LEVAS KARSAVINAS


Svarbiausios autobiografinės žinios
 
Levas  Karsavinas (1882 12 01(14)–1952 07 19). Istorikas, filosofas, Kauno ir Vilniaus universitetų profesorius.
1906 m. baigė Petrapilio (Petrogrado) universiteto Istorijos filosofijos fakultetą.
1910-1912 m. buvo pasiųstas į Italiją rinkti medžiagos magistro darbui “Religinio gyvenimo bruožai Italijoje XII-XIV a.”.
1916 m. apgynė disertaciją Petrapilio universitete.
Nuo 1912 m. iki 1922 m. dėstė istoriją įvairiuose Petrapilio institutuose ir universitetuose.
Nuo 1916 m. jis – profesorius.
1921-1922 m. – Petrapilio universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto dekanas ir Istorijos instituto rektorius.
1922 m. bolševikai L. Karsaviną suėmė ir ištrėmė  iš Rusijos. Po to jis gyveno Berlyne, Paryžiuje.
Nuo 1928 m. iki 1940 m. L. Karsavinas profesoriavo Kauno universitete, humanitarinių mokslų fakultete.
Nuo 1940 m. iki 1945 m. jis buvo Vilniaus universiteto profesorius, Visuotinės istorijos katedros vedėjas.
Nuo 1941 m. L. Karsavinas dirbo Dailės muziejuje: muziejaus ekspertu (1941 m.), vėliau – Bibliotekos ir grafikos skyriaus, fotoarchyvo vadovu, muziejaus direktoriumi (1944 08 25-1949 04 18).
Mirė 1952 metais Komijoje.
 
L.  Karsavinas – Dailės muziejaus direktorius
Tapęs direktoriumi muziejaus darbą organizavo moksliniu pagrindu, labai atsakingai ir reikliai.
Pirmasis naujojo direktoriaus uždavinys buvo parengti Vilniaus valstybinio dailės muziejaus statutą. Jis buvo sudarytas iš dviejų dalių: pirmojoje nusakyti muziejaus veiklos tikslai ir uždavinai, antrojoje aptarta muziejaus struktūra. Pagal statutą svarbiausi muziejaus veiklos tikslai buvo šie:  rinkti kultūros vertybes, dokumentinę medžiagą, visa tai moksliškai tirti, inventorizuoti, tvarkyti, saugoti bei šviesti visuomenę.
L. Karsavino statutas parengtas labai kvalifikuotai. Daugelis čia įrašytų punktų neprarado reikšmės iki šiol.
Pokario metais L. Karsavinas pirmiausia stengėsi apsaugoti Lietuvoje grobstomas meno ir kultūros vertybes, rūpinosi, kad be globos likę meno kūriniai būtų perduodami muziejui kaip nuosavybė ar bent depozito teisėmis.
1945-1946 m. nemažai lenkų paliko Vilnių. Dalis jų, išvykdami į Lenkiją, bandydavo iš Lietuvos išsivešti ir kultūros bei meno vertybių. L. Karsavinas  informavo valdžios institucijas apie susidariusią situaciją ir pasiūlė išeitį – leisti muziejui iš išvykstančių lenkų supirkti minėtas  vertybes. Toks leidimas buvo gautas.
L. Karsavinui vadovaujant muziejui buvo nustatyta eksponatų apskaitos tvarka, pradėta rašyti nauja muziejaus turto įsigijimo knyga.
L. Karsavinui teko užsiimti ir muziejaus kadrų atnaujinimo reikalais. Iki to laiko muziejuje dirbusiam nemažai lenkų tautybės darbuotojų skaičiui pasitraukus į Lenkiją, į muziejų teko priimti  naujų žmonių (tais metais čia pradėjo dirbti Edmundas Laucevičius, Akvilė Mikėnaitė, Juozas Maceika, Stasys Pinkus, Vladas Drėma, Stasys Zaviša, Stasys Vaitkus).
L. Karsavinas buvo reiklus ir sau, ir kitiems. Iš pradžių kas savaitę, vėliau – kas dvi muziejaus darbuotojai turėdavo atsiskaityti už nuveiktus darbus.
1947 m. Vilniaus Rotušėje atidaryta pirmoji pokario metais parengta muziejaus ekspozicija. Joje eksponuota vaizduojamoji dailė ir liaudies menas.
Vadovaudamas muziejui L. Karsavinas nuolat rūpinosi, kad muziejus pagal galimybes įsigytų naujų eksponatų, tvarkytų juos, kad į Lietuvą būtų susigrąžintos į Rusiją išvežtos kultūros vertybės.
L. Karsavino vadovaujamas kolektyvas užbaigė ilgai užsitęsusį Dailės muziejaus kūrimo procesą,  padėjo pagrindą tolimesniam moksliniam muziejaus darbui.
1949 m. antrame ketvirtyje L. Karsaviną areštavo ir ištrėmė į Komijos Autonominę Respubliką, Abezės koncentracijos stovyklą. Ten jis ir mirė (1952 m.).
 
Naudota literatūra:
Lietuvių enciklopedija.-Bostonas.-1957.-T. XI.-P. 92-93.
Mažeikienė O. Iš muziejaus kūrimosi istorijos (…) // Lietuvos dailės muziejus. Metraštis.-V.-1996.-D. 1.-P. 21-37.
 

© Lietuvos dailės muziejus, Žemaičių kultūros fondas, Matematikos ir informatikos institutas
     Pastabas, pasiūlymus siųskite adresu:  samogit@delfi.lt
     Tinklalapis atnaujintas 2006.03.27