PARODOS RADVILŲ RŪMUOSE KATALOGAS
„FERDINANDAS RUŠČICAS (1870-1936). GYVENIMAS IR KŪRYBA“

V dalis

Kita veiklos sritis, kurioje Ruščicas pasireiškė kaip novatorius, buvo teatras. Vilniuje lenkų teatro gyvenimas, kaip ir visa muravjoviškos politikos nualinta kultūra, vos atgavus spaudą, atgijo gana greitai. Teatro repertuaras buvo įdomus, moderniškas, tačiau dailininkai dekoratoriai dažniausiai vadovavosi XIX a. įsigalėjusiais scenos apipavidalinimo principais. Pagrindinis jų darbas buvo parinkti tipines dekoracijas, atitinkančias pjesės veiksmą. Ruščico sukurti scenovaizdžiai pateikė naują, modernaus teatro apipavidalinimo koncepciją. Stilizuotose dekoracijose išryškėja abstrahuota ir simbolistinė plastika, kuri, šalia literatūros ir aktorių meistrystės, tapo dar viena spektaklio ašimi. Visuomenėje didžiulio atgarsio sulaukė Ruščico dekoracijos J. Slovackio dramos „Lilla Weneda“ spektakliui (1909), 1912 m. suprojektuoti scenovaizdžiai ir kostiumai prancūzų neoromantiko Edmono Rostano dramai „l’Aiglon“ („0rlątko“). Ruščicas apipavidalino labdarai skirtą šventinį turgų (1910), gyvuosius paveikslus pagal anglų prerafaelitus „Sapnai apie grožį“, mugę vaikams „Pasakų ir žaislų pasaulyje“ (1911).

Kalnai. 1909. Pop., past., 26x32,8. Lietuvos dailės muziejuje nuo 1941, T 190

Lecho kostiumas. 1909. Pop., piešt., akv., 25,3x16. Lietuvos dailės muziejuje nuo 1941, T 79

Gvinonos kostiumas. 1909. Pop., piešt., akv., 26,5x17. Lietuvos dailės muziejuje nuo 1941, T 87

Kalnas su aukuru naktį. 1909. Pop., past., 25,5x32,5. Lietuvos dailės muziejuje nuo 1941, T 189

Arka. 1912. Pop., past., 33,5x52. Krokuvos nacionaliniame muziejuje nuo 1956, III-ra. 5824

Julijos Alpinulos kapas. 1909. Pop. past., 25x32, Lietuvos dailės muziejuje nuo 1941, T 187

Lecho pilies salė. 1909. Pop., [ast., 25,5x32,7. Lietuvos dailės muziejuje nuo 1941, T 192

1914 m. jis pakviečiamas į Varšuvą - naujai pastatytame lenkų teatre repetuojama J.Slovackio tragedija „Balladyna“. Premjera virto Ruščico, kaip scenografo, triumfu, spektaklio dekoracijos ir kostiumai svariai papildė lenkų scenografijos istoriją.
1915 m. pavasarį Vilnių ir Vilniaus kraštą užėmus vokiečiams, dailininkas pasitraukė į Bogdanovą, kur gyveno trejus metus. Praūžus karui ir 1919 m. vėl atidarius Vilniaus universitetą, Ruščicas ėmėsi pedagoginės veiklos. Daug pastangų padėjo, kad universitete rastųsi vietos ir dailės disciplinoms. Stepono Batoro universitete iki 1932 m. jis pakaitomis ėjo Dailės fakulteto dekano ir prodekano pareigas, visą laiką buvo senato narys. Nuolat rūpinosi studentų meninės kultūros puoselėjimu, organizavo įvairius universiteto renginius, kūrė aukštosios mokyklos atributus. Vienas įdomiausių to meto kūrinių yra jo suprojektuota rektoriaus grandinė: augalinių motyvų segmentai jungia septynis medalionus, simbolizuojančius rektoriaus valdžia ir šešis universiteto fakultetus, grandinės apačioje pakabinti Vytis ir Stepono Batoro erelis. Ši insignija iki šiol yra saugoma Vilniaus universitete. Dirbdamas universitete, Ruščicas nepamiršo ir anksčiau plėtotos meninės veiklos: projektavo knygų viršelius ir vinjetes, piešė pašto ženklus bei aukų rinkimo korteles, kūrė asmeninius medalius ir įvairias vėliavas kariuomenei, draugijoms, cechams ir mokykloms - menininkas visuomet siekė pagražinti net eilinius, kasdieniškus gyvenimo įvykius. Po karo Ruščicas prisidėjo ir prie dviejų didelių parodų organizavimo: 1921 m. jis buvo vienas iš pirmosios lenkų dailės parodos Paryžiuje organizatorių ir apipavidalintojų, o 1928 m. surengė regioninę parodą Vilniuje, kurioje didelis dėmesys buvo skiriamas Vilniaus ir Naugarduko kraštų ūkiniam ir kultūriniam gyvenimui.

