Į pradžią  Struktūra  Kontaktai 
English       
   
 
      Laiškams      
 
     
 

Į skyriaus
pradžią

 

Japonijos fondo kilnojamoji paroda „Šiuolaikinių Japonijos dailininkų parafrazės Tošiusajaus Šiaraku (Toshusai Sharaku, XVIII a.) grafikos tema“

2006 m. rugpjūčio 4–21 d.
Parodos atidarymas – rugpjūčio 4 d., penktadienį, 16.00 val.

Shuzo Kato. Sharaku. 1996

Yasumasa Morimura. Autoportretas „Sharaku IV“, Sadanoshin stiliumi. 1996

Informacinis pranešimas apie parodą
2006 m. rugpjūčio 4 d., penktadienį, 16.00 val. Klaipėdoje, LDM Prano Domšaičio galerijoje (Liepų g. 33), atidaroma Japonijos fondo kilnojamoji paroda „Šiuolaikinių Japonijos dailininkų parafrazės Tošiusajaus Šiaraku (Toshusai Sharaku, XVIII a.) grafikos tema“. Ji bus eksponuojama iki rugpjūčio 21 d.
Ši paroda jau devintoji Japonijos fondo kilnojamoji paroda Lietuvoje ir trečioji Klaipėdoje, LDM Prano Domšaičio galerijoje. Nuo 1995-ųjų metų, bendradarbiaudamas su Lietuvos nacionaline M. Mažvydo biblioteka, Lietuvos dailės muziejumi, Nacionaliniu M. K. Čiurlionio dailės muziejumi ir Panevėžio miesto galerija, Japonijos fondas Lietuvos visuomenei pristatė japonų tradicinių ir šiuolaikinių dailiųjų amatų, keramikos, lėlių, meninės fotografijos, grafinio dizaino plakatų ir architektūros parodas.
Paroda pradeda kultūros renginių ciklą, skirtą diplomatinių santykių tarp Lietuvos ir Japonijos penkiolikos metų sukakčiai paminėti. Spalio mėnesį Vilniuje ir Kaune vyks japonų kultūros dienos, kurių leitmotyvas – japoniška tematika įvairių sričių lietuvių menininkų kūryboje.
Ukiyo-e („Nuolat kintančio pasaulio vaizdai“),  pasirodė Japonijoje Edo periodo (1603–1867) pradžioje ir tapo populiarūs, išplitus spalvotos medžio graviūros (ksilografijos) technikai. Ukiyo-e menas, skirtas trečiajam luomui,  buvo masinis menas, greitai tapęs miestiečių buities dalimi. Ukiyo-e stiliaus graviūrų vaizdavimo objektas – peizažai, miestų vaizdai, kasdienio gyvenimo scenos, moterų ir  garsių aktorių portretai, scenos iš kabuki teatro vaidinimų, karių, imtynininkų atvaizdai. XVIII a. pradžioje Japonijoje medžio graviūromis prekiavo 300 krautuvių, o  Edo (Tokijo) mieste buvo 1000 ukiyo-e dailininkų.
Tošiusajus Šiaraku (Toshusai Sharaku) – garsus ir paslaptingas japonų XVIII a. ukiyo-e meistras, kūręs spalvotas medžio graviūras. Jo gyvenimo datos nežinomos. Kai kurie tyrinėtojai abejoja dėl dailininko tapatybės. Neginčijama tik viena: per trumpą dešimties mėnesių laikotarpį nuo 1794 m. gegužės iki 1795 m. vasario jis sukūrė  per 140 grafikos kūrinių – kabuki teatro aktorių, sumo imtynininkų ir karių portretų. T. Šiaraku grafika  buvo įvertinta tik XX a. pradžioje. Šiandien jo kūryba populiari visame pasaulyje, o Japonijoje dailininko  kūriniai paskelbti nacionaline vertybe.
Atidaromoje parodoje eksponuojamos Tošiusajaus Šiaraku aktorių portretų reprodukcijos ir  šiuolaikinių Japonijos dailininkų grafikos, plakato, keramikos, skulptūros kūriniai, kuriuose interpretuojami  T. Šiaraku grafikos motyvai ir temos. Prieš tai ši paroda jau buvo rodoma Ukrainoje, Rusijoje, Ispanijoje, Danijoje, Bosnijoje-Hercegovinoje, Liuksemburge. Klaipėdoje užbaigiamas parodos turas po Europą, toliau ji keliaus į  Afrikos žemyną, Ganą.
 
