Į pradžią  Struktūra  Kontaktai 
English       
   
 
           
 
     
 

Į skyriaus
pradžią

Adresas: Vilniaus g. 24, LT-01402, Vilnius. Tel. (8-5) 262 0981, (8-5) 212 1477.

Ekspozicija „Rytų Azijos, Naujosios Gvinėjos ir Australijos aborigenų menas“

Nuo 2013 m. gegužės 17 d.

ANOTACIJA

Protėvis.
Naujoji Gvinėja, XX a.

Ekspozicijoje pristatomi tolimosios Rytų Azijos XV–XX a. tapybos ir kaligrafijos kūriniai, deponuoti Vilniaus bernardinų, ir skulptūros bei taikomosios dailės kūriniai iš muziejaus rinkinių, taip pat mums mažai pažįstamų kraštų – Australijos žemyno ir Naujosios Gvinėjos salos – senųjų gyventojų dvasinio ir apeiginio gyvenimo atspindžiai – dievybės ir apeigų atributai.

Šiuos egzotiškus pirmykščių tautų meno eksponatus į Lietuvą atgabeno kultūrininkė, visuomenininkė, mokslininkė dr. Genovaitė Budreikaitė-Kazokienė, kilusi iš Kauno, nuo 1949 m. gyvenanti Australijoje. Jos darbai ir nuopelnai lietuvių kultūrai nesuskaičiuojami. Vienas iš didžiausių – Lietuvai padovanotas vertingas Australijos ir Okeanijos tautų meno rinkinys. Keliaudama po aborigenų rezervatus Kazokienė surinko gausią vieno seniausių pasaulyje meno kolekciją. Tūkstančius metų tobulinti simboliai, kuriuos ant uolynų, eukalipto žievės ir dykumų smėlio kūrė aborigenai, atskleidžia senųjų australų pasaulio sukūrimo mito (dreaming) variacijas ir protėvių paliktus įstatymus, tarp kurių svarbiausias – santarvė su aplinka ir savimi.

Vertingą papuasų skulptūrų ir kaukių kolekciją Kazokienė surinko plaukdama vandeningomis upėmis per džiungles čiabuvių valtyse – kitokių kelių ten dar nebuvo. Dėl baltiesiems nepakeliamo karšto drėgno klimato ir kanibalizmo Naujoji Gvinėja iki pat XX a. pabaigos liko menkai tepaliesta civilizacijos. Dauguma čia eksponuojamų protėvių atvaizdų buvo naudojami ritualuose kaip galingų dievybių buveinės, laikomi apeigų namuose ir įtaisomi valčių pirmagaliuose, kad gintų nuo piktųjų jėgų. Šios skulptūros ir kaukės papuasams buvo tarpininkai tarp gyvųjų ir mirusiųjų, jos buvo atsakingos už sėkmę kare, medžioklėje, meilėje. Jos tiesiog negalėjo būti trivialios. Dabar jos liudija ne tik žmonijos vaikystę menantį mitinį pasaulėvaizdį, bet ir tai, ką praradome veikiami civilizacijos. XX a. pradžioje Europos meno didieji reformatoriai atsigręžė į primityviųjų tautų kūrybą, ieškodami joje spontaniškumo, nuoširdumo, vitališkumo – tai, ko primityviųjų meistrų kūriniai turėjo su kaupu. Afrikos meno ir Melanezijos skulptūrų bei kaukių stipri atvira raiška, perteikianti laukinėje gamtoje gyvenančio žmogaus pasąmonėje glūdintį nerimą, baimę, siaubą, iš esmės paveikė Europos dailės raidą ir tapo kubistų, ekspresionistų, siurrealistų ir kitų moderniųjų srovių plastinių ieškojimų šaltiniu. Praėjęs šimtmetis Australijos aborigenų ir Naujosios Gvinėjos menui atvėrė garsiausių pasaulio muziejų sales. O XXI a. negrįžtamai keičia šių autochtonų būtį ir buitį.

Julija Mušinskienė

Australijos aborigenai

Manoma, kad pirmieji gyventojai į Australiją iš Pietryčių Azijos pateko dar sauskeliu prieš 80 tūkst. metų. Tirpstant ledynams Australija tapo atskiru kontinentu, o atėjūnai – visiškai atskirti nuo pasaulio. Pasklidę po sausiausią, nederlingiausią žemyną, jie tapo pusiau klajokliais: ėjo ten, kur sunokdavo vaisiai ir uogos, kur traukėsi gyvūnai. Klajojo būriais (apie 50 žmonių), kuriems vadovavo sumaniausi vyrai; keli būriai sudarė gentį. Atsinešę akmens amžiaus kultūrą, taip ir gyveno: nestatė namų, neužsiėmė žemdirbyste, vaikščiojo nuogi. Jų įrankiai – akmeninis kirvis, ietis, žeberklas, bumerangas. Didžiausias išradimas – grįžtantis bumerangas. Vyrai medžiojo ir žūklavo, moterys ieškojo valgomų šaknų, vaisių, vikšrų, žeberklavo, medžiojo paukščius.

