Į pradžią  Struktūra  Kontaktai 
English       
   
 
           
 
     
 

Į skyriaus
pradžią
 
2008 m. gruodžio 31 d. – 2009 m. gruodžio 31 d.
Vilniaus paveikslų galerija (Didžioji g. 4)
Tel./faksas (8-5) 2120841, tel. (8-5) 2124258
 
Niko Pirosmanašvili (Pirosmani)  1862–1918
 
Niko Pirosmanašvili (Pirosmani) saviti darbai – šimtmečių senumo gruzinų meno išskirtinė ir originali dalis. Tapytojas gyveno ir kūrė savo darbus devynioliktojo ir dvidešimtojo amžių sankirtoje, kai Europoje ir Gruzijoje formavosi dvidešimtojo amžiaus meno koncepcijos.  Šiuolaikiniam žiūrovui atsidūrus prieš Pirosmani kūrinius, jo menas pasirodo artimas, sukeliantis gilias emocijas ir žavesį.  Kame slypi Pirosmani fenomenas?
 
Tarp savo bendraamžininkų Niko Pirosmani išsiskyrė savo ypatingu talentu reikšti metaforinę ir sintetinę visatos sampratą.  Jo meno pasaulis atspindi žmonių tikrovės, gamtos, gyvulių ir daiktų įvairovę.  Tapytojui gyvenimas ir menas, menas ir žmogus -nedalijami.  Jo mąstymui būdingas mitologizmas.  Tapytojo mitologinis pasaulio supratimas tiesioginis, paprastas ir suprantamas.  Meno pasaulis, kurį atskleidžia Pirosmani – tai gyva tikrovė, tame pasaulyje gyvų būtybių likimas pavaizduojamas jausmingai ir intymiai.  Jis abstrahuotas iš empirinių įvykių eigos, kasdienio gyvenimo, turintis savo aspektą ir vidinį taisyklingumą.
 
Pirosmani paveiksluose viskas apčiuopiama, juntama ir regimai įtikima.  Tikrovė, daiktai įgyja naują prasmę, paklūsta ypatingam visatos tobulumo bei jo sintetinio ir dvasinio pobūdžio supratimui, o tai savo ruožtu suponuoja intuityvų pasaulio pažinimą.  Tapytojo vaizduojami žmonės, gyvuliai, daiktai egzistuoja įdvasintame pasaulyje ir tas įdvasinimas yra  jų meninio suvokimo ir išraiškos būdas.
 
Pirosmani tapybos subjektai – žmonijos ir krikščionybės amžinosios temos: vynuogių derlius, Velykos, bažnytinės šventės, istoriniai personažai, Gruzijos gamta ir jos žmonių papročiai, gyvūnų pasaulis.  Įvairių Tbilisio ir jo gimtojo Kakheti gyventojų sluoksnių pavaizdavimas užima itin svarbią vietą jo kūryboje.
 
Tapytojo požiūris į visatą, žmogų, kiekvieną gyvį kupinas meilės ir reikšmės pajautimo.  Pirosmani gyvenimo istorija žinoma iš legendomis apipintų pasakojimų, o tai lėmė jo asmenybė ir gyvenimo būdas.
 
Niko Pirosmanašvili (1862–1918) gimė valstiečių šeimoje Mirzaani kaime Gruzijos Kakheti regione.  Anksti netekęs tėvų, Niko užaugo turtingų vynuogynų savininkų Kalantarovų šeimoje.
 
1872 metais Pirosmani persikėlė į Tbilisį kartu su Kalantarovų šeima.  Jis beveik visą gyvenimą praleido Tbilisyje.  Jis jokio profesinio išsimokslinimo neįgijo.  Tapyba buvo jo gyvenimo tikslas ir pašaukimas.  Kad užsidirbtų pragyvenimui, Pirosmani kartais dirbdavo smuklėse, kartais geležinkelyje.  Jis net bandė užsiimti komercine veikla, bet nesėkmingai.  Tapytojo gyvenimas buvo sunkus ir tragiškas.  Pirosmani pažįstamų ratas – tų laikų Tbilisio žemesnių luomų atstovai, smulkūs prekybininkai ir smuklių savininkai.  Jis dažnai tapydavo iškabas ir paveikslus smuklių, užeigų ir dirbtuvių savininkams už kasdienę duoną, gėrimą ir dažus.  Tapytojas buvo benamis ir neturėjo giminių.  Kartas nuo karto jis nuomodavo mažą kambarėlį kokiame nors rūsyje ar po laiptais, dažnai nakvodavo ten, kur dirbdavo.  Pasakojimai, perduodami karta iš kartos, leidžia susidaryti vaizdą asmenybės, pasižyminčios giliu dvasingumu, originalumu ir vidine nepriklausomybe.  Kaip kūrėjas, jis pasikliovė savimi, jo būtybės skyrėsi nuo visų kitų.  Pirosmani save laikė tapytoju ir skyrėsi nuo savo aplinkos net ir išvaizda – rengėsi „europietiškai“, vilkėjo švarką, kartais paltą, plačiabrylę fetrinę skrybėlę. 
 
