Į pradžią  Struktūra  Kontaktai 
English       
   
 
           
 
     
 

Į skyriaus
pradžią

Adresas: Vilniaus g. 24, LT-01402, Vilnius. Tel. (8-5) 262 0981, (8-5) 212 1477.

Reginos Matuzonytės-Ingelevičienės (1905–1980) tapybos paroda „Spalva ir linija išreikšti pojūčiai“

2013 m. gegužės 16 d. – spalio 14 d.

Prieš metus Lietuvą pasiekė Reginos Matuzonytės-Ingelevičienės kūrybinis palikimas – 222 tapyti paveikslai. Ši paroda – puiki proga giliau pažinti dailininkės, kurios pavardė rečiau minima meno tyrinėtojų, kūrybą.

Regina Matuzonytė-Ingelevičienė.
Su Vėjuku.
Šeimos nuosavybė

Fotografas Antanas Lukšėnas

Dailininkės kelią Matuzonytė-Ingelevičienė pradėjo baigusi Kauno meno mokyklą. Kaip ir nemaža dalis buvusių mokyklos auklėtinių, karui baigiantis pasitraukė į Vakarus. Atsidūrusi Vokietijoje, įsitraukė į lietuvių bendruomenės organizuojamą dailės gyvenimą, vėliau jame dalyvavo ir persikėlusi į JAV. Lietuvoje ji, kaip menininkė, buvo prisiminta 1988-aisiais – tų metų rugpjūtį Vilniaus Parodų rūmuose veikusioje įspūdingoje lietuvių išeivijos dailės parodoje buvo eksponuoti ir šeši Matuzonytės-Ingelevičienės tapybos darbai, vėliau jos dukterų – Marijos ir Reginos – padovanoti Lietuvos dailė muziejui („Moterys“, 1953–1963; „Pasivaikščiojimas pajūryje“, 1959–1967; „Gamtos glėbyje“, 1968–1978, kt.).

Gimė dailininkė 1905 m. rugpjūčio 29 d. Vabalninke (Biržų r.), Izidoriaus Matuzonio ir Barboros Višinskaitės šeimoje. 1925 m., baigusi Rokiškio gimnazijoje šešias klases, įstojo į Kauno meno mokyklą. Bendrojo lavinimo skyrių baigė 1928 m., įgydama teisę būti dailės mokytoja. Netrukus buvo priimta į Specialiojo skyriaus dekoratyvinės tapybos studiją, vadovaujamą Adomo Varno. Po metų, kaip moksleivių streiko dalyvė, iš mokyklos buvo pašalinta, bet po poros mėnesių, 1929 m. gegužės 7 d., grąžinta į studiją, kuriai vadovauti tuomet jau buvo patikėta Petrui Kalpokui. Nuo 1931 m., jau baigusi mokyklą, Matuzonytė-Ingelevičienė dėstė piešimą seserų kazimieriečių vadovaujamoje mergaičių gimnazijoje. Buvo išvykusi pasitobulinti į Italiją, lankėsi Prancūzijoje, Vokietijoje. Dalyvavo lietuvių dailininkių rengtose parodose (1937, 1940), įstojusi į Lietuvos dailininkų sąjungą, savo darbus eksponavo bendrose parodose „Aušros“ muziejuje (1939), Telšių „Alkoje“ (1940), Panevėžyje (1940), IV Rudens parodoje Kultūros muziejuje (1938). Pavasarinė paroda (1943) buvo paskutinė, kurioje Matuzonytė-Ingelevičienė dalyvavo gyvendama dar Lietuvoje.

Iš Kauno išvyko 1944 m., palikusi beveik visus savo kūrinius. Gyveno Vokietijoje, Austrijoje, savo darbus kartu su kitais dailininkais emigrantais eksponavo Miunchene (1947). JAV pasiekė 1949-aisiais, apsistojo Niujorke. Būdama Amerikos lietuvių dailininkų sąjungos ir Lietuvių moterų dailininkių draugijos narė, dalyvavo daugiau kaip dvidešimtyje JAV lietuvių parodų Niujorke (Riverside muziejuje – 1958; lietuvių „Kultūros židinyje“ Brukline – 1970, 1973, 1974, 1976, 1977; Apreiškimo parapijos salėje – 1953, 1964),Čikagoje (Čiurlionio galerijoje – 1963, 1964, 1977, 1980), kitur.

1983 m. gegužę „Kultūros židinyje“ įvyko didelė dailininkės pomirtinė kūrybos paroda, joje buvo eksponuota beveik šimtas kūrinių. 1985 m. spalį buvo surengta apžvalginė dailininkės paroda Čikagoje, Čiurlionio galerijoje, išleistas katalogas (įvadinis str. Rimos Čerkeliūnienės). Dailininkę ir jos kūrybą prisimindami rašė Vytautas K. Jonynas („Vienybė“, 1983 liepos 31), Aleksandra Kašubienė („Draugas“, 1985 spalio 19).

Radvilų rūmų muziejuje eksponuojami 107 kūriniai – iš dailininkės šeimos, Lietuvos dailės muziejaus ir Viliaus Kavaliausko rinkinių. Parodoje matyti kūrybos etapai: realistinis, suformuotas Kauno meno mokyklos, pokarinis, žymintis individualaus braižo paieškas, ir vėlyvasis, atskleidžiantis matomos tikrovės santykį su pojūčių tikrove. Stilistiškai dailininkės kūryba emigracijoje keitėsi nuo jutiminių galių proveržio impresionistinės nuotaikos kūriniuose iki emocingų sąlygiškų vaizdų, artimų fovistų tapybai.

Reginos Matuzonytės-Ingelevičienės tapybą nuolat inspiravo įtampa tarp linijos ir spalvos. Daugelyje jos darbų labai ryškus tai vienos, tai kitos šių dviejų raiškos priemonių dominavimas. Didžiąją parodos dalį sudaro paveikslai, sukurti ieškant ritminės spalvų ir linijų pusiausvyros. Paskutiniųjų metų darbai, artėdami prie abstraktaus meno problemų, jau nebeturi turinio ir tematikos daiktiškumo.

Rima Rutkauskienė


 

 
 
     
 
[Į pradžią] [Struktūra] [Kontaktai] [Informacija] [Pastatai] [Ekspozicijos]
[
Parodos] [Rinkiniai] [Projektai] [Gidams] [Edukacija] [Dailininkai]
[
Meno biblioteka, archyvas, fototeka] [Virtualios parodos] [Muziejaus bičiuliai]
[
Parduodami leidiniai] [Naudingos nuorodos] [Žiniasklaidai]
 

© Lietuvos dailės muziejus. ISSN 1648-8881

  Tinklalapis atnaujintas 2013.09.02