios garso instaliacijos, dauguma visai nematytos Lietuvos žiūrovams, o trys iš jų – eksponuojamos pirmą kartą.

Parodos rėmėjai:

Padėka: Vilniaus Šiuolaikinio meno centrui; UAB „Muzikos ekspresas“; „Baltų lankų“ knygynui; Instaliacijos „Likani“ inžinieriui Vladimirui Rybakovui; Dailininko asistentui Raimundui Zobarskui.

Informacinis pranešimas žiniasklaidai
Lietuvos dailės muziejus 2005 m. rugsėjo 2 d., penktadienį, spaudos konferencijoje pristatyta tą pačią dieną Radvilų rūmuose (Vilniaus g. 22) atidaryta paroda „Vladimir Tarasov. Garso žaidimai“ (veiks iki spalio 2 d.). Pirmą kartą Lietuvoje rengiamoje šio menininko kūrybos retrospektyvoje pristatomos devynios garso instaliacijos, dauguma visai nematytos Lietuvos žiūrovams, o trys iš jų – eksponuojamos primą kartą.
 
Vladimiras Tarasovas gimė 1947 m. Archangelske, Rusijoje. Nuo 1968 m. jis gyvena ir dirba Vilniuje. 1971–1986 m. šis menininkas buvo garsiojo šiuolaikinio džiazo trio GTČ (Viačeslavas Ganelinas, Vladimiras Tarasovas, Vladimiras Čekasinas) narys. Kartu su trio ir kitais muzikais, orkestrais jis įrašė per 100 plokštelių ir kompaktinių diskų, taip pat solo kūrinių. V. Tarasovas taip pat rašo muziką orkestrams, kino filmams ir teatro spektakliams. Nuo 1991 m. jis kuria ir vizualiųjų menų projektus – individualiai ir kartu su kitais menininkais (daugiausiai – su žymiu rusų dailininku Ilja Kabakovu). V. Tarasovas surengė personalinių ir dalyvavo daugelyje grupinių parodų įvairiose pasaulio šalyse. Jis dėstė Berlyno Podewill centre, Bremeno muzikos akademijoje, Orleano, Diuseldorfo ir Vilniaus dailės akademijose. 1998 m. leidykla „Baltos lankos“ išleido V. Tarasovo knygą „Trio“.
Muzikas kuria garso instaliacijas, kuriose derina daiktus ir įvairiai išgaunamus garsus, triukšmus arba specialiai parinktą muziką. Jo kūriniai grindžiami objektų, erdvės, veiksmo (dauguma jo instaliacijų yra kinetinės) ir muzikos sąveika, poetine, metaforiška raiška, neretai – subtilia ironija. Viename džiazo žodynų V. Tarasovas vadinamas pačiu išradingiausiu perkusininku. Kaip instaliacijų kūrėjas jis taip pat pasižymi ypatingu sugebėjimu atskleisti netikėtus (kiek vaikiškus arba archainiam mąstymui būdingus) viršfunkcinius priežasties ir pasekmės ryšius. Šioje parodoje visi menininko kūriniai pritaikyti Radvilų rūmų salėms, siekiant maksimalios polifoninės vaizdo ir garso sintezės. Ekspoziciją papildo V. Tarasovo muzikinės partitūros, instaliacijų eskizai, plokštelių ir katalogų ekspozicija bei siūloma pasiklausyti šio menininko muzikavimo įrašų.
 
Parodos rėmėjai: Vilniaus miesto savivaldybė ir UAB „TOPO centras“.
 
Apie parodą Lietuvos dailės muziejaus Šiuolaikinės dailės informacijos centre išsamiau informuoja jos kuratorė dr. Lolita Jablonskienė (tel. 212 29 97, mob. 8686 42201).
 
Lietuvos dailės muziejaus
Ryšių su visuomene centras,
tel. 212 08 41, 8 687 16739
 