Informaciją apie parodą teikia P. Domšaičio galerijos vadovė Kristina Jokubavičienė (tel. /8 46/ 41 0416, mob. 8 616 01314, kpgdomsaitis@takas.lt)
 
 
LDM Prano Domšaičio galerijos informacija
Tel. /8 46/ 41 0416, mob. 8 616 01314

Trumpai apie parodą

Tošiusajus Šiaraku (Toshusai Sharaku) – garsus ir paslaptingas japonų XVIII a. ukiyo-e meistras, kūręs spalvotas medžio graviūras Jo gyvenimo datos nežinomos, kai kurie tyrinėtojai abejoja dėl dailininko tapatybės. Neginčijama tik viena: per trumpą dešimties mėnesių laikotarpį nuo 1794 m. gegužės iki 1795 m. vasario jis sukūrė per 140 grafikos kūrinių – kabuki teatro aktorių, sumo imtynininkų ir karių portretų. T. Šiaraku grafika buvo įvertinta tik XX a. pradžioje. Šiandien jo kūryba populiari visame pasaulyje, o Japonijoje dailininko kūriniai paskelbti kultūros vertybe.
Ukiyo-e („Nuolat kintančio pasaulio vaizdai“), pasirodė Japonijoje Edo periodo (1603–1867) pradžioje ir tapo populiarūs, išplitus spalvotos medžio graviūros (ksilografijos) technikai. Ukiyo-e menas, skirtas trečiajam luomui, buvo masinis menas, greitai tapęs miestiečių buities dalimi. Ukiyo-e stiliaus graviūrų vaizdavimo objektas - peizažai, miestų vaizdai, kasdienio gyvenimo scenos, moterų ir garsių aktorių portretai, scenos iš kabuki teatro vaidinimų, karių, imtynininkų atvaizdai. XVIII a. pradžioje Japonijoje medžio graviūromis prekiavo 300 krautuvių, o Edo (Tokijo) mieste buvo 1000 ukiyo-e dailininkų.
Parodoje eksponuojamos Tošiusajaus Šiaraku aktorių portretų reprodukcijos ir šiuolaikinių Japonijos dailininkų grafikos, plakato, keramikos, skulptūros kūriniai, kuriuose interpretuojami T. Šiaraku grafikos motyvai ir temos. Paroda jau vyko Ukrainoje, Rusijoje, Ispanijoje, Danijoje, Bosnijoje-Hercegovinoje, Liuksemburge. Klaipėdoje užbaigiamas parodos turas po Europą, toliau ji keliaus į Afrikos žemyną, Ganą.
Ši paroda jau devintoji Japonijos fondo kilnojamoji paroda Lietuvoje ir trečioji Klaipėdoje, LDM Prano Domšaičio galerijoje. Nuo 1995-ųjų metų Japonijos fondas, bendradarbiaudamas su Lietuvos nacionaline M. Mažvydo biblioteka, Lietuvos dailės muziejumi, Nacionaliniu M. K. Čiurlionio dailės muziejumi ir Panevėžio miesto galerija, pristatė Lietuvos visuomenei japonų tradicinių ir šiuolaikinių dailiųjų amatų, keramikos, lėlių, meninės fotografijos, grafinio dizaino, plakatų ir architektūros parodas.
Paroda pradeda kultūros renginių ciklą, skirtą diplomatinių santykių tarp Lietuvos ir Japonijos penkiolikos metų sukakties paminėjimui. Spalio mėnesį Vilniuje ir Kaune vyks japonų kultūros dienos, kurių leitmotyvas - Japonija įvairių sričių lietuvių menininkų kūryboje.

