Antano Gudaičio jubiliejinė kūrybos paroda ir šimtmečio minėjimas

Virtuali Antano Gudaičio kūrybos paroda >>>
I dalis   II dalis   III dalis   IV dalis

2004 m.gruodžio 2 d., ketvirtadienį, 16 val. Lietuvos dailės muziejaus Radvilų rūmuose – jubiliejinės Antano Gudaičio kūrybos parodos „Išsilaisvinimas“ katalogo ir kalendoriaus, kuriame spausdinamos A. Gudaičio reprodukcijos, pristatymas.

ANTANAS GUDAITIS
(1904-1989)

Tekstas parengtas pagal Algimanto Patašiaus ir Aleksandros Aleksandravičiūtės įvadinį straipsnį, išspausdintą Antano Gudaičio reprodukcijų albume. A. Gudaičio nuotrauka iš reprodukcijų albumo. Vilnius: Vaga, 1987.

Antanas GudaitisAntanas Gudaitis – vienas iš  žymiausių Lietuvos dailininkų. 
2004 m. minime šio menininko šimtmetį. Ta proga Lietuvos dailės muziejaus Radvilų rūmuose (Vilniaus g. 22, Vilnius) nuo 2004 m. liepos 5 d. – apžvalginė Antano Gudaičio kūrybos paroda.

A. Gudaitis gimė 1904 m. liepos 29 d. Šiauliuose. 1922-1926 m. mokėsi Šiaulių mokytojų seminarijoje, 1926-1929 m. studijavo Kauno universitete literatūrą ir Kauno meno mokyklojė lankė Justino Vienožinskio studiją.
Ankstyvieji darbai („Darbas“, 1929; ciklas „Motina su vaiku“, 1930–1935; „Moteris su vaisiais“, 1933; „Naujakuriai“ 1933) rodo jaunojo dailininko orientaciją ne į anuomet viešpatavusį akademizmą ir romantizuotą realizmą, o į modernesnę, ekspresyvesnę formų kalbą.
Daug A. Gudaičiui davė studijos Paryžiaus nacionalinėje taikomosios dailės mokykloje bei įvairiose privačiose studijose 1929–1933 m. Ten dailininkas išsamiai susipažino su Lietuvoje tuo metu ignoruotomis modernaus meno kryptimis. Tačiau dailininkas, kaip ir kiti tuo metu Paryžiuje mokslus ėję jaunieji Lietuvos menininkai, nesimetė į kraštutines avangardines meno sroves vien dėl jų naujumo.
A. Gudaitis tapo vienu aktyviausių „Ars“ grupuotės organizatorių. „Arsininkai“,  atmetę pasenusius kanonus, kūrė tokią meninę kalbą, kuri leistų laisvai ir nevaržomai išreikšti šiuolaikinio žmogaus estetinius išgyvenimus, nuotaikas, pasaulėjautą.
A. Gudaičio esminė permaina savęs, kaip menininko, ieškojimo kelyje įvyko po metų, grįžus iš Paryžiaus. Ėmė griūti ankstesniais metais jo puoselėta racionali ir aiški tapybos sistema. Joje atsirado daugiau laisvės ir  spontaniškumo. Palaipsniui ryškėjo vaizdo dramatiškumas, vidinė potekstė.
1940-1941 m. A. Gudaitis dėstė Vilniaus dailės mokykloje, nuo 1941 m. - Vilniaus dailės akademijoje (kuri tarybiniais metais vadinosi Vilniaus dailės institutu ir LTSR dailės institutu). 1947 m. A.Gudaičiui pripažintas profesoriaus laipsnis. Nuo 1935 m. jis priklausė Lietuvos dailininkų sąjungai.
Septinto-devinto dešimtmečio kūriniuose („Trys Petronėlės“, I-IV, 1964-1966; „Karo keliais“, 1965-1967; „Moteris su paukščiu“, 1966; „Pasitarimas“, I-III, 1970-1971; „Sūnus palaidūnas“, 1971-1972; „Moteris palaidais plaukais“, I-VI, 1973; „Nuotakos“, 1981) metaforiškai vaizduojamas komplikuotas to meto pasaulis, akcentuojama emocinis pradas, daug vietos skiriama improvizacijai.
Iki pat gyvenimo pabaigos A. Gudaičio kūryboje vyko vis nauji tapysenos pasikeitimai, atsirasdavo vis naujos nuotaikos. Dailininkas visą laiką išsaugojo gebėjimą keistis ir būti atviras naujovėms.