Pirosmani laikų Tbilisyje kartu gyvavo senojo miesto egzotiškas kaukazietiškas gyvenimas, rytietiškos tradicijos ir stipri Europos kultūros ir meno įtaka.  „Tiflis... panašus į Janusą, vienu veidu atsisukęs į Aziją, kitu į Europą“, rašė nežinomas autorius.
 
Pasaulinis Pirosmani pripažinimas prasidėjo nuo 1912 metų.  Jį „atrado“ keli Gruzijos, Rusijos ir Europos avangardo atstovai – poetas Ilja Zdanevič (Ilyazd), jo brolis tapytojas Kirill Zdanevič ir tapytojas Michail Le-Danteu, gyvenantys Gruzijoje.  Broliai Zdanevič labai daug prisidėjo prie Pirosmani palikimo populiarinimo ir kolekcionavimo.  1913 metais Ilja Zdanevič pirmą sykį eksponavo Pirosmani tapybos darbus avangardinėje „Taikinio“ parodoje Maskvoje, o po to rašė straipsnius apie jo meną.  1916 metais jis suorganizavo Pirosmani tapybos parodą savo namuose Tbilisyje. 
 
Pirosmani tapyba pasirodė tolygi stebuklo atradimui, nes ji tapo svarbi ir šiuolaikiška svarstant bendrus meno raidos klausimus.  Jo darbai, nesusiję su profesionalios tapybos tradicijomis, atitiko jo laikų siekius ir avangardinio meno užduotis.
 
Devynioliktojo ir dvidešimtojo amžių sankirtoje, Prancūzijoje pasirodė savamokslio tapytojo primityvisto H. Rousseau darbai.  Dvidešimtojo amžiaus pradžios avangardistai (M. de Vlaminck, A. Matisse, J. Braque, R. Dufy, P. Picasso ir kiti), priešindamiesi „akademiniam“ menui, interpretavo H. Rousseau meną kaip tiltą į gilią praeitį.  Po 1910 metų didelis susidomėjimas „naiviu“ ir primityviu menu tapo madingas ir Rusijoje bei
Gruzijoje.  Rusų neoprimityvistams (M. Larionov, N. Gončarova, A. Ševčenko, M. Le-Danteu, V. Čekrigin ir kt.) Pirosmani paveikslai buvo aukšto meninio lygio primityvaus meno įgyvendinimas. Tokio lygio jie patys siekė savo darbuose.  („Jiems Pirosmanašvili darbai atrodė kaip kelrodė žvaigždė, bet siekdami prie jos prisiartinti suprato, kad liko tam tikras atstumas tarp jų, kurio nebuvo įmanoma įveikti“.  (D. Sarabianov)
 
Šis laikotarpis Gruzijos istorijoje pasižymi ypatingu susidomėjimu krašto praeitimi -  atsirado didelis noras sukurti modernų meną ant atgaivintų tautinės kultūros ir meno tradicijų pamatų, priartinti jį prie europietiškos kultūros ir meno.  Gruzinų kūrybinė visuomenė – rašytojai, poetai, dailininkai – Pirosmani tapybą laikė šios pageidaujamos sintezės meniniu įsikūnijimu.
 
Metai iš metų susidomėjimas Pirosmani augo.  1916 metais Pirosmani buvo pakviestas į Gruzijos Dailininkų Draugijos susirinkimą.  Jo fotografija ir darbo reprodukcija pasirodė laikraštyje Tsnobis Purceli.  Gruzinų dailininkai ir plačioji visuomenė jį pripažino.  Po kiek laiko, nežinia kodėl, tas pats laikraštis atspausdino Pirosmani karikatūrą.  Šis lemtingas akibrokštas žalingai paveikė tapytojo subtilią esybę.  Pirosmani atsiskyrė nuo visuomenės, jo sveikata pablogėjo.  Dailininkų draugijos nurodymu, jo meno gerbėjai karts nuo karto jį lankydavo, bandė jam, giliam skurde gyvenančiam, padėti.  Jauni dailininkai – David Kakabadze, Lado Gudiašvili, Micheil Čiaureli (būsimasis filmų režisierius) aplankė Pirosmani 1916 metais.  L. Gudiašvili paskutinis jį matė – 1917 metais.  Pirosmani mirė vienatvėje 1918 metais.  Net jo kapavietė nežinoma.  „Pats tapytojo likimas keistas: lyg būtų nemiręs bet dingęs.  Lyg tam, kad jo tapyba liktų anoniminė, kaip reliktas didžio primityvaus menininko.  Matai Pirosmani – ir tiki Gruzija“, rašė Grigol Robakidze.
 