D. Mukienės nuotraukoje – Vladimiras Tarasovas 2005 m. rugpjūčio 29 d. Radvilų rūmuose kuriamoje parodoje „Garso žaidimai“. Vladimiras Tarasovas gimė 1947 m. Archangelske, Rusijoje. Nuo 1968 m. jis gyvena ir dirba Vilniuje. 1971–1986 m. šis menininkas buvo garsiojo šiuolaikinio džiazo trio GTČ (Viačeslavas Ganelinas, Vladimiras Tarasovas, Vladimiras Čekasinas) narys. Kartu su trio ir daugeliu kitų muzikų bei orkestrų jis įrašė daugiau negu 100 plokštelių ir kompaktinių diskų, taip pat solo atliekamų kūrinių. V. Tarasovas taip pat rašo muziką orkestrams, kino filmams ir teatro spektakliams. Nuo 1991 m. jis kuria ir vizualiųjų menų projektus – individualiai bei kartu su kitais menininkais (daugiausiai jų yra sukūręs su žymiu rusų dailininku Ilja Kabakovu). V. Tarasovas surengė personalinių ir dalyvavo daugelyje grupinių parodų įvairiose pasaulio šalyse. Jis dėstė Berlyno Podewill centre, Bremeno muzikos akademijoje bei Orleano, Diuseldorfo ir Vilniaus dailės akademijose. 1998 m. leidykla „Baltos lankos“ išleido V. Tarasovo knygą „Trio“. V. Tarasovas kuria garso instaliacijas, kuriose derina daiktus ir įvairiai išgaunamus garsus, triukšmus arba specialiai parinktą muziką. Jo kūriniai grindžiami objektų, erdvės, veiksmo (dauguma jo instaliacijų yra kinetinės) ir muzikos sąveika; būdinga poetiška, metaforiška raiška, neretai – subtili ironija. Viename džiazo žodynų V. Tarasovas vadinamas pačiu išradingiausiu perkusininku. Kaip instaliacijų kūrėjas jis taip pat pasižymi ypatingu sugebėjimu atskleisti netikėtus (kiek vaikiškus arba archainiam mąstymui būdingus) viršfunkcinius priežasties ir pasekmės ryšius. Šioje parodoje visi menininko kūriniai pritaikyti Radvilų rūmų salėms, siekiant maksimalios polifoninės vaizdo ir garso sintezės. Ekspoziciją papildo V. Tarasovo muzikinės partitūros, instaliacijų eskizai, plokštelių ir katalogų ekspozicija; siūloma pasiklausyti šio menininko muzikavimo įrašų.
Papildoma informacija internete (keletas puslapių apie V. Tarasovą):
http://www.avantart.com/inter/etarasov.htm+Vladimir+Tarasov&hl=lt
http://www.akademie-solitude.de/stipendiaten/%3Fl%3Dd%26id%3D314+Vladimir+Tarasov&hl=lt
http://www.cac.lt/lt.php/parodos/buvusios/00/vladimir_tarasov/vladimir_tarasov/252
Individualūs projektai
1994    Vandens muzika, Miesto galerija, Iserlohn
1995    Vandens muzika, Akademie Schloss Solitude, Štutgartas
1996    Koncertas musėms Nr. 2, Šiuolaikinio meno centras, Vilnius
            Vandens muzika, Šiuolaikinio meno centras, Vilnius
1997    Varpai Šv. Kazimierui, Šv. Kazimiero bažnyčia, Vilnius
            Koncertas musėms Nr. 3, Talino miesto galerija
1998    Dvasių muzika, Šiuolaikinio meno centras, Vilnius
            Noktiurnas popieriui, Leopoldo Hoescho muziejus, Dürenas
            Dvasių muzika Nr. 2, Tabakmano galerija, Niujorkas
1999    Ach so…, Giedrės Bartelt galerija, Berlynas
2000    Ach so..., Akademie Schloss Solitude, Štutgartas
            New York – New York, Šiuolaikinio meno centras, Vilnius
            New York – New York, Barricko muziejus, Las Vegas
2000/01         Kalėdų vainikas, Vilniaus bažnyčios
2002    Noktiurnas popieriui Nr. 2, Šiuolaikinio meno centras DOM, Maskva
2003    Garso žaidimai, Sankt Peterburgo valstybinio rusų muziejaus Ludwigo
            muziejus, Sankt Peterburgas
            Šechina, „Lietuvos aido” galerija, Vilnius