APIE ANTANO GUDAIČIO GIMIMO ŠIMTMEČIO 
JUBILIEJINĘ PARODĄ

Tekstą parengė Lietuvos dailės muziejaus Ryšių su visuomene skyrius, 
tel. 2120841, (8~ 687) 16379

Dailininko Antano Gudaičio gimimo šimtmečiui skirta paroda „Išsilaisvinimas“ eksponuojama Lietuvos dailės muziejaus Radvilų rūmuose (Vilniaus g. 22, Vilnius) 2004 m. liepos 5 d. – lapkričio 15 d.
 
A. Gudaičio jubiliejinę parodą surengė Lietuvos dailės muziejus. Parodos kuratorės – menotyrininkės dr. Lolita Jablonskienė ir dr. Jolita Mulevičiūtė.
Parodoje eksponuojami kūriniai ne tik iš Lietuvos dailės muziejaus, bet ir iš Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus, Šiaulių „Aušros“ muziejaus, Lietuvos nacionalinio muziejaus, Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus, Vilniaus universiteto bibliotekos grafikos kabineto rinkinių. Parodoje rodomi ir kūriniai iš Antano Gudaičio šeimos kolekcijos bei Ingridos Korsakaitės, Justino Marcinkevičiaus ir Henriko Zabulio paskolinti kūriniai.
Parodą parėmė Lietuvos Respublikos kultūros ministerija, Lietuvos Respublikos kultūros ir sporto rėmimo fondas. Įrangos paskolino Vilniaus šiuolaikinio meno centras.
 
A. Gudaitis gimė 1904 m. liepos 29 d. Šiauliuose. 1922–1926 m. mokėsi Šiaulių mokytojų seminarijoje. 1926 m. Kaune įstojo į Lietuvos universiteto Humanitarinių mokslų fakultetą ir Meno mokyklos bendrojo skyriaus antrą kursą – mat seminarijoje jau buvo gavęs pradinių dailės žinių. 1929 m. dėl dalyvavimo mokinių streike iš Kauno meno mokyklos buvo pašalintas. Kelis mėnesius lankęs Justino Vienožinskio studiją, tų pačių metų rudenį išvyko į Paryžių lavinti piešimo ir tapybos įgūdžių.
Paryžiuje dailininkas trumpai lankė privačią Juliano akademiją, epizodiškai mokėsi pas prancūzų tapytoją André Lhote’ą bei rusų emigrantę Aleksandrą Ekster. 1930–1932 m. Nacionalinėje dailės ir amatų konservatorijoje jis studijavo freskos meną. Taip pat piešdavo Colarossio akademijoje Monparnaso rajone. Kartu menininkas neatitrūko nuo Lietuvos: tapo vienu iš „Ars“ grupės iniciatorių, 1932 ir 1934 m. savo paveikslus eksponavo šios lietuvių modernistų grupuotės parodose Kaune. 1933 m. grįžęs į Lietuvą, A. Gudaitis ėmėsi visuomeninės veiklos. 1935 m. kartu su kitais įkūrė Lietuvos dailininkų sąjungą; nuo 1936 m. buvo jos valdybos narys.
1940 m. persikėlęs į atgautąją sostinę, jis pradėjo dėstyti Vilniaus dailės akademijoje. 1944 m. buvo patvirtintas LTSR valstybinio dailės instituto profesoriumi. Per keturiasdešimt penkerius dėstytojo darbo metus (institutą paliko tik 1985-aisiais) jis išugdė daug Lietuvos tapytojų.
Mirė 1989 m. Palaidotas Vilniuje, Antakalnio kapinėse.
Pedagogine veikla ir savo paties dailės pavyzdžiu A. Gudaitis būsimus menininkus kreipė aktyvios, gestiškos vaizduosenos link, todėl ilgainiui jo vardą pelnytai imta sieti su lietuvių koloristinės tapybos mokykla.
A. Gudaitį galima priskirti charizmatinėms asmenybėms, kurios, sutelkusios įvairius meno procesus, kultūros raidai suteikia kryptingumo, užmojo ir prasmės. Tai asmenybės, kurios, savo autoritetu patraukusios skirtingų kartų menininkus, palaiko bei saugo trapią kūrybos tęstinumo giją. Tokių figūrų Lietuvos dailės istorijoje nedaug.
 