Informaciją apie parodą teikia
Kristina Jokubavičienė, tel.: (8~46) 410416, (8~616) 01314.
El. paštas:
kpgdomsaitis@takas.lt


Tošiusajus Šiaraku (Toshusai Sharaku, XVIII a.)
Gimimo ir mirties datos nežinomos
Tošiusajus Šiaraku – Edo periodo (1603–1867) ukiyo-e dailininkas. Kai kurie tyrinėtojai yra linkę tapatinti Šiaraku su No teatro aktoriumi Saito Jurobei, gyvenusiu Hacchobori, Ede, bei tarnavusiu Awa klanui, tačiau šiai teorijai pagrįsti stinga svarių įrodymų. Per dešimt mėnesių nuo 1794 m. gegužės iki 1795 m. vasario Šiaraku sukūrė per 140 darbų. Didžiąją graviūrų dalį sudarė kabuki ar kyogen teatro aktorių portretai, kituose darbuose vaizduojami sumo imtynininkai bei kariai. Labiausiai vertinami Šiaraku kūriniai yra dvidešimt aštuoni dideli portretai, įamžinę kabuki aktorius stambiu planu, atspausti sodriomis spalvomis bei papuoti žėručiu. Pastarieji darbai sukurti ankstyvuoju dešimties mėnesių laikotarpiu. Ankstesnių kūrėjų graviūrose būdavo vaizduojamos tik galvos ar figūros iki pusės krūtinės, pvz., Katsukawa mokyklos aktorių portretai ar Utamaro moterų atvaizdai, o Šiaraku drąsiai fiksavo kiekvieno aktoriaus veido bruožus, jo vaidmens charakterį, derindamas skvarbų pastabumą bei įspūdingą realistinę ekspresiją. Neilgu savo karjeros laikotarpiu Šiaraku kelis kartus keitė stilių, nuo siauro formato, viso ūgio aktorių portretų perėjo prie kūrinių, pasižyminčių aiškiai neutraliame fone apibrėžtu siluetu, pradėjo kurti portretų serijas. Ir vis dėlto nevalia paneigti, kad dinamiškas vaizdavimas, būdingas pirmiesiems Šiaraku darbams, laipsniškai slopo, vėlesniuose darbuose buvo sušvelnintas. Tuometinėje literatūroje, Ukiyo-e Ruiko, apie kūrėją užsimenama tik kartą: „Nors Šiaraku kūrė kabuki aktorių portretus, jis vaizdavo juos taip realistiškai, kad kai kurie atvaizdai tapo netinkami, labai ilgai jo darbai visuomenės buvo nepripažįstami. Taigi jo populiarumas liovėsi po metų ar dvejų“. Vėlesnio laikotarpio literatūroje Šiaraku minėtas retai. Tačiau 1910 m. pasirodžiusi vokiečių tyrinėtojo Julius‘o Kurtho publikacija, skirta Šiaraku, Vakaruose sukėlė tikrų tikriausią „Šiaraku bumą“, paskatinusį naujai įvertinti menininką ir pačioje Japonijoje. Šiaraku, kaip išskirtinio ukiyo-e kūrėjo, vardas įsitvirtino tiek Japonijoje, tiek už jos ribų. Tuo tarpu mįslė dėl Šiaraku tapatybės darėsi vis painesnė, lyg jo veidas būtų buvęs uždengtas šydu. Šiaraku, staiga pasirodęs ir po dešimties mėnesių taip pat netikėtai dingęs. Šiaraku, per tokį trumpą laiką dramatiškai keitęs savo ekspresyvų stilių, palikęs 140 kūrinių. Anot Japonijoje klestėjusios kitos Šiaraku tapatybės teorijos, po Šiaraku vardu, kaip po laikinu slapyvardžiu, galėjo slėptis kažkuris kitas įžymus menininkas. Priskirti šį vaidmenį mėginta tokiems kūrėjams kaip Maruyama Okyo, Utamaro ir Hokusai, tačiau nė viena iš šių teorijų neišliko. Panašios spekuliacijos tik pakurstė Šiaraku legendos ugnį. Šiaraku kūriniai yra išplitę po visą pasaulį, jie saugomi Britų muziejuje, Čikagos meno institute, Niujorko Metropoliteno meno muziejuje. Palyginti nedidelė Šiaraku darbų dalis liko Japonijoje, dvidešimt septyni aktorių portretai, saugomi Nacionaliniame Tokijo muziejuje, yra paskelbti reikšmingomis kultūros vertybėmis. Visi Šiaraku kūriniai buvo publikuoti leidėjo Tsutaya Juzaburo.


