PARODOS RADVILŲ RŪMUOSE KATALOGAS
„FERDINANDAS RUŠČICAS (1870-1936). GYVENIMAS IR KŪRYBA“

IV dalis

Išeiviai. 1902. Drb., al., 88x169. Lietuvos dailės muziejuje nuo 1940, T 923

Pavasaris. 1907. Medis., al., 40,5x32. Lietuvos dailės muziejuje nuo 1940, T 859

1907 m. mirus tapytojui Janui Stanislavskiui, Ruščicas buvo pakviestas vadovauti Krokuvos dailės akademijos peizažo katedrai, tačiau, nusivylęs intrigų ir nesutarimų persmelkta akademijos atmosfera, greitai šių pareigų atsisakė. 1908-aisiais menininkas visam laikui apsigyveno Vilniuje. Netrukus aliejumi nutapė paskutinį savo paveikslą „Lizdas“, simboliškai įprasminantį sugrįžimą į gimtąsias vietas. Šis darbas tartum užbaigė vieną kūrybos tarpsnį. Po jo atsivėrė kitas, paženklintas energinga visuomenine, pedagogine ir kultūrine veikla.
Kūrybiniai Ruščico pėdsakai Vilniuje buvo įspausti dar anksčiau. Vilniečiai inteligentai nebuvo pamiršę 1899 ir 1902 metais eksponuotų mieste menininko darbų, ypač mielų „savų“ kraštovaizdžių. Tikru kultūriniu įvykiu tapo Ruščico pastangomis 1903 m. surengta lenkų menininkų draugijos „Sztuka“ paroda Bernardinų sodo paviljone, kur pirmą kartą vilniškei publikai buvo pristatyti žymiausi lenkų modernizmo atstovai - Stanislavas Vyspianskis, Juzefas Mehoferis, Jacekas Malčevskis, pats Ruščicas ir kiti. Publikos atminty išliko įstrigęs ir toks faktas - carinės cenzūros liepimu lenkiškas parodos pavadinimas „Sztuka“ buvo pakeistas lotynišku „Ars“, o Ruščico suprojektuota afiša pasirodė tik rusų ir prancūzų kalbomis.
Apsistojęs Vilniuje, Ruščicas aktyviai įsijungė į miesto kultūrinį gyvenimą. Tapo įvairių renginių organizatoriumi, inscenizuotoju ir apipavidalintoju. Jis greitai pritapo Vilniaus inteligentų aplinkoje. Apie tai liudija jo priėmimas į slaptą elitinę masonų ložę ir vilniečio advokato Tado Vrublevskio 1899 m. atgaivintą draugiją „Szubrawcy“.

Vilniaus miesto magistrato duonos kortelė su miestų herbais (Iš kairės: Poznanės, Krokuvos, Vilniaus, Lvovo, Varšuvos, Gardino, Minsko, Naugarduko). 1919. Pop., spauda, 18,2x17. Spausdino Boleslawo Wirtzo grafikos įmonė (Varšuva). Šeimos nuosavybė

Lietuvos ir Baltarusijos amatų ir liaudies meno mugės plakatas. 1913. Spalv. litografija, 83x72. Spausdino B. Wierzbickio grafikos įmonė (Varšuva). Šeimos nuosavybė

Žemės ūkio parodos Šiauliuose plakatas. 1910. Spalv. litografija, 99,6x69,7. Spausdino B. Wierzbickio grafikos įmonė (Varšuva). Krokuvos nacionalinis muziejus, III-af. 672