Aborigenų tikėjimai laikomi klasikiniu totemizmu: žemė ir visa, kas yra ant jos – šventa, nes visur gali būti įsikūniję protėviai – pusiau žvėrys, pusiau žmonės, tvėrimo metu (Dreamtime) plokščią žemę praturtinę kalnais, upėmis, miškais, apgyvendinę joje gyvūnus ir žmones. Aborigenai nesukūrė nei rašto, nei bendros kalbos. Kai 1770 m. Australijoje išsilaipino kapitonas Kukas, vietinių gyventojų buvo nuo 300 tūkst. iki vieno milijono, jie sudarė 500 genčių, kalbėjusių 250 kalbų (dabar likę 20). Kolonizuojant kraštą, aborigenai buvo išvaryti iš savo žemių, masiškai naikinami, 1921 m. jų buvo likę iki 60 tūkst. 1920 m. Australijos vyriausybė uždraudė aborigenų šaudymą ir pradėjo steigti jų rezervatus. 1963 m. aborigenai pripažinti Australijos piliečiais su balsavimo teise. 2008 m. Australijos vyriausybė atsiprašė aborigenų už sukeltą sielvartą ir kančias. 22 mln. gyventojų turinčioje šalyje dabar yra apie 500 tūkst. aborigenų, o išlaikiusių pirmykštį gyvenimo būdą ir papročius beveik nebelikę.

Genovaitė Kazokienė

Australijos aborigenų menas

Tai, ką mes vadiname aborigenų menu, yra priklausymo genčiai ženklai, protėviams skirti prašymai, iš protėvių paveldėtos žemės planai, totemų bei protėvių įvaizdžiai ir jų kelionių bei žygdarbių vaizdiniai. Izoliuotai gyvenusių atskirų aborigenų genčių įvaizdžiai skirtingi ir perteikti nevienodomis medžiagomis. Visas jų reikšmes žino tik inicijuotieji genties vyrai, o mums belieka grožėtis aborigenų ženklų išraiška ir įvairove.

Visa aborigenų meno istorija atsispindi Šiaurės Australijos uolynuose: seniausi, prieš 50 tūkst. metų daryti rankų, augalų bei įnagių atspaudai, vėliau plonytėmis linijomis tapyti ir raižyti dvasių įvaizdžiai ir gyvūnų bei paukščių figūrų kontūrai; prieš 10 tūkst. metų, tirpstant ledynams, uolų mene pasirodė krokodilai, žuvys, žalčiai; prieš 3 tūkst. metų gyvūnai pradėti vaizduoti rentgeno stiliumi – su matomais vidaus organais. Aborigenai mano, kad uolų raižinius sukūrė protėviai, ir nuolat juos atnaujina per apeigas. Dabar Šiaurės Australijos aborigenai tapo ant eukalipto žievės, o Centrinėje Australijoje, kur ženklus ir simbolius iš spalvotų akmenėlių ir sutrintų uolienų išdėliodavo ant dykumos smėlio, nuo XX a. aštunto dešimtmečio tapoma ant drobės ir popieriaus. Skulptūrų aborigenai nekūrė. Tik šiaurinių Batersto ir Melvilio salų gyventojai laidojimo vietose stato paminklinius stulpus (pukamani), o pačioje žemyno šiaurėje iš termitų išgraužtų medžio kamienų aborigenai daro karstus (dupun) antram laidojimo ciklui ir juos ištapo genties ženklais. Gyvūnų figūrėles, bumerangus, žeberklus, kasimo lazdeles bei dubenis aborigenai puošia išdegintais ornamentais. Ką bekurtų aborigenas dailininkas – jis gali vaizduoti tik savo klano sukūrimo mito (dreaming) įvaizdžius bei simbolius.