Parodoje, skirtoje dailininko gimimo 100-mečiui, eksponuojama 125 paveikslai, 75 grafikos atspaudai ir piešiniai, 14 teatro dekoracijų ir kostiumų projektų bei kitkas.
A. Gudaičio palikimas, kaip reta, šakotas ir spalvingas. Nors dailininko tapybą įprasta apibūdinti bendru lyrinio ekspresionizmo terminu, tačiau iš tiesų ji supinta iš daugybės šaltinių ir pakraipų. Skirtingais laikotarpiais joje išryškėjo Paulio Cézanne’o stilistikos įtaka, art deco ir neoklasicizmo bruožai, realizmo tendencijos, ekspresionizmo ir abstrakčiosios dailės raiška. Plati buvo ir ikonografijos skalė – nuo paprasčiausių gamtos motyvų iki socialinio grotesko bei didingų mitinių vaizdinių. Gudaitis nutapė natiurmortų, peizažų, portretų. Tačiau tikroji jo stichija visuomet buvo į apibrėžtus žanrinius kanonus netelpanti figūrinė kompozicija, pasižyminti monumentaliu dramatizmu. Ji galėjo gimti iš netikėčiausio akstino – iš Goyos paveikslo ir Antano Miškinio eilėraščio, iš muzikinės frazės ir vaikystės prisiminimo, iš istorinio įvykio ir tikrovės fragmento, akimirksniu įstrigusio tapytojo atmintyje.
Būtent šį įvairialypį, dinamišką A. Gudaičio paveldo pobūdį siekta išryškinti retrospektyvinėje parodoje. Jubiliejinę ekspoziciją sudaro tarpusavyje kontrastuojančios ir viena kitą papildančios darbų grupės, kurios tik iš dalies sutampa su chronologine dailininko kūrybos raida. Tai devynios teminės dalys: „Pradžia“, „Paryžius. Formos įvaldymas“, „Viekšniai ’...tai, kas yra tavo viduje’“, „Modernizmas ir tradicija“, „Menas – visuomenei“, „Atgal į gamtą: tarp prievolės ir įkvėpimo“, „Siautėjimas“, „Anapus laisvės” ir „Susitikimai“. Jomis, tarsi monografijos puslapiais (neatsitiktinai kiekviena dalis pradedama tapytojo minčių citata iš Tomo Sakalausko knygos), brėžiamas prieštaringas meninių ieškojimų punktyras, derinantis biografinį pasakojimą su problemine žiūra. Beje, nesiribojama vien tapybos ir grafikos eksponatais. Apžvelgiami ir taikomieji dailininko darbai: dekoratyvinių pano, plakatų, teatro dekoracijų bei kostiumų projektai. Retrospektyvinę apžvalgą praplečia spaudiniai, archyvinės nuotraukos ir dokumentai, taip pat Algimanto Kunčiaus fotografijų kolekcija, iš 1979-81 m. šio menininko filmuotos medžiagos sukurta videoimprovizacija „Antanas Gudaitis. Prisiminimų tiltais“ bei Rimtauto Šilinio dokumentinė juosta „Paveikslas“ (1981). Taip A. Gudaičio kūrybą mėginama įterpti į asmeninių ir istorinių įvykių kontekstą, rekonstruoti platesnes jos laiko koordinates.
Visus parodos skyrius vienija išsilaisvinimo leitmotyvas. Jis plėtojamas keliomis tarpusavyje susijusiomis gijomis – vaizduotės, meninės raiškos, kultūrinės laikysenos ir dvasinės laisvės aspektais. Siekimas išsilaisvinti – esminis modernistinės dailės principas – A. Gudaičio kūryboje itin ryškus. Net patį paveikslo tapymo procesą dailininkas pavertė herojišku kreacionistiniu aktu, išlaisvinančiu iš regimojo pasaulio ribotumo ir beprasmės chaotiškos būties.
Deja, nebuvo galimybės šia retrospektyva išsamiai atspindėti visus A. Gudaičio kūrybos niuansus. Antai pavyko perteikti tik fragmentišką septinto–aštunto dešimtmečio palikimo vaizdą. Atrinkdamos eksponatus, parodos kuratorės siekė žiūrovą supažindinti ne tik su etapiniais tapytojo darbais, bet ir su menkiau žinomomis, dailėtyrininkų apeitomis ar neakcentuotomis jo kūrybos pusėmis. Tad galbūt jubiliejinė apžvalga, kuria pagerbiamas vienas iškiliausių XX a. lietuvių dailininkų, paskatins toliau tyrinėti tiek šio autoriaus kūrybos paveldą, tiek bendras moderniosios Lietuvos dailės istorijos problemas.
 
Parodos speciali edukacinė programa skirta moksleiviams. Ją parengė ir įgyvendins Lietuvos dailės muziejaus Meno pažinimo centras (vadovė ir programos autorė Nideta Jarockienė).
Į magiškąjį A. Gudaičio tapybos pasaulį moksleiviai kviečiami įsigilinti užsiėmimuose atliekant specialias užduotis („Nueik ir pasižiūrėk. Neskubėk spręsti. Įsižiūrėk. Grįžk prie jo – ir tai, ką tu patirsi, ką išgyvensi, įeis į tavo dvasinę patirtį. Perėjęs jo ratais, sugrįši kitoks negu išeidamas“ - T. Sakalauskas).
Moksleiviams siūlomos šios edukacinių užsiėmimų temos:
 

Užsiėmimo metu didelis dėmesys skiriamas muzikos ir tapybos sintezei. Skambant mėgstamiausio tapytojo kompozitoriaus B. Bartoko kūriniams, leidžiamasi į muzikinę kelionę po magišką A. Gudaičio gamtos pasaulį. („Kai aš klausausi muzikos, mano galvoje gimsta visai ne muzikiniai vaizdai, ne grynas muzikinis išgyvenimas, o spalvinės vizijos; kartais net formos susikuria skambančių garsų fone.“ - A. Gudaitis.)

Gudaičio kūrybos pagrindą sudaro vaizduojamas žmogus: moterys, bendraamžiai menininkai, žvejai, vaikai, biblijinių siužetų veikėjai. Užsiėmimo metu ne tik tyrinėjami paveikslai, bet ir atkuriami tapytojo vaizduojamų žmonių portretai: „Senas žvejas“, „Trys Petronėlės“, „Moteris su našta“.
(„Žemė ir žmonės gali būti labai išraiškingi... Vadinasi žemė gali tapti durimis, jei tik mokėsime jas atidaryti. Pažadinta vaizduotė jums jas atvers.... Žiūrėkite aukštyn ir sustokite prie žmogaus veido, kūno, kurie lyg pratęsia iš gilumos ateinančią šviesos gyvybę.” - T. Sakalauskas.)

Tapytojas labai mėgo paukščius, kurie paveiksluose primena kraitinių skrynių tapybą. Savo nedidelių formatų paveiksluose jis sugretina žmogų ir paukštį, paukštį ir gėles. Užsiėmimo metu tyrinėjamos paveikslų nuotaikos, spalvos ir, pasigaminus sparnus, bandoma įsivaizduoti esant paukščiais, kurie kyla toli į fantazijos ir kūrybos pasaulį.
(„Iš seno su paukščiais aš gerai sugyvenu. Išeina nei natiurmortai, nei portretai. Tiesiog nežinau, kaip tai pavadinti.“ - A. Gudaitis).

Išsamiai paroda „Išsilaisvinimas“ pristatyta Lietuvos muziejaus portale www.muziejai.lt. Virtualios parodos autorė – Danutė Mukienė.
 
Ši dailininko Antano Gudaičio jubiliejaus paroda „Išsilaisvinimas“ kaip ir kiti garsaus dailininko šimtmečio sukakties renginiai yra preliudija į po kelių metų atidarysimą 
Lietuvos nacionalinę dailės galeriją. Šiuo metu baigiamas galerijos projektavimas, o 2004 m. rudenį prasidės intensyvūs rekonstrukcijos darbai, kurie truks iki 2006 m. Lietuvos dailės muziejaus menotyrininkų rengiamoje dvidešimtojo amžiaus dailę reprezentuosiančioje ekspozicijoje deramą vietą užims Antano Gudaičio - vieno svarbiausių mūsų dailės kūrėjų ir jos atnaujintųjų - kūriniai.
2004 m. pabaigoje planuojama pradėti pastato Gedimino prospekte, Žemaitės skvere, šalia dailininko Antano Gudaičio dirbtuvės, statybą, kuriame įsikurs dailininko testamentu Lietuvai dovanotų kūrinių ekspozicija – Lietuvos dailės muziejaus Antano Gudaičio galerija ir parodų centras bei jaukus vasaros renginių skveras prie Žemaitės paminklo, kurį apjuos modernus galerijos pastatas.
 
Paroda atidaryta kasdien, išskyrus pirmadienius ir Valstybines šventes, 12–18 val. (sekmadieniais dirbama 12–17 val.). Smulkesnė informacija apie parodos lankymą teikiama tel. 2620981. Apie parodos ekspoziciją informuoja parodos kuratorė L. Jablonskienė, Lietuvos dailės muziejaus Nacionalinės galerijos vedėja (tel. 2122997, mob. 8 686 42201).
 
Informacija parengta pagal dr. Lolitos Jablonskienės, dr. Jolitos Mulevičiūtės bei Nidetos Jarockienės (edukacija) pateiktus tekstus.

Virtuali Antano Gudaičio kūrybos paroda
I dalis   II dalis   III dalis   IV dalis

 

 

© Lietuvos dailės muziejus, Žemaičių kultūros fondas
     Pastabas, pasiūlymus siųskite adresu:  samogit@delfi.lt
     Tinklalapis atnaujintas 2011.09.19