Masanobu Ito: „Apie parodą“
Tošiusajus Šiaraku neabejotinai buvo genialus ukiyo-e dailininkas, gimęs Edo mieste. Tai patvirtina ankstyvuoju Šiaraku kūrybos periodu sukurti dvidešimt aštuoni portretai. Nors darbai atlikti spalvotos medžio graviūros technika, juose panaudotos vos kelios spalvos, o kompozicijos, sudarytos iš keturių elementų - veido, toje pačioje pozoje vaizduojamų rankų, krūtinės ir juodo žėručio fono - yra visai paprastos. Tačiau pakanka juos kartą išvysti, ir šie portretai įsirėžia atmintin visam laikui, skleisdami nenusakomą, šiurpią galią. Galbūt toji galia yra tikrovės, peržengiančios realizmą, forma? Neatrodo, kad Šiaraku būtų siekęs tiksliai atkartoti aktorių veidų bruožus. Tikriau sakant, jie nupiešti impresionistine maniera, tarytum vidinis scenoje pasirodančio veikėjo charakteris iš dalies sutampa su individualiais pačių aktorių bruožais, slepiamais po storu grimo sluoksniu. Pažvelkime į graviūrą „Matsumoto Koshiro IV. Žuvų pardavėjo Gorobei iš Sanya vaidmuo“. Vyras, vaidinantis žuvies pardavėją, padedantį dviem seserims atkeršyti savo tėvo žudikui, vaizduojamas kaip be galo nuoširdus bei riteriškas asmuo. Tačiau aktorius Matsumoto Koshiro IV buvo žinomas kaip karingas ir linkęs peštis. Tuo tarpu aktorius Onoe Matsusuke, vaidinęs šioje pjesėje žudiko auką Matsushita Mikinoshin, pasižymi tokiu arti išnykimo ribos esančiu trapumu, tarsi pranašaujančiu apie jį ištiksiančią negandą.
Graviūrose vaizduojamų personažų vidinio pasaulio ekspresija yra didžiausia Šiaraku kūrybos vertybė, atskleidžianti menininką, kuris pranoksta kvalifikuotą spausdintos grafikos amatininką. Tais laikais, kai medžio graviūros technika atlikti aktorių portretai buvo tiesiog eiliniai, paprastų žmonių skoniui pritaikyti kūriniai, Šiaraku atrodo kaip avangardistas, keliais žingsniais pralenkęs savo amžininkus.
Deformuotas veido išraiškas ir perdėtą ekspresiją portretuose papildo negailestingas, veriantis žvilgsnis, dinamiškai fiksuojantis akimirkos tikrovę. Kokia šio sustingusio žvilgsnio, regis, įsistebeilijusio erdvėn, reikšmė? Ar tai pirmas miglotas suvokimas, bylojantis apie tam periodui būdingą ir vis augantį aiškumo stygių, atskleidžiantis shogun-daimyo politinės sistemos spragas? O galbūt tai tamsos, tūnančios pačioje Šiaraku širdyje, refleksija?
Paroda „Šiuolaikinių Japonijos dailininkų parafrazės Tošiusajaus Šiaraku (Toshusai Sharaku, XVIII a.) grafikos tema“ nėra nei Šiaraku darbų apžvalga, nei žymiausių ukiyo-e pavyzdžių rinkinys. Šią parodą derėtų įvardyti kaip šiuolaikinių japonų dailininkų, gyvenančių dviem šimtmečiais vėliau nei minėtas kūrėjas, individualias interpretacijas Šiaraku kūrybos tema. Parodoje siekiama pristatyti bei palyginti įvairius menininkų darbus, skirtus Šiaraku temai; tikimės, jog kartu tai bus gera proga atskleisti sąsajas bei požiūrių skirtumus tarp metodų, naudojamų japonų ukiyo-e, grafiniame dizaine ir šiuolaikiniame mene; taip pat padės atskleisti nūdienos meninės raiškos įvairovę, kuri nesileidžia būti spraudžiama į tą pačią grupę, apibendrinamą vienu pavadinimu „šiuolaikinis menas“.
