Į pradžią  Struktūra  Kontaktai 
English       
   
 
           
 
     
 

Į skyriaus
pradžią

 

Edmundo Armoškos dailės kolekcijos paroda „Lietuvos dailės atodangos XVI–XXI amžiai“

2008 m. liepos 3 d. – rugpjūčio 31 d.
Radvilų rūmai  (Vilniaus g. 22, Vilnius)

Parodos katalogo pristatymas – 2008 m. rugpjūčio 27 d. 17 val. LDM Radvilų rūmuose (Vilniaus g. 22). Išsamiau (LDM 2008-08-26] informacinis pranešimas apie renginį >

Parodą remia LR kultūros rėmimo fondas
Išsamesnė informacija apie parodą teikiama telefonais: (8–5) 262 09 81, 212 14 77

Nijolė Tumėnienė: „Edmundo Armoškos tapybos kolekcija“

Parodos eksponatai (virtuali paroda) >>>

Parodos plakatas

Edmundo Armoškos tapybos kolekcija

Nijolė Tumėnienė

Jau daugiau kaip 40 metų Edmundas Armoška renka tapybos, skulptūros ir taikomosios dailės kūrinius. Buvo surinkęs itin vertingą baldų kolekciją. Turėjo įdomių Vakarų ir rusų meno darbų. Tačiau įgijęs nemažą kolekcionieriaus patirtį nutarė sutelkti visą dėmesį lituanistikai ir tapybai. Atsisakė daugelio meno kūrinių, pirmiausia menkesnės meninės vertės ir pamažu – kitų meno sričių. Dabartinė E. Armoškos kolekcija išsiskiria iš tuo, kad ji sudaroma labai tikslingai, siekiant aprėpti visas Lietuvos dailės raidos apraiškas tapyboje, ir yra pati didžiausia ir reikšmingiausia iš visų privačių tapybos rinkinių.

Dabar jo rinkinio karaliene tapo Lietuvos tapyba nuo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikų, o daugiausia nuo Vilniaus meno mokyklos įkūrimo iki šių dienų. Parodoje pristatoma tik dalis E. Armoškos tapybos kolekcijos – per 200 kūrinių. Tai sudaro apie trečdalį kolekcionieriaus turimo šios meno šakos rinkinio. Į parodą pateko vertingiausi XIX–XX a. pirmosios pusės paveikslai, tarp jų yra tokių, kuriuos norėtų įsigyti ir mūsų dailės muziejai. Iš XX a. tapybos atrinkti darbai tam tikra prasme praplečia mūsų žinias apie žinomus dailininkus, to meto kultūrą.

Parodoje pristatomas nepaprastai vertingas, retas nežinomo XVI a. dailininko paveikslas – ikona „Švč. Dievo Motina su kūdikiu“, kurio stilistika artima LDK dailės tradicijoms. Remiantis „Lietuvos sakralinės dailės“ I tomo autorių nuomone galima teigti, kad jo ikonografija sietina su XV–XVI a. Vakarų Europos daile. Ypatingo dėmesio vertas ir kitas nežinomo dailininko paveikslas „Švč. Mergelė Marija su Kūdikiu, šv. Jonu Krikštytoju ir šv. Laurynu“, kurį siūloma datuoti XVII a.

Lietuvos kultūros istorijai yra svarbi Vilniaus meno mokyklos dailininkų, jų auklėtinių ir kitų, tęsusių šios mokyklos tradicijas, tapytojų darbai. Be lietuvių dailės mokyklos pradininko, pirmojo tapybos katedros vedėjo Pranciškaus Smuglevičiaus alegorinio paveikslo „Atpirkimo alegorija“ čia galima pamatyti ir kitų retų Smuglevičių giminės dailininkų kūrinių – Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Stanislovo Augusto Poniatovskio rūmų dailininko Luko Smuglevičiaus ir mažiau žinomo Felikso Smuglevičiaus tapytus portretus. Iš Jono Rustemo mokinių eksponuojamas Karolio Ripinskio „Lenskos portretas“. Paroda gerokai papildo mūsų turimas žinias apie Riomerių kelių kartų giminės dailininkus: žinomus – Alfredą, Edvardą Matą, Sofiją Dembovskytę Romerienę ir mažai žinomus – Steponą, Oną Soltanaitę Romerienę ir Eleną Römerytę.

Itin vertingi, Lietuvoje retai sutinkami (šio autoriaus Lietuvos dailės muziejus turi tik vieną darbą), Varšuvos dailės mokyklos vadovo, pirmųjų lietuvių dailės parodų, įvykusių XX a. pradžioje, aktyvaus dalyvio, M. K. Čiurlionio mokytojo Kazimiero Stabrausko net 8 tapybos ir pastelės kūriniai, ankstyvieji ir Vilniaus laikotarpio. Nuosekliai renkama kolekcija apima ir Stepono Batoro universiteto, kaip senojo Vilniaus universiteto tradicijų tęsėjo XX a., auklėtinių Petro Sergijevičiaus ir Česlovo Znamierovskio kūrybą.

E. Armoška yra surinkęs retą ir gausią Vilniaus piešimo meno mokyklos (1866–1915) auklėtinių kūrinių kolekciją: Boleslovo Bujko, Juozapo Balzukevičiaus ir Liucijos Balzukevičiūtės, Konstanto Gurskio, Adomo Miendzyblockio, Ludomiro Slendzinskio ir kitų. Nors jų autoriai aktyviai dalyvavo Vilniaus dailės draugijos ir kitų menininkų draugijų gyvenime, išskyrus Juozapą Baliukevičių, jie mažai žinomi Lietuvos muziejuose. Tai sunkiausiai surenkama bei labai svarbi mūsų kultūrai kolekcijos dalis.

Pagal XX a. pirmosios pusės Nepriklausomos Lietuvos tapybos rinkinį, pasižyminčiu E. Armoškos kolekcijoje vientisumu, galima susidaryti pakankamai išsamų to meto tapybos vaizdą ir spręsti apie jos raidą, krypčių įvairovę, meninių individualybių išaugimą ir pagrindinę dailininkų orientaciją į Vakarų Europos meną. Čia galima pamatyti ir Kauno meno mokyklos įkūrėjo Justino Vienožinskio sukurtus portretus, ir mokyklos pedagogų Adomo Galdiko, Vlado Didžioko, Petro Kalpoko, Jono Mackevičiaus, Kajetono Sklėriaus darbus. Kolekcija atspindi visas svarbiausias to meto dailės kryptis: realizmą – Jono Mackevičiaus, Povilo Puzino, Adomo Varno, Petro Kalpoko, Jono Vaičio, Eugenijaus Kulviečio paveikslus, poimpresionistinę Vlado Eidukevičiaus, Vytauto Kairiūkščio tapybą ir kitų dailininkų, linkusių į ekspresionistines raiškos priemones kūrinius: Adomo Galdiko, Antano Samuolio, Prano Domšaičio, Viktoro Vizgirdos, konstruktyvistinę Stasio Ušinsko tapybą – ankstesnę bei vėlesnę, reiškusią sugrįžimą prie klasikos tradicijų. Tarp eksponuojamų kūrinių vienas geriausių Neemijos Arbitblato portretų – „Režisieriaus Juozo Vaičkaus portretas“.

XX a. antroje pusėje unikali yra Vytauto Kasiulio darbų kolekcija, pagal kurią suvokiame šio dailininko tapybos pobūdį ir netgi jos raidą nuo karo metų didelės apimties turiningų paveikslų iki lyriškų, nostalgiškų, sukurtų išeivijoje. Dailininko Adolfo Valeškos kūryba taip pat apima tarpukario ir išeivijos laikus. Kolekcionieriaus įsigyti Lotynų Amerikoje gyvenusio Jono Rimšos tapyba papildo Lietuvos dailės muziejaus turimą rinkinį, padeda suvokti, kaip tapė dailininkas ne Taityje, o Bolivijoje.

Lietuvoje gyvenančių dailininkų kūryba surinkta atsižvelgus į kiekvieno meninius pasiekimus, teikiant pirmenybę plačiai pripažintiems autoriams, dažniausiai išėjusiems anapilin. Pirmiausia daugumos tapytojų mokytojui Antanui Gudaičiui, kuriam pavyko eiti koloristinės ekspresyvios lietuvių tapybos priekyje. Niekur kitur, tik E. Armoškos rinkinyje galima susipažinti su visa Šarūno Saukos kūryba. Parodoje eksponuojamas dailininko programinis kūrinys „Pragaras“. Taip pat kolekcijoje yra daug Antano Martinaičio geriausių darbų, tarp jų – itin vertingi paskutinieji tapytojo sukurti paveikslai. Vyresniosios kartos tapybos sampratai aukšto meninio lygio kūriniais atstovauja Augustinas Savickas, Leonas Katinas, Jonas Švažas. Jaunesnės kartos – Vincas Kisarauskas, Algimantas Švėgžda, Raimundas Sližys, Algimantas Kuras, Linas Katinas, Jonas Daniliauskas, Algis Skačkauskas. Komplektuojant šiuolaikinę lietuvių dailę stipriau atsispindi E. Armoškos simpatijos, asmeninis skonis nei noras aprėpti svarbiausias dailės raidos kryptis ar surinkti reikšmingiausių meninių individualybių šiame meno plėtros kelyje kūrinius.

E. Armoškos tapybos kolekcija stebina plačiais privataus meno rinkėjo užmojais. Ir šiandien aišku, kad tai lėmė ne vien galimybės, kuriomis gali pasigirti ir kiti. Svarbiausia – patriotiškumas, kilnūs gyvenimo tikslai, neeilinis sugebėjimas suprasti meno rinką, kas reikalauja išprusimo, gero skonio, nuovokos ir ypatingo talento.  

[ 2008-08-26] LDM informacinis pranešimas apie katalogo pristatymą visuomenei
 

Vytautas Kasiulis. „Pas dailininką“. 1943 m.

Radvilų rūmuose – Edmundo Armoškos lituanistinės kolekcijos katalogo sutiktuvės
Lietuvos dailės muziejus rugpjūčio 27 d., trečiadienį, 17 val. kviečia į Radvilų rūmus (Vilniaus g. 22), kur baigiama eksponuoti pirmą kartą visuomenei parodyta kolekcininko Edmundo Armoškos dailės rinkinio paroda „Lietuvos dailės atodangos. XVI–XXI amžiai“ (veiks iki rugpjūčio 31 d.).
Parodos pabaigai Lietuvos dailės muziejus išleido jos katalogą, kurio sutiktuvėse dalyvaus kolekcininkas E. Armoška, knygos sudarytoja dr. Nijolė Tumėnienė, Lietuvos dailės muziejaus direktorius Romualdas Budrys, dailėtyrininkė Ramutė Rachlevičiūtė, solistė Asta Krikščiūnaitė, pianistė Audronė Kisieliūtė.
 
Finansinę paramą parodai ir jos katalogui skyrė Kultūros rėmimo fondas.
Knyga „Lietuvos dailės atodangos. XVI–XXI amžiai“ išsamiai pristato E. Armoškos lituanistinę kolekciją. Leidinyje dr. N. Tumėnienės įvadiniu straipsniu lietuvių ir anglų kalbomis aptartas kolekcijos pobūdis, jos vertingumas, pateikiamos visų parodoje eksponuojamų kūrinių nuotraukos ir kataloginiai duomenys. Knygos sudarytojos nuomone, E. Armoškos lituanistinė kolekcija – didžiausias ir reikšmingiausias iš visų privačių tapybos rinkinių.
Parodoje eksponuojami ir kataloge pristatomi 232 dailės kūriniai. Tai vos trečdalis visos E. Armoškos kolekcijos. Vertingiausia XIX–XX a. tapyba. Iš senosios – įdomus ir retai sutinkamas nežinomo XVI a. dailininko paveikslas – ikona „Švč. Dievo Motina su Kūdikiu“. Specialistų spėjimu, paveikslas galėtų būti siejamas su XV–XVI a. Vakarų Europos daile. Parodoje yra dar keletas tokių pat retai matomų paveikslų. Be to, čia matomi Vilniaus meno mokyklos dailininkų ir jų mokinių darbai, pavyzdžiui, Pranciškaus Smuglevičiaus paveikslas „Atpirkimo alegorija“. Taip pat kitų garsios Smuglevičių giminės dailininkų – P. Smuglevičiaus tėvo Luko bei Felikso Smuglevičiaus tapytos drobės. Paroda papildo dailės istorijos žinias apie kelių Riomerių kartų dailininkus – garsius ir mažiau žinomus. Parodoje atstovaujama ir itin vertingiems, Lietuvoje retai kur matomiems Varšuvos dailės mokyklos vadovo, pirmųjų lietuvių dailės parodų XX a. pr. dalyvio Kazimiero Stabrausko kūriniams Nemažą kolekcijos dalį sudaro XIX a. pab. – XX a. pr. Vilniaus piešimo  mokyklos auklėtinių kūriniai.
 
Reikšminga parodos dalis – XX a. pirmos pusės Nepriklausomos Lietuvos dailininkų tapyba – Adomo Varno, Justino Vienožinskio, Adomo Galdiko, Petro Kalpoko, Viktoro Vizgirdos, Antano Samuolio ir daugelio kitų paveikslai. Jie liudija to laikotarpio tapybos raidą ir krypčių įvairovę. Iš XX a. vidurio ir antrosios pusės dailę atstovauja unikali Vytauto Kasiulio, Adolfo Valeškos, Jono Rimšos ir kt. tarpukario ir išeivijos meto darbų kolekcija. Parodoje surinkti išėjusiųjų – Antano Gudaičio, Antano Martinaičio, Vinco Kisarausko, Algimanto Švėgždos, Raimundo Sližio, ir dabar tebekuriančių dailininkų – Augustino Savicko, Lino Katino, Jono Daniliausko, Algimanto Kuro, Šarūno Saukos ir kt. paveikslai.
Parodos ir jos katalogo leidybos koordinatorė – dailėtyrininkė Laima Bialopetravičienė (mob. tel. 8 614 81 822).
 
Informacija skelbiama ir LDM svetainėje www.ldm.lt.
 
LDM ryšių su visuomene centras
Tel 212 08 41, 8 687 16739  

 

 
 
 
[Į pradžią] [Struktūra] [Kontaktai] [Informacija] [Pastatai] [Ekspozicijos]
[
Parodos] [Rinkiniai] [Projektai] [Gidams] [Edukacija] [Dailininkai]
[
Meno biblioteka, archyvas, fototeka] [Virtualios parodos] [Muziejaus bičiuliai]
[
Parduodami leidiniai] [Naudingos nuorodos] [Žiniasklaidai]
 

© Lietuvos dailės muziejus

  Tinklalapis atnaujintas 2011.10.24