Sąsajos tarp Pirosmani darbų ir vėlyvų viduramžių gruziniškos bažnytinės tapybos ir skulptūros, memorialinių paminklų ir antkapių reljefų - akivaizdžios.  Tapytojas organiškai susijęs su Gruzijos kultūros ir meno šaknimis, jis buvo gyvas savo krašto „kultūrinės atminties“ nešėjas.  Tuometinio Kakheti regiono ir miesto vaizdai ir net paprastos nuotraukos neabejotinai įtakojo jo tapybą.
 
Tačiau būtų klaidinga manyti, kad Pirosmani tėra vien primityvistas – tai pernelyg susiaurina tapytojo tikrąją esmę.  Kad jis neturėjo profesionalaus išsilavinimo ir buvo savamokslis tai nesumenkina jo meistriškumo.  Be to, tai leido jam pasikliauti vien Dievo duotu dideliu talentu, o tai suteikė jam kūrybinę laisvę.
 
Pirosmani darbų svarbūs ir charakteringi atributai – jų monumentalumas ir simbolika.  Kompozicijos lakoniškumo ir autentiško monumentalumo nuojauta jo niekad neapleidžia, jam diktuoja ką paveiksle išryškinti, o ką praleisti.  Jo mąstymas monumentalus:  Pirosmani šventėse ryškus vaizdo fiksavimas iš priekio, tipiškos „ritualinės“ figūros tampa abstrakcijomis už laiko ribų, o tai ir sukuria simboliką. Vynuogių derliaus paveiksluose pavaizduotos monolitinės, monumentalios gruzinės primena Piero della Francesca nutapytas madonas, o jo gyvuliai primena Altamiros ir Lascaux olose rastus stumbrų ir stirnų paveikslus.  Tai nepaaiškinami sutapimai, meno stebuklai.  Tačiau tokie sutapimai nėra antgamtiniai.  Tiesiog tai liudija, kad be laiko ir vietos vienumo kultūros erdvėje esti vienumas ir vertybių pasaulyje.
 
Pirosmani meistriškumas jo darbuose akivaizdus.  Dauguma jų nutapyti ant juodos klijuotės, o tai buvo paties dailininko sukurta technika.  Yra žinoma, kad dailininkas nutapydavo paveikslus per trumpą laiką, dažnai per kelias valandas ar dienas.  Jis tapė greitai, spontaniškai ir teptuką valdė virtuoziškai.  Formų dinamiką Pirosmani sukūrė savo tapymo būdu, schematiškumu.  Jo tapyboje formos santykis su tikru pasauliu visuomet pasitarnavo išreikšti pastovius, natūralius bruožus.
 
Erdvės interpretacijos ypatumai Pirosmani darbuose paaiškinami jo pasaulėžiūra.  Jeigu europietiškoje tapyboje vyko erdvės konstravimas (nuo Giotto laikų, o moksliškai – nuo Bruneleski), tai Pirosmani konstravo daiktą, kūną erdvėje.  Kaip ir antikos pasaulyje, klasicizmo periode ir taip vadinamose „trečiose“ kultūrose, Pirosmani tiki daiktų objektyvumu.  Jam erdvė taip pat turi taikomąjį pobūdį.  Čia vyrauja objekto, ne erdvės perspektyva.  Toks erdvės suvokimas priklauso pasąmonės kūrybinei intuicijai,  meninės minties vientisumui, išplaukiančio iš Pirosmani mitologinių įžvalgų.
 
Pirosmani būdingas metaforinis mąstymas rodo gilų vidinį pasaulį ir jo darbuose įgyja aiškią plastinę išraišką.  Jo žinomas paveikslas „Aktorė Margarita“ – tapytojo fantazijos vaizdas.  Margaritos simbolinė poza su puokšte rankose ją pristato savo profesiniame vaidmenyje.  O gamtos fonas, gėlės ir paukščiai, laisvas jų atlikimas – Margaritos vidinio žąvesio meninė metafora.  Tą patį galima pasakyti apie „Ortačalos gražuolių“ moterų pavaizdavimą su gėlių ir paukščių atributais.  Pirosmani tapyba – meninė išraiška jo santykių su žmonėmis, nedalijamų nuo gyvenimo ir tikrovės.
 
Savotiškas raktas Pirosmani meninei idėjai esti paties autoriaus paveikslams suteikti pavadinimai ir užrašai ant jų.  Užrašų turinys nusako paveikslo struktūrą.  Kiekviename konkrečiame atvejyje, bendros kompozicinės struktūros interpretacija, laikas, erdvė, ritmas, formos, spalvų perkeltinė išraiška tiesiogiai priklauso nuo to paveikslo aspekto, kuris atitinka meninę idėją.  Kūrinyje su užrašu „Tegyvuoja Bego kompanija, lai Dievas laimina visus geru gyvenimu“, paveikslo atsiskleidimas iš prieko, simetrija, uždarumas, judesio detalizavimas ir sustabdymas laike sukuria meniškai išbaigtą, glaustą vaizdą kuris perteikia  ilgaamžiškumo linkėjimų idėją.
 
Pirma personalinė Niko Pirosmani darbų paroda įvyko Paryžiuje 1969 metais.  Didžiulis susidomėjimas dailininku paskatino Ilya Zdanevič (Ilyazd) parašyti knygą savo 1914 m. parašyto straipsnio, publikuoto laikraštyje “Vostok“, pagrindu.  Zdanevič paprašius, Picasso nutapė Pirosmani portretą, skirtą knygai.  Knyga išleista L’Atelier Lacouriere-Frelaut 1972 m. gruodžio 13 d. su Zdanevič parašu.  Autorinės teisės priskirtos Zdanevič.  Viena iš 78 kopijų, kurioje Picasso pieštuku pasirašė Pirosmani portretą, saugoma Gruzijos nacionaliniame muziejuje.]
 
Pirosmani tapyba giliai įtakojo dvidešimtojo amžiaus gruzinų kultūrą ir meną.  Jo darbai, kaip ir gruzinų liaudies daina Kakheti Mravalzhamieri, išreiškia tautos dvasią.  Nesibaigiantis susidomėjimas jo menu, kaip ir susidomėjimas praeities klasikais, liudija jo darbų išliekamąją vertę.
 
Irina Arsenišvili
Gruzinų nacionalinio muziejaus meno kolekcijų vyriausioji kuratorė, mokslų daktarė
 
Iš anglų kalbos vertė Skirmantė Kondratienė
 
NIKO PIROSMANAŠVILI PAGRINDINĖS PARODOS
 
1913 – Rusija, Maskva, Meno salonas, „Mishen“ (Taikinys) paroda
1919 – Gruzija, Tiflis (Tblisi), bendra Gruzijos dailininkų paroda
1930 – Rusija, Maskva, Dailiųjų menų muziejus
1930 -  Rusija, Leningradas, Rusijos valstybinis meno muziejus
1931 -  Ukraina, Kharkiv-Kiev-Odessa
1968 -  Lenkija, Varšuva, Liaudies muziejus
1969 – Prancūzija, Paryžius, Luvras
1970 – Vokietija, Berlynas, Nauja Berlyno galerija
1971 – Jugoslavija, Zagrebas, Primityvizmo galerija
1971 – Rumunija, Bucharestas, Daller parodų salė
1972 – Vengrija, Budapeštas, Vengrijos dailiųjų menų muziejus
1983 – Prancūzija, Nica, Naivaus (primityvaus) meno muziejus
1983 – Prancūzija, Marselis, Archeologijos muziejus
1986 – Japonija, Tokijas, Seybe muziejus
1995 – Ispanija, San Diego, Centrinė menų galerija
1997 – Ispanija, Namur, Kultūros namai
1997 – Prancūzija, Nantes, Menų muziejus
2002 – Italija, Torinas, Brocarezio rūmai
2006 – Ukraina, Kievas, Ukrainos Valstybinis meno muziejus
2007 – Turkija, Stambulas, Pera muziejus
2008 – Baltarusijos Respublika, Valstybinis meno muziejus
 
 
 
[Į pradžią] [Struktūra] [Kontaktai] [Informacija] [Pastatai] [Ekspozicijos]
[
Parodos] [Rinkiniai] [Projektai] [Gidams] [Edukacija] [Dailininkai]
[
Meno biblioteka, archyvas, fototeka] [Virtualios parodos] [Muziejaus bičiuliai]
[
Parduodami leidiniai] [Naudingos nuorodos] [Žiniasklaidai]
 

© Lietuvos dailės muziejus

  Tinklalapis atnaujintas 2011.11.24