PARODOS RADVILŲ RŪMUOSE KATALOGAS
„FERDