English       
   
 
      Laiškams      
 
     
 

Į skyriaus
pradžią
 

Adresas: Liepų g. 33, LT-92145, Klaipėda. Tel./faksas (8-46) 410416; tel. (8-46) 410412. El. paštas: domsaitis.galerija[at]zebra.lt

VYTAUTO KAŠUBOS KŪRYBOS EKSPOZICIJA
„ŽMOGAUS MISTERIJA“

Nuo 2012 m. gegužės 24 d.

ANOTACIJA

Vytautas Kašuba prie skulptūros „Sėdinti moteris“

Ekspozicija „Žmogaus misterija“ pristato žymaus lietuvių išeivijos skulptoriaus Vytauto Kašubos (1915–1997) kūrybą. V. Kašuba gimė 1915 m. rugpjūčio 15 d. Minske – ten tuo metu gyveno per Pirmąjį pasaulinį karą iš Lietuvos pasitraukę tėvai. Grįžusi į Lietuvą, šeima apsigyveno Liudvinave, kiek vėliau persikėlė į Marijampolę. Menu V. Kašuba susidomėjo dar vaikystėje – matyt, paskatintas vyresniojo brolio, kuris dėstė mokykloje piešimą. Keletą metų pasimokęs Rygiškių Jono gimnazijoje, V. Kašuba perėjo į ką tik Marijampolėje atsidariusią amatų mokyklą ir 1934 m. baigė medžio drožimo klasę. Po metų, padirbėjęs skulptoriaus Juozo Zikaro dirbtuvėje, įstojo į Kauno meno mokyklos antrą kursą.

Labai greitai išryškėjo neeiliniai V. Kašubos gabumai. Ruošiantis 1937 metų Pasaulinei parodai Paryžiuje, V. Kašuba prisidėjo prie skulptoriaus Juozo Mikėno ir dailininko Jono Prapuolenio kūrinių kūrimo. Pats būdamas vos antro kurso studentu, toje parodoje už medžio drožinius laimėjo sidabro ir aukso medalius. Netrukus jam buvo užsakyta Vytauto Didžiojo figūra 1939 metų Pasaulinės parodos Niujorke Lietuvos ekspozicijai. Dar studijų metais Susisiekimo ministerija užsakė V. Kašubai sukomponuoti ir granite iškalti žirgų galvas, iškeltas ant obelisko. Paminklas „Perkūno žirgai“, pastatytas Kaune, Vilijampolėje, ženklino Žemaičių plento magistralės pradžią (1938).

Kauno meno mokyklą baigęs 1939 m., 1941–1943 m. joje vadovavo Dekoratyvinės skulptūros studijai (1941 m. mokykla pavadinta Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės institutu). 1944 m., artėjant frontui, kartu su būsima žmona Aleksandra Fledžinskaite V. Kašuba pasitraukė į Vakarus. Kurį laiką gyvenę Vokietijoje, Kašubos 1947 m. išvyko į JAV, apsistojo Niujorke. Stokodamas lėšų pragyvenimui, skulptorius iki 1961 m. dirbo baldų dirbtuvėje.

1953–1969 m. V. Kašuba sukūrė apie 30 užsakytų religinės paskirties kūrinių, apvaliosios ir reljefinės skulptūros statulų, Kryžiaus kelio stočių Čikagos, Bostono, Niujorko, Vašingtono ir kitų JAV vietovių šventovėms ir vienuolynams. Pirmasis už Atlanto skulptoriaus sukurtas istorinio pobūdžio darbas buvo karaliaus Mindaugo biustas (1952).

Gavęs užsakymą apipavidalinti Vatikano paviljoną 1964 metų Pasaulinėje parodoje Niujorke, V. Kašuba pasirinko labai originalų kūrinio sprendimą – reljefinius šventųjų tekstų pano. Juos atliko iš švino, plastiškos medžiagos, atgaivinęs Amerikoje nežinomą viduramžių kalybos techniką repoussé (atmušimas). Plakto švino technika skulptorius sukūrė nemaža reljefų religine tematika, figūrų studijų. Deja, tausojant sveikatą, po kurio laiko švino teko atsisakyti. Gipsas, bronza, lietas akmuo kėlė kitus linijos, formos grynumo, iliuzinės erdvės plastinius uždavinius. Svarbiausi šio laikotarpio darbai yra trys monumentalios reljefų sienos: šviesios mažorinės tonacijos „Diena iš dienos“ (1984–1988), užpildyta sėdinčiomis, stovinčiomis, einančiomis moterų figūromis, bronzos „Kelionė“ (1984) ir lieto akmens diptikas „Būties kelionė“ („Likimo erdvėse“ ir „Svetimuose krantuose“, 1984–1987). Diptiką galima pavadinti skulptoriaus kūrybos viršukalne. Jame įkūnijama žmogaus, kaip dramatiškos būtybės tema ir plėtojama egzistencinės kelionės, susiejančios individą su amžinybe, idėja.

1974 m. V. Kašuba pirmą kartą po karo aplankė Lietuvą. Grįžęs į Ameriką, sukūrė seriją medalionų su Lietuvos didžiųjų kunigaikščių portretais, kelias alegorines paminklinės paskirties valdovų statulas, medalių, tarp jų Vilniaus universiteto 400 metų (1979) ir Lietuvos krikšto 600 metų (1987) jubiliejams pažymėti. Tai buvo mėginimas prabilti apie tautos praeitį šiuolaikinės plastikos kalba.

Palaipsniui brendo noras dovanoti tėvynei savo kūrinius. V. Kašubos skulptūrų ir reljefų pirmoji siunta Lietuvos dailės muziejų pasiekė 1987 m., tais pačiais metais Vilniuje buvo surengta dovanotų kūrinių paroda, o 1993–1999 m. Nacionalinėje dailės galerijoje veikė jo kūrybos ekspozicija. 1992 m. skulptorius laimėjo paminklo Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Gediminui konkursą. Paminklas atidengtas Vilniuje 1996 m., likus metams iki dailininko mirties.

Dailininkui mirus, jo žmonos, taip pat dailininkės, Aleksandros Kašubienės rūpesčiu į Lietuvą buvo atsiųsti ir kiti jo kūriniai. Šiuo metu Lietuvos dailės muziejuje saugoma per 240 skulptūrų, reljefų iš švino, bronzos, lieto akmens, gipso, apie 20 medalių, 200 piešinių. Didžiąją šio vertingo kūrybinio palikimo dalį galima pamatyti Prano Domšaičio galerijoje Klaipėdoje.

V. Kašubos kūryba Lietuvoje gerai žinoma ir vertinama. Lietuvos Respublikos Nacionalinė premija (1993), Vilniaus dailės akademijos garbės daktaro vardas (1994), Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino III laipsnio ordinas (1994) žymi dailininko nuopelnus Lietuvos kultūrai. Skulptoriaus kūrinių yra muziejuose, visuomeninėse ir privačiose kolekcijose, bažnyčiose ir vienuolynuose JAV, Kanadoje, Japonijoje, Lietuvoje. 2012 m. paminklinės Prisikėlimo bažnyčios Kaune presbiteriją papuošė V. Kašubos horeljefas „Prisikėlęs Kristus“ (1965), vienas brandžiausių skulptoriaus sakralinio meno kūrinių, perkeltas į Lietuvą iš uždaromų Kalvarijos vienuolių rekolekcijos namų (JAV).

Svarbiausia V. Kašubos kūryboje yra žmogaus tema. Skulptūrose, reljefuose konkretus žmogaus atvaizdas jungiamas su abstrakčiais elementais, ir tai suteikia kūriniams universalumo, o formos įvaldymo ir plastinės raiškos darna prabyla įtaigiai ir poetiškai. Pasak dailėtyrininkės Irenos Kostkevičiūtės, „Kašubos menas neieško ekscentriškų efektų. Jis priešinasi ir medžiagos, ir dvasios chaosui, meninės formos ir gyvenimo netvarkai, atliepdamas visoje esinijoje, mažiausiuose jos elementuose – ar medžio lapo, voratinklio audinyje, ar žmogaus kūne – glūdinčius struktūrinius sandaros dėsnius. Ta prasme Vytautas Kašuba susiliečia su esmine mūsų šimtmečio modernaus figūrinio meno tradicija, kuri, puoselėjama ne vieno jo amžininko, kitų tautų žymiųjų skulptorių – Laurenso, Lipchitzo, Zadkine’o ar Marinio – kūryboje, teigia panašią nuostatą – atrasti figūriniuose vaizdiniuose būdingąsias ir pastoviąsias reikšmes. Tai patvirtintų ir Kašubos mintis: „Mano darbų pagrindu visuomet yra žmogus jo simbolinėj ir abstraktinėj buity“. Būtent „simbolinė“, ne empirinė buitis ir leido dailininkui kurti naują realybę, gilintis į visuotines žmogaus būties idėjas, jo substancinę tikrovę“.

 

 
 
 
[Į pradžią] [Struktūra] [Kontaktai] [Informacija] [Pastatai] [Ekspozicijos]
[
Parodos] [Rinkiniai] [Projektai] [Gidams] [Edukacija] [Dailininkai]
[
Meno biblioteka, archyvas, fototeka] [Virtualios parodos] [Muziejaus bičiuliai]
[
Parduodami leidiniai] [Naudingos nuorodos] [Žiniasklaidai]
 

© Lietuvos dailės muziejus

  Tinklalapis atnaujintas 2015.09.14