Į pradžią  Struktūra  Kontaktai 
English       
   
 
      Laiškams      
 
     
 

Į skyriaus
pradžią

Gintaro mozaikos (paroda iš Gintaro muziejaus rinkinių)

2008 m. rugsėjo 22 d. – 2009 m. balandžio 30 d.

Adresas: Vytauto g. 17, LT-00101, Palanga. Tel.: (8-460) 53501, (8-460) 51319.
Svetainė internete:
http://www.pgm.lt 

Parodos eksponatai. Nuotraukos iš LDM Palangos
gintaro muziejaus archyvo

Mozaika (arab. musáuwak – papuošta, dekoruota) – tai piešinys ar paveikslas, kai vaizdas kuriamas iš įvairių medžiagų (keramikos, akmens, metalo, medžio) panašios formos ir tekstūros gabaliukų. Jie sutvirtinami skiediniu, vašku, mastika, klijais ir kt. būdais. Dažniausiai mozaikos kuriamos ant didelių plokščių paviršių, pvz., sienų, grindų ar lubų, tačiau kartais mozaika dekoruojami ir nedideli objektai.

XVII–XVIII a. Europoje klestėjo baldų inkrustavimo gintaru tradicijos. Kabinetinių spintų, sekreterų, namų altorėlių medinės plokštumos buvo tiesiog meistriškai dekoruojamos gintaro mozaikomis. Rūmus dažnai puošdavo veidrodžiai, gintariniais pjaustytais arba gintaro plokštelėmis dekoruotais rėmais. Gildijų meistrai buvo meistriškai įvaldę medinių dėžučių, skirtų tualeto reikmenims ir brangenybėms laikyti, dekoravimo gintaru meną.

Palangos gintaro muziejuje saugomos įvairių laikotarpių gintaro mozaikos. Gausi jų dalis sukurta 1900–1939 m. Tai vadinamoji senųjų Palangos dirbtuvių produkcija. Tuo laiku Palangos ir aplinkinių miestų dirbtuvėse dažniausiai buvo gaminami papuošalai (karoliai, apyrankės, segės), rankogalių segtukai, kandikliai rūkymui, plunksnakočiai, religinės paskirties daiktai (pastatomi ir pakabinami kryželiai, rožančiai), inkrustuoti bei gintaro mozaika puošti baldai, medinės dėžutės, mediniai rėmeliai, paveikslėliai ir kt.

Po Antrojo pasaulinio karo įkūrus Klaipėdos „Dailės“ kombinatą (1946 m.), o vėliau ir jo Plungės bei Palangos gintaro apdirbimo cechus, paplito gintaro inkrustacijos, nedidelio formato gintaro mozaikos, išpopuliarėjo peizažai, figūrinės scenos ir net portretai medinės plokštės fone.

 „Dailės“ kombinato dirbiniams buvo keliami tokie reikalavimai, kaip ir kitiems ano meto meno kūriniams: formos ir turinio vienybė, aukštas technikos lygis.
Pokario metais gintaras buvo laikomas gražia medžiaga ir, anot sovietinių ideologų, turėjo puošti žmonių gyvenimą.

Kai buvo pradėta gaminti mažosios plastikos bei vaizduojamosios dailės objektus (gintaro mozaikas, sieninius paveikslus), nepriskiriamus galanterijos dirbiniams, papuošalams, pradėta kalbėti apie kūrinio turinį. Tada buvo sukurta daug žanrinių graviruotų scenos ir gintaro mozaikų. Šiuose darbuose retai kada atsispindėdavo sovietinė realybė. Jų autoriai daugiausia dėmesio skirdavo romantinei praeičiai pavaizduoti. Daugelyje išlikusių ano meto mozaikų ryškūs kičo bruožai. Kai kuriose mozaikose „saldžiai“ perteikiamas lietuvių liaudies legendų turinys, dažnai pasikartoja vis tie patys pajūrio motyvai. Gintaras buvo naudojamas kuriant ir sovietinę simboliką, sovietmečio valstybės ir politikos veikėjų portretus. Tokie gintaro dirbiniai po Antrojo pasaulinio karo buvo gaminami apie pusantro dešimtmečio – iki 1960-ųjų metų.

Iš minėto laikotarpio autorinių darbų savo meniškumu labiausiai išsiskiria G. Blažytės-Guntienės ir P. Grėbliūno mozaikos.

Kurti miniatiūrines gintaro mozaikas dailininkus skatino plati gintaro spalvinė gama ir piešinio įvairumas, teikiantis mozaikos kompozicijai lyriškų spalvinių niuansų.

 

 
 
 
[Į pradžią] [Struktūra] [Kontaktai] [Informacija] [Pastatai] [Ekspozicijos]
[
Parodos] [Rinkiniai] [Projektai] [Gidams] [Edukacija] [Dailininkai]
[
Meno biblioteka, archyvas, fototeka] [Virtualios parodos] [Muziejaus bičiuliai]
[
Parduodami leidiniai] [Naudingos nuorodos] [Žiniasklaidai]
 

© Lietuvos dailės muziejus

  Tinklalapis atnaujintas 2010.03.08