Ir anksčiau mėgęs kurti katalogų, žurnalų bei kitokių leidinių viršelius, Ruščicas, tik būdamas Vilniuje, atsiskleidė kaip puikus leidybinės grafikos žinovas. Svarbu tai, kad jis čia padėjo įsitvirtinti naujai leidinio sampratai, kuri atliepė Europoje „Arts & Crafts“ judėjimo išpopuliarintą taikomojo meno estetiką. Ruščico sugalvotuose ir atliktuose leidybiniuose projektuose atsispindėjo moderni, amžių sandūrai būdinga „mažosios sintezės“ forma, t. y. visas apipavidalinimas - iliustracijos, nuotraukos, akcidentiniai piešiniai, šriftai, formatas, įrišimas ir kt. - sudarė subalansuotą leidinio meninį pavidalą. Vilniečiai labai susidomėjo Ruščico parengtu spaudai literatų ir aktorių grupės „Banda“ almanachu ,,Žórawce“, kuris pasirodė 1910 m. Apie šį leidinį spaudoje rašyta: „Knyga vėl nori būti tuo, kuo buvo barbariškaisiais viduramžiais - apgalvota visuma, išleista kaip meno kūrinys, o ne mechanišku leidiniu su banalia reprodukcija. Užsienyje Morisas, o čia S. Vyspianskis, J. Mehoferis, V. Tetmajeris, o dabar F. Ruščicas „Žórawce“ tą meną deramai įvertino. [...] Tokio tipo leidinys Vilniuje pasirodė pirmą kartą ir tikimės - ne paskutinį“ (4).
Knyga "Immortele Slowackiego". Vilnius, 1910. Spausdino Juozapo Zavadskio spaustuvė. Šeimos nuosavybėDar vienu kultūriniu įvykiu tapo tais pačiais metais Ruščico ir archyvaro Vaclavo Studnickio pastangomis atgaivintas žurnalas „Tygodnik Wileński“, kuris, kaip ir dauguma to meto kultūros reiškinių, buvo neatsiejamas nuo bendros krašto situacijos.  Carinės valdžios apribojimai, aktualūs tautinio identiteto klausimai, nejudrus Vilniaus meninis gyvenimas - visa tai atsispindėjo žurnalo straipsniuose. Juose, kaip tarpusavyje susiję, lygiagrečiai buvo pristatomi lenkų, baltarusių, lietuvių kultūros reiškiniai, o straipsnių autoriai, rašydami apie Lietuvos praeitį, turėjo prieš akis senąją Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, unijos ryšiais ir kultūriniais saitais susietą su Lenkija. Žurnalas buvo iliustruojamas žymiausių to meto fotografų nuotraukomis. Tačiau labai greitai, 1911 m. pasirodžius 15-16 numeriui, kuris buvo skirtas Vilniaus ir Varšuvos tarpusavio ryšiams, leidinys carinės cenzūros buvo uždraustas. Nors „Tygodnik“ nebuvo politiškai angažuotas, persmelkusios leidinį retrospektyvinės nuotaikos, sunkiai maskuojamas nebesugrąžinamo laiko ilgesys pagreitino žurnalo sunaikinimą. Jeigu panašaus pobūdžio „Mir iskusstva“ žurnalas, leistas Peterburge, buvo įdomus skaitytojams ne tik meninėmis, bet ir netikėtomis istorinėmis įžvalgomis, tai vilnietiškojo „Tygodnik“ retrospektyvizmas carinės cenzūros buvo visiškai netoleruojamas.
Nelabai domėdamasis čia pat besiklostančia industrine kultūra, menininkas vis kreipė mintis į praeitį. Regėdamas „įgimtą Vilniaus grožį“, skatino ir kitus džiaugtis jo žavesiu, fiksuoti nykstančius architektūros paminklus. Tuo tikslu 1912 m. jo pastangomis buvo pradėtas kaupti miesto fotografijos archyvas. Šiam darbui pakviestas Janas Bulhakas meniškose fotografijose įamžino daugybę unikalių Vilniaus vaizdų. Savo pagarbą bei rūpinimąsi Vilniumi Ruščicas išreiškė apipavidalindamas albumą „Wilno z przed stu lat“. Jame buvo reprodukuotas Pranciškaus Smuglevičiaus XVIII a. pabaigoje pieštas Vilniaus vaizdų ciklas, fiksuojantis apleistą ir nykstantį Vilniaus pilių ansamblį, įspūdingus miesto vartus bei gynybinę siena. Smuglevičiaus perteikta aiški architektūrinė pastatų struktūra, tikslios proporcijos, erdvinis paminklų išdėstymas urbanistinėje miesto kompozicijoje suteikė piešiniams, ypač tiems, kuriuose vaizduojami vėliau nugriauti paminklai, neįkainojamą dokumentinę vertę. Ruščico rūpesčiu piešiniai buvo išleisti atskiru albumu, ir šiandien šis originalus dokumentas padeda dirbti tyrinėtojams, siekiantiems atkurti autentiškus istorijos simbolius.
Iki Pirmojo pasaulinio karo Ruščicas parengė spaudai ir iliustravo keletą leidinių (Julijaus Slovackio poezijos, laiškų, dramų ištraukų rinktinę „Immortele Słowackiego“, Zdislavo Kleščinskio poezijos knygelę „Pogrzeb lalki“, mėnraščio „Litwa i Ruś“ numerį, skirtą Vladislavui Sirokomlei), rūpinosi jų spausdinimu. Menininkas ir vėliau, trečią ir ketvirtą dešimtmetį, ne kartą ėmėsi apipavidalinti įvairaus pobūdžio leidinius, kurie tarp gausiai knygynuose pasirodančių spaudinių išsiskyrė elegancija bei subtilia grafikos meno pajauta.

(4.) Goniec Codzienny. -Wilno, 1910 04 16/29, nr.33

I dalis

II dalis

III dalis

IV dalis

V dalis

 Algės Andriulytės tekstas

© Lietuvos dailės muziejus, Žemaičių kultūros fondas, Matematikos ir informatikos institutas
     Pastabas, pasiūlymus siųskite adresu:  samogit@delfi.lt
     Tinklalapis atnaujintas 2011.08.12