Genovaitė Kazokienė

Naujoji Gvinėja

Naujoji Gvinėja – didžiausia Okeanijos sala, kurios peizaže dominuoja neįžengiami miškai, aukšti kalnagūbriai ir didingos upės. Naująją Gvinėją portugalų jūrininkai atrado XVI a. pirmoje pusėje, ją valdė olandai, vokiečiai, anglai, australai, tačiau dėl nepalankių geografinių sąlygų iki XX a. pabaigos ji liko beveik nepaliesta civilizacijos. Dabar sala padalinta į du politinius vienetus: rytinėje dalyje yra Tautų Sandraugai priklausanti Papua Naujosios Gvinėjos valstybė (nuo 1975 m.), vakarinė dalis nuo 1962 m. priklauso Indonezijai. Saloje daugiau kaip 7 mln. gyventojų, daugiausia papuasų, kurių gentys kalba 800 skirtingų kalbų ir puoselėja savitas kultūras. Bet jų gyvenimas panašus: dauguma gyvena genčių bendruomenėmis, o jų pasaulėvaizdžio ir socialinio elgesio normų pagrindas – protėvių kultu paremta mitinių vaizdinių ir įstatymų sistema. Jų daug kur dar tebesilaikoma, o kaimuose tebestovi vyrų namai, ilgus amžius buvę apeiginio ir socialinio gyvenimo centrais. Bet XXI a. negrįžtamai keičia papuasų gyvenimo ritmą, kurį ligi šiol diktavo ypatingo vešlumo ir pavojų kupina gamta.

Julija Mušinskienė

Sepiko vidurupio menas

Naujosios Gvinėjos Sepiko vidurupio regionas meno atžvilgiu yra pati turtingiausia salos dalis. Joje gyvena keliolika skirtingų etninių grupių, kurių meno stilistinę įvairovę atspindi šios salės ekspozicija. Daugiausia čia – jatmulų, gausiausios (10 tūkst. gyventojų) regiono etninės grupės, skulptūrų ir kaukių. Apeigoms, apimančioms jatmulų būtį nuo gimimo iki mirties, klanų meistrai sukuria daugybę įvairiausių ritualinių reikmenų – oratorių suolų, dievybėms prilygintų protėvių ir dvasių skulptūrų, šokių ir interjerų kaukių, pirogų pirmagalių ir kt. Skulptoriams nerūpi, kad protėvio skulptūros atitiktų žmogaus kūno dalių fiziologines jungtis ir proporcijas. Svarbiausia, kad jų kūriniai išryškintų protėvių ryšį su totemais bei jų antgamtines galias ir taptų šių dievybių būstais per apeigas, kurių metu dalyviai visokiais būdais siekia įkalbėti protėvius saugoti kaimą nuo piktų burtų, ligų, pagelbėti medžioklėje ir meilėje. Meistras naudojasi iš amžių glūdumų atėjusiais simboliais, kuriais iš kartos į kartą perteikiama svarbiausia informacija ir įtvirtinama genties tapatybė, o jo talentas ir vaizduotė tradiciniams įvaizdžiams įskelia gyvybės kibirkštį – skulptūros ima veikti ir atvira grasinimo, susikaupimo, gąsdinimo jėga palaiko pasaulio tvarką.

Julija Mušinskienė

Asmatų, masimų ir Papua įlankos genčių menas

Šioje salėje pristatomi kelių ryškių Naujosios Gvinėjos kultūrinių grupių kūriniai. Daugiausia čia asmatų meno. Vakarinėje salos dalyje esantis Asmatų regionas, dėl rūsčios gamtinės aplinkos ir kanibalizmo aplenktas civilizacijos, nuo 1962 m. priklauso Indonezijai. Miškuose prie upių išsidėstę asmatų kaimai tebėra sunkai pasiekiami. Asmatai tęsia medžiotojų nomadų gyvenimą ir tebesilaiko senų medžio drožybos tradicijų. Protėvių stulpai, sielų laivai, pirogų pirmagaliai ir kitos skulptūros, drožiamos neseniai mirusių konkrečių asmenų atminimui, yra kaip pažadas atkeršyti už jų mirtį. Natūralios mirties asmatai nepripažįsta, dėl jos visada kaltas priešas ir kol jam neatkeršyta miręs giminaitis negali pasiekti rojaus. „Galvų medžioklė“ seniai uždrausta, bet skulptūros drožiamos mirusiųjų šventei, o po jos nunešamos pūti sago palmių giraitėje.

Eksponuojama rytinėje salos dalyje ir Trobriando bei gretimose salose gyvenančių masimų meno pavyzdžių. Masimai yra neprilygstami ornamentinio stiliaus meistrai, savitai puošiantys visą medinių dirbinių paviršių. O Papua įlankoje gyvenančių etninių grupių kuriamos protėvių dvasių lentos (gope) dekoruojamos itin meniškai stilizuotais protėvių įvaizdžiais.

Julija Mušinskienė

Ekspozicijos kuratorė Julija Mušinskienė.
 

 
 
     
 
[Į pradžią] [Struktūra] [Kontaktai] [Informacija] [Pastatai] [Ekspozicijos]
[
Parodos] [Rinkiniai] [Projektai] [Gidams] [Edukacija] [Dailininkai]
[
Meno biblioteka, archyvas, fototeka] [Virtualios parodos] [Muziejaus bičiuliai]
[
Parduodami leidiniai] [Naudingos nuorodos] [Žiniasklaidai]
 

© Lietuvos dailės muziejus. ISSN 1648-8881

  Tinklalapis atnaujintas 2016.01.19