2004    Likani, Valstybinė Tretjakovo galerija, Maskva
2005    Kaziukas, Šiuolaikinio meno centras, Vilnius
Bendri projektai:
Raudonas vagonas (su Ilja Kabakovu): 1991 Kunsthalė, Diuseldorfas; 1994 Taikomojo meno muziejus, Viena
Incidentas muziejuje arba vandens muzika (su Ilja Kabakovu): 1992 Ronaldo Feldmano galerija, Niujorkas; 1993 Šiuolaikinio meno muziejus, Čikaga; 1994 Hessisches Landesmuseum, Darmštatas; 1995 Antonio Tapies fondas, Barselona; Modernaus meno centras, Lisabona; 2000 Grand Palais, Paryžius
Raudonasis paviljonas (su Ilja Kabakovu): 1993 Venecijos bienalė; Kunsthalė, Kelnas
Koncertas musėms (su Ilja Kabakovu): 1993 Chateau D’Oiron
Raudonasis kampelis (su Ilja Kabakovu): 1994 Kulturhuset, Stockholmas 
Štai čia mes gyvename (su Ilja Kabakovu): 1995 Georges’o Pompidou centras, Paryžius
Instaliacija vienatvėje (su Sarah Flohr): 1996 Akademie Schloss Solitude, Štutgartas
Visi (su Carolin Helga Motz): 1996 Galerie in der Zehntscheuer, Moglingenas
Muzika ant vandens (su Ilja Kabakovu): 1996 Schloss Salzau, Kylis
Vagonas „Eime, mergaitės“ (su Ilja Kabakovu): 2003      Schirn Kunsthalė, Frankfurtas
Pelkių auksas (su Anatolijumi Belkinu): 2004 Valstybinis ermitažo muziejus, Sankt Peterburgas
Beveik ne (su Sarah Flohr): Valstybinis rusų muziejus, Sankt Peterburgas.
Išsamiau apie Vladimirą Tarasovą ir jo kūrybą
Aleksander Borovsky, Valstybinio rusų muziejaus Sankt Peterburge
Šiuolaikinio meno skyriaus vadovas
Vladimiras Tarasovas gyvena nomado gyvenimą: paskaito paskaitą Paryžiuje ir skrenda kur nors į Kiniją, pagroja Los Angeles ir atidaro parodą Sankt Peterburge, netrukus ilgam išdardės į Avinjoną, į tenykštį festivalį. Ir gaudyk vėją laukuose! Bet jo šaknys yra Vilniuje, priglaudusiame dar 1968-aisiais, tais sunkiais laikais. Tvirtos šaknys! Sako, anksčiau būdavo menininkų, kurie galėdavo sėdėdami kavinėje žvelgti į paminklus sau patiems. V. Tarasovas, eidamas pasivaikščioti Didžiąja gatve, gali nors kasdien klausytis, kaip ore, erdvėje atgyja jo muzika... V. Tarasovo garso instaliacijos „Varpai Šv. Kazimierui“ garsai...
Žinoma, V. Tarasovas – kaip pasakytų O. Mandelštamas – visų pirma „nepataisomas garsų mylėtojas“. Nuo legendinio GTČ (Ganelinas–Tarasovas–Čekasinas) trio laikų jis plėtoja muzikinę veiklą, kuriai iki šiol nepritaikytas joks konvencionalus apibrėžimas ir ji gyvuoja vadinama įvairiai: free jazz, polistilizmu, naująja improvizacine muzika, aleatorine muzika, garso menu. Specialiuose žinynuose ir apžvalgose ši V. Tarasovo veikla seniai užfiksuota, beje, pasitelkiant aukščiausio laipsnio būdvardžius: žymus atlikėjas, mušamųjų instrumentų, perkusinių ceremonijų meistras, akustinių visatų kūrėjas. Tiesa, jokie muzikos žinynai nespėja paskui V. Tarasovą: paskutinįjį dešimtmetį jis dirbo su kameriniais ir simfoniniais orkestrais; ir kaip kompozitorius, ir kaip atlikėjas suartėjo su naujausiąja avangardine muzika; gręžėsi į klasiką; kūrė muziką kino filmams ir teatro spektakliams; statė muzikinius spektaklius, atliko galybę kitų darbų...
O visų svarbiausia tai, kad V. Tarasovas įsitvirtino šiuolaikinės dailės sferoje. Svetimi į ją neįeina, o jis pro šias duris įžengė visai natūraliai, kaip savas... Kodėl gi ne: aš pats nuo seno, dalyvaudamas V. Tarasovo pasirodymuose, jaučiau vizualinę jo muzikavimo potekstę.