Žynių akmenys miške. 1909. Pop., past., 25,5x32. Lietuvos dailės muziejuje nuo 1941, T 191

Leliumo kostiumas. 1909. Pop., piešt., akv., 26x16,5. Lietuvos dailės muziejuje nuo 1941, T 92

Rozos Venedos kostiumas. 1909. Pop., piešt., akv., 25x16. Lietuvos dailės muziejuje nuo 1941, T 105

Dangus su debesimis ir mėnuliu. 1909. Pop., past., 25,5x32,5. Lietuvos dailės muziejuje nuo 1941, T 85

Lilijos Venedos kostiumas. 1909. Pop., piešt., akv., 25x16,2. Lietuvos dailės muziejuje nuo 1941, T 86

Damos kostiumas. 1914. Pop., piešt., akv., guašas, 31x22,7. Varšuvos teatro muziejuje nuo 1972, MT/TP 3662

Dailininkas prisidėjo prie kiekvienos svarbesnės miesto šventės: 1922 m. pažymint šv. Kazimiero 400-ąsias kanonizacijos metines, Ruščicas suprojektavo sarkofagą, kuriame miesto gatvėmis iškilmingai buvo nešamos šventojo relikvijos: 1927 m. dalyvavo Aušros Vartų Dievo Motinos stebuklingojo paveikslo karūnavimo komiteto veikloje, sukūrė paveikslui ištaigingus neštuvus, iliuminavo ir papuošė miestą; 1931 m. dalyvavo atidengiant karališkuosius karstus Vilniaus katedros požemiuose, sukūrė karaliaus Aleksandro ir abiejų Žygimanto Augusto žmonų - Elžbietos Habsburgaitės ir Barboros Radvilaitės - palaikų piešinius. Janas Bulhakas susižavėjęs stebėjo dirbantį Rušcicą: ,,Nusileidžia į kriptą, tyrinėja, žiūri ir mąsto, negali atsitraukti nuo Barboros karsto, išgyvena jos trumpą, tragišką gyvenimą, spinduliavusį poezijos kerais. Ima pieštukus ir piešia garbingas karūnuotas relikvijas, pakiliai garbina tas vilnietiškas karališkąsias dienas. Persikėlęs į kupiną ilgesio pasaulį, atsivėrusiai praeičiai duoda lenko ištikimybės įžadus. Yra sužeistas susižavėjimo į pačią širdį. Tuomet radosi ir šeši jo spalvoti piešiniai. O man pavyko užfiksuoti jį, kai piešė palinkęs virš karališkosios Barboros karūnos" (5). Šie žodžiai apibūdina visą Ruščico meninę veiklą, kuri buvo persmelkta pagarba tradicijai, istorijai, savo šalies praeičiai. Noras išsaugoti kultūros paveldą, jį inkorporuoti į besikeičiantį ir modernėjantį Vilnių skatino menininką savo darbais nuolat palaikyti šią laike ištęstą istorinės atminties giją.
1932 m. sunki liga privertė Ruščicą pasitraukti iš aktyvaus visuomeninio gyvenimo ir persikelti į Bogdanovą. Čia 1936 m. menininkas mirė, čia ir palaidotas. 1937-1938 metais buvo surengtos dailininko tapybos ir piešinių pomirtinės parodos Varšuvoje, Vilniuje, Krokuvoje ir Torunėje, vėliau, 1964 m., - personalinė paroda Varšuvos nacionaliniame muziejuje. Ruščico kūriniai drauge su kitais ,,Młoda Polska" dailininkų darbais, ne kartą eksponuoti įvairių šalių (Lenkijos, Rusijos, Prancūzijos, Vokietijos, JAV) parodų salėse, tapo neatsiejama amžiaus sandūros moderniosios dailės istorijos dalimi.

(5.) J.Bułhak. Dwadzieścia sześć lat z Ruszczycem. - Wilno, 1939. - P.245

I dalis

II dalis

III dalis

IV dalis

V dalis

Algės Andriulytės tekstas

Katalogo sudarytoja Laima Bialopetravičienė
Fotografai: A. Chęć, J. Kozina, A. Lukšėnas, J. Mierzecka, H. Pieczul, A. Pietrzak, G. Policewicz, H. Romanowski, A. R. Skowroński, Z. Sowiński, T. Szklarczyk. B. Swobodzińska, Z. Tomaszewska, A. Wichniewicz, T. Žółtowska-Huszcza.

© Lietuvos dailės muziejus, Žemaičių kultūros fondas, Matematikos ir informatikos institutas
     Pastabas, pasiūlymus siųskite adresu:  samogit@delfi.lt
     Tinklalapis atnaujintas 2011.08.12