Šiaraku asmuo yra tikra parodos žvaigždė. „Šiaraku“ tema sužadino parodos dalyvių vaizduotę subtiliomis idėjomis bei turtingomis fantazijomis. Kiekvienas jų sumanė savą temos strategiją, kurios rezultatas - įkūnyta nauja, šiuolaikinė Šiaraku interpretacija. Kūrybinėmis pastangomis iš kerinčių ukiyo-e dailininko savybių bei dinamikos gimė naujas darinys. Mums belieka interpretuoti šį Šiaraku ir parodos dalyvių bendradarbiavimą, peržengiantį laiko ribas, kaip savotišką eksperimentą, sujungiantį japonų meno praeitį ir dabartį.
Parodą sudaro trys dalys: „Šiaraku graviūrų reprodukcijos“, „Šiaraku grafikoje“ ir „Šiaraku pagerbimas“. Pirmojoje dalyje „Šiaraku graviūrų reprodukcijos“ eksponuojamos naujausios visų dvidešimt aštuonių Šiaraku grafinių portretų reprodukcijos, atliktos Adachi medžio raižinių institute. Tarp iki šiol identifikuotų 140 Šiaraku darbų labiausiai pripažintais laikomi pirmieji pavieniai portretai iš aktorių portretų serijų. Serijos pagrindu tapo Kabuki ir Kyogen pjesės, atliktos 1794 m. gegužę trijuose Edo miesto kabuki teatruose. Nesunku įsivaizduoti, kad šie keisti portretai, kuriuose kabuki aktorių veidai deformuoti, netruko tapti sensacija Ede, juos pirmąkart išvydus publikai, iki tol mėgusiai Katsukawa mokyklos dailininkų sukurtus aktorių portretus ar Utamaro gražuolių atvaizdus.
Adachi institute sukurti atspaudai yra tikslios išlikusių originalų, kurių visame pasaulyje skaičiuojama vos 600 lakštų, reprodukcijos. Lyginant su jau išblukusiais originalais, Adachi instituto reprodukcijos pasižymi nuostabiai gražiomis spalvomis. Pastarieji atspaudai padeda suvokti subtilų koloritą, būdingą Šiaraku graviūroms, atspaustoms vos keletu spalvų, kurios nekonkuruoja su įspūdingomis portretuojamųjų asmenų pozomis, figūrų ekspresija.
Antroji parodos dalis „Šiaraku grafikoje“ sudaryta 1995 m. vykusios parodos „200-osios Šiaraku metinės“ (kuravo Shigeo Fukuda, organizavo Mainichi dienraščiai ir kt.), kurioje dalyvavo 67 dailininkai, pagrindu. Eksponuojami 28 įspūdingi plakatai, kurių skaičius simboliškai atitinka Šiaraku sukurtų portretų skaičių. Taigi pristatomi 28 žymiausių grafinio dizaino srityje Japonijoje dirbančių menininkų kūriniai. Daugelyje šių darbų regime į plakatus perkeltus Šiaraku sukurtų aktorių portretų fragmentus - akis, antakius, burną, plaukus, rankas ar siluetą. Net ir paskiro kompozicinio Šiaraku portretų elemento naudojimas plakatuose patvirtina jo ryškią individualybę. Derinant plakatuose įvairius kompozicinius portretų elementus, atskleidžiama stiprioji Šiaraku kūrybos pusė – kandumas. Šiaraku grafikos fragmentai perkeliami į įvairios paskirties plakatus labai natūraliai; matyt, todėl, kad kiekvienas plakatų kūrėjų pačius portretus suvokė kaip atskirus dizaino elementus. Nekyla abejonių, kad būtų atsitikę kitaip, jei šiai temai būtų buvęs parinktas kitas ukiyo-e menininkas, Utamaro ar Hiroshige.
Istoriškai kalbant, bendrumo tarp šiuolaikinio grafinio dizaino ir Edo periodo ukiyo-e meno yra užtektinai. Aptikus formalias bei technines analogijas, galima įžvelgti dar porą sąlyčio taškų – tai būdai, kuriais jie pasireiškia kiekvienas savo visuomenėje, bei funkcijos, kurias joje atlieka.
Akivaizdu, kad grafinis dizainas ir ukiyo-e menas remiasi esmine tiražavimo prielaida ir faktu, kad masinė gamyba reiškia, jog jie gali patenkinti įvairius savo laikotarpio žmonių poreikius. Ukiyo-e įtraukė meną į kasdienį gyvenimą, o grafinis dizainas vizualizuoja, padaro akivaizdžius visuomenės interesus bei laikotarpio atmosferą. Abu įsitvirtino kasdieniame paprastų žmonių gyvenime ir tam tikra prasme yra komunikacijos forma. Taigi jie daro didelę įtaką visuomenei, ypač kasdieniam žmonių gyvenimui. Galima drąsiai teigti, jog šiame kontekste pateiktos naujos šiuolaikinių grafinio dizaino kūrėjų interpretacijos Šiaraku kūrybos tema reiškia menininkų sugrįžimą prie savo šaknų.
Trečiojoje parodos dalyje „Šiaraku pagerbimas“ eksponuojami vienuolikos jaunų Japonijos menininkų darbai. Nors autoriai yra priskirti bendrai šiuolaikinių menininkų grupei, iš tikrųjų jų raiškos būdai varijuoja nuo tapybos, skulptūros, fotografijos, keramikos, grafikos iki garsinių objektų, ir ši įvairovė gali būti suvokiama kaip šiuolaikinio meno mikrokosmas. Tiesą sakant, nelengva nurodyti, kas šiuos darbus sieja. Galima būtų teigti, kad jų sankirtos taškas yra pats faktas, jog kiekvienas iš autorių yra menininkas, išvystęs savitą raiškos stilių ir gebantis strategiškai atliepti temą. Palyginti su grafinio dizaino atstovais, kurie daugiau ar mažiau nuodugniai pažino Šiaraku kūrybą, šie vienuolika menininkų, iš šiuolaikinių raiškos formų sukonstravusių savą meno kūrinių pasaulį, su Šiaraku susidūrė pirmąkart. Tarp kitų ukiyo-e meistrų Šiaraku neginčijamai išsiskyrė pažangumu, ir vis dėlto šios sekcijos autoriams ukiyo-e bei pats Šiaraku tebėra visiškai kitas pasaulis.
Beveik visi šios sekcijos eksponatai yra nauji, specialiai šiai parodai sukurti kūriniai. Menininkams buvo pateiktas paprastas ir kartu ypatingas prašymas: sukurti naujus darbus, kurie išreikštų individualias Šiaraku interpretacijas ir pagarbą jo atminimui. Dalyje darbų Šiaraku grafikos motyvai buvo panaudoti teisiogiai, kita dalis kūrinių vizualios sąsajos su Šiaraku kūryba neatskleidė. Tačiau svarbiau už klausimą, ar buvo panaudoti Šiaraku motyvai, yra kūrėjų akistatos su Šiaraku idėja, pats veiksmas, metodas ir procesas. Net ir darbuose, kuriuose pasirodo Šiaraku vaizdai, jie tuo pačiu metu ir priklauso ir nepriklauso Šiaraku; iš tikrųjų jie gali būti suvokiami ir kaip opozicija Šiaraku, ir kartu švytėti atkaklumu, pranokstančiu patį Šiaraku.
Tošiusajus Šiaraku dingo po dešimties mėnesių, sukūręs apie 140 darbų. Ilgiau nei šimtmetį ignoruotą, šį nepelnytai primirštą ukiyo-e genijų atrado vokietis Julius Kurtas. Deramas Šiaraku įvertinimas Vakaruose pasiekė Japoniją. O dabar nekantraujame sužinoti, kaip pasaulis priims šias naujas Šiaraku grafikos parafrazes, pateiktas šiuolaikinių japonų kūrėjų, dvidešimt aštuonių grafinio dizaino atstovų ir vienuolikos dailininkų.

Parengta pagal Japonijos fondo pateiktą medžiagą

                                                                                                                                                                           

 
 
 
[Į pradžią] [Struktūra] [Kontaktai] [Informacija] [Pastatai] [Ekspozicijos]
[
Parodos] [Rinkiniai] [Projektai] [Gidams] [Edukacija] [Dailininkai]
[
Meno biblioteka, archyvas, fototeka] [Virtualios parodos] [Muziejaus bičiuliai]
[
Parduodami leidiniai] [Naudingos nuorodos] [Žiniasklaidai]
 

© Lietuvos dailės muziejus

  Tinklalapis atnaujintas 2011.10.07