Tiksliau jo muzikavimo nėštumą vizualumu. Kalbu ne tiek apie patį muzikanto įvaizdį – jo išraiškingumą, apgalvotą, „sukurtą“ įvaizdį – to reikalauja šio žaidimo taisyklės. Ir ne apie akcentuotą atlikimo piešinio vaizdingumą – be abejo, perkusija (grojimais įvairiausiais, dažnai keistais, įprastam džiazo mušamųjų rinkiniui nepriklausančiais instrumentais, pavyzdžiui kokteilių plaktuvais ar net konservų dėžutėmis) tam suteikia ypatingų galimybių. (Neatsitiktinai The Wall Street Journal apžvalgininkas Natas Hentoffas, turėdamas omenyje manipuliavimą šluotelėmis, rašė apie V. Tarasovą, kaip apie „dekoratyvinės kūrybos teptuku meistrą“.) Ir tai nestebina: džiazo komunikacija iš esmės, prigimtinai yra audiovizuali, žiūrovo percepcija nukreipta ir į drive‘o vaizdą. Svarbiausia, mano nuomone, kita. Tai V. Tarasovui būdingas garsų išgavimo būdas. Jis garsus mėgina – jų skonį, tirštumą, tekstūrą, spalvą. Taip garsinė artikuliacija įgyja koloritą – tiesiogine, o ne metaforiška šio žodžio prasme. Garsai (ir pauzės) „išoriškėja“ (овнешняются ­– M. Bachtino posakis). Ši unikali garsų suvokimo ypatybė, mano įsitikinimu, suvaidino svarbiausią vaidmenį V. Tarasovui įeinant į šiuolaikinės dailės sceną.
Žinoma, padėjo ir svarbios kitos aplinkybės. Nuo jaunystės V. Tarasovas draugavo su pagrindiniais Maskvos menininio undergroundo veikėjais: I. Kabakovu, V. Jankilevskiu, J. Soosteru, J. Sobolevu (su šiuo visai neseniai mus palikusiu meistru, kuris 10-ojo dešimtmečio pradžioje susidomėjo eksperimentiniu teatru ir performansais, sukūrusiu Carskoje selo „Interstudiją – sintezės ir animacijos teatrą“, V. Tarasovas vėliau pastatė „Don Žuaną“). Kaip šie menininkai pažino ir mėgo naująjį džiazą, taip V. Tarasovas tapo azartišku neoficialaus meno gerbėju, žinojo visus jame vykusius procesus. Be abejo, ypač artimomis tapo tos šiuolaikinio meno apraiškos, kuriose realizuojamos sintezės idėjos: akcionizmas, performansai. Jau savo soliniuose pasirodymuose, menininkas neabejotinai rėmėsi ir kolegų iš „vizualinių menų cecho“ patirtimi. Bet tikroji ekspansija į vaizduojamuosius menus prasidėjo 10-ąjį dešimtmetį ir buvo susijusi su šiuolaikinėmis instaliacijomis bei žymiu instaliacijų praktiku ir teoretiku Ilja Kabakovu.
Instaliacija – tai menas galvai, mąstymui; instaliacijos turinys pirmiausiai skirtas intelektualiam skaitymui, kaip tekstas. I. Kabakovas kiek pakeitė įprastas žaidimo taisykles, atsisakęs ezoteriškos instaliacijos, po parodų erdves klajojančio uždaro „daikto savyje“, sampratos. Atlapotos į išorę, tvirtai pririštos prie konkrečios aplinkos ir situacijos, I. Kabakovo instaliacijos įgavo totalumo bruožų. V. Romanovas sykį pavadino šį dailininką „gyvenimo čiupinėtoju“; totali instaliacija I. Kabakovui – idealus tekančio gyvenimo čiupinėjimo, skaitymo, klausymo instrumentas, sutelkiantis visus žmogiškojo patyrimo būdus: ir tekstinius, ir jausminius. Atitinkamai ji reikalauja ir totalios percepcijos – jautrumo, atsako, pasinėrimo. „Muzika ant vandens“ – environmento tipo instaliacija, kurią kartu sukūrė I. Kabakovas ir V. Tarasovas, liudija juos esant tikrais bendraminčiais. Salzau rūmų ežero vandenyje įrengtas lengvas paviljonas yra tarsi specialiai atvertas į išorę: paukščių keliamiems garsams, vandens teliuškavimui – tai „vandens ir lašų draugas“ (prisiminus O. Mandelštamą). Ant balkių sukabintų laisvai judančių, rezonuojančių lengvų vamzdelių skambesys kuria aleatorinę kompoziciją, maksimaliai jautrią patiems „gamtos balsams“. Menininkus vienija nesikišimo, santaikos, nuolankumo idėja: abu jie „miršta“ realioje aplinkos situacijoje taip, kaip režisierius miršta aktoriuje. Kita vertus, jie suteikia aplinkai struktūrą, įrėmina ją, sukuria prasminę nuostatą, reikalaudami aštraus suvokėjo žvilgsnio.
„Incidentas muziejuje. Vandens muzika“ – kitas jų bendras kūrinys, kuriame pasiekta pilno tarpusavio supratimo. I. Kabakovas sukūrė apibendrintą solidaus muziejaus vaizdinį, kuriame –veikiausiai aktualizuojant rusiškąją patirtį – vyksta incidentas: varva vanduo. Interpretuoti galima kaip tik nori – skęstantis muziejus kaip institucijos krizė, potvynis kaip bausmė skystai, išpūstai it burbulas mimetinei dailei, intervencijos radikalumas – tradicijos represyvumas ir pan. V. Tarasovas sukūrė minimalistišką ir itin taiklų įvaizdį: vandens lašai garsiai kapsi į po jais sustatytus indus. Tai pilnai motyvuotas, situaciją atitinkantis garsas – „suišorėjęs“ (овнешнён), sudaiktintas, apčiuopiamas: varva ir varva. Tuo pat metu jis ir ženkliškas. V. Tarasovo garsų vaizdai ūkiškai įauga į I. Kabakovo koncepciją: instaliacijos interpretacijų – kiek tik nori, o jis vienas ir toks pats visose interpretacijose.
V. Tarasovas ir toliau vaisingai bendradarbiauja su I. Kabakovu, tačiau ilgainiui pradėjo dirbti ir savarankiškai. Instaliacijos „Varpai Šv. Kazimierui“ ir „Kalėdų vainikas“ sukurtos, kaip environmentai – žiūrovas jaučiasi esąs įženklintos ir įgarsintos erdvės centre, kurioje architektūra funkcionuoja kaip ready made‘as, padedantis megztis garsiniams ir vaizdiniams ryšiams. Man šiuose darbuose itin patraukli subtili, sakyčiau, nuolanki autoriaus nuostata. Ar begali būti mažiau ambicinga muzikinių dermių kūrėjo pozicija. Kompozicija aleatoriška, meloritmika „atsitiktinė“, skambėjimas tikriausia to žodžio prasme priklauso nuo oro svyravimų, tarsi Eolo arfa (čia išties verta prisiminti itin vizualiai artikuliuotą A. Puškino frazę „... как пух от уст Эола“). V. Tarasovas slepiasi už architektūrinės tikrovės. Bet šis pasitraukimas yra ir dalyvavimas, dar daugiau – šis dalyvavimas suvokiamas kaip būtinumas.
Akustinis V. Tarasovo meninio mąstymo pobūdis atsispindi visuose jo kūriniuose. Net ten, kur „muzika“ (kaip frazė ar sintaksinė dermė) specialiai neartikuliuojama. Štai personalinėje V. Tarasovo parodoje Rusų muziejuje rodyta instaliacija „Niujorko taksi“ ausyse, atrodo, tepalieka orą kaitinančio elektrinio motoro gergždimą, „muzikos“ tarsi nėra (nors po J. Cage‘o  taip teigti rizikinga, todėl ir kalbu atsargiai, su išlygomis). Oro judėjimas gimdo ne garsinį, o būtent regimąjį vaizdinį: uždaroje erdvėje išsipučia ir subliūkšta virpantis geltonas audinys. Tai urbanistiškai itin taiklus vaizdinys: žmonių srautų potvyniai ir atoslūgiai, efemeriška viltis „išsaugoti identitetą“, ištrūkstant, pasislepiant gelbstinčiame geltoname automobilyje.
Viename džiazo žodynų V. Tarasovas vadinamas pačiu išradingiausiu perkusininku. Kaip instaliacijų kūrėjas jis taip pat demonstruoja ypatingą sugebėjimą atskleisti netikėtus (nors vaiko arba archainiam mąstymui visai natūralius) totalius, viršfunkcinius priežasties-pasekmės ryšius. Štai buitiniai ventiliatoriai „Noktiurne popieriui“ sukelia oro sroves, priverčiančias keistai judėti popieriaus lapus – tarsi suprantama. Bet fizika netrukus virsta metafizika – tai nebe įkyrus mechaninis zvimbimas, ne banalus kanceliarinis popierius, o belyčių sparnų plevenimas, angelų šokis. Techne ir psiche susilieja ir kūrinyje „New York, New York“: mechaniškai pasikartojantys autoatsakiklio pranešimai mažame emigranto kambarėlyje skamba it psichodelinė konkrečioji poezija.
Kurdamas instaliacijas, V. Tarasovas naudoja įvairią medžiagą, ne tik industrinius, bet ir natūralius, gamtinius garsus. Viename naujausių projektų „Beveik ne“, sukurtų kartu su menininke iš San Francisko Sarah Flohr, Rusų muziejaus Michailo rūmų parko ežero paviršiumi slysta trimačiai objektai – keistas architektūrinių fantazijų ir tarsi natiurmortų fragmentų mišinys – fantasmagoriški ir šiek tiek eklektiški daiktai. Kuriančiam garsą V. Tarasovui teko, saugant ir stiprinant sapno, miražo atspalvį, būdingą S. Flohr objektams, susieti instaliaciją su istoriniais-kultūriniais bei situaciniais konkrečios vietos parametrais. Jam pavyko sukurti ypatingą autentišką akustinę erdvę, paradoksaliais saitais susijusią ne tik su literatūrine bei tapybine Rusijos sodų ir parkų architektūros tradicija, bet ir apskritai bendravimo su parku tradicija: „tikros“ paukščių trelės, senovinės ragų muzikos reminiscencijos, žingsnių garsai...
Išties ir muzikuodamas, ir kurdamas vizualius kūrinius, V. Tarasovas yra įpratęs dirbti su įvairiausia medžiaga – nėra prasmės vardinti visko, iš ko jis kuria garsus ir prasmes. Kalbant apie daugėjimą, turtėjimą, būtina pastebėti, kad nuolat sudėtingėja daiktinė jo darbų sandara. Instaliacijoje „Kaziukas“, sukurtoje parodai Vilniuje, akivaizdžiai matyti semantikos gilėjimas. Garsas šį sykį „liaudiškas“, net etnografiškas: primena, be abejo, konceptualizuotą „girtą“ lietuviško kaimo armoniką. Bet kokia daiktinė plotmė! V. Tarasovas instaliacijoje panaudojo dešimtis šilkinių žaislinių paukščiukų, išdėstęs juos ant milžiniškos plokštės–linais apsėto lauko. Pats išdėstymas, jo tvarka semantiškai byloja apie kolektyvinį kūną ir tuo pat metu apie troškimą atsiskirti nuo jo griežtai apibrėžtoje, „aptvertoje“ privačioje erdvėje... Paukščiukai tupi specialiuose inkilėliuose, kurių plastika taip pat atveria keletą prasmės klodų. Pavyzdžiui: šie paukščių nameliai primena medinius kurpalius, ant kurių kaimo batsiuviai taisydavo paprastą valstietišką apavą... Instaliacijoje apskritai daug prasmių supinta, bet svarbiausia, kad čia tekstualus yra net taktiliškumas, taigi norima perteikti išties svarią ir svarbią žinią.
Dar nežinau, kaip V. Tarasovas pavadins parodą, kurią rengia Vilniuje. 2003 m. Rusų muziejuje Peterburge vykusiąją jis pavadino paprastai „Vladimiro Tarasovo garso žaidimai“. Savaime suprantama – garso ir žaidimo sampratos jam yra esminės – ne veltui tiek metų pašvęsta improvizacinei muzikai, improvizacija tapo kūnu ir krauju. Bet jei šios instaliacijos yra garso žaidimai, tai tenka pripažinti, kad jie tampa vis turiningesniais ir turtingesniais. Ką gi ir tai turi savo tradiciją – juk dar A. Puškinas „Egipto naktyse“ mokė klausyti Improvizatoriaus. 
 
Iš rusų kalbos vertė Lolita Jablonskienė
 
 
 
[Į pradžią] [Struktūra] [Kontaktai] [Informacija] [Pastatai] [Ekspozicijos]
[
Parodos] [Rinkiniai] [Projektai] [Gidams] [Edukacija] [Dailininkai]
[
Meno biblioteka, archyvas, fototeka] [Virtualios parodos] [Muziejaus bičiuliai]
[
Parduodami leidiniai] [Naudingos nuorodos] [Žiniasklaidai]
 

© Lietuvos dailės muziejus

  Tinklalapis atnaujintas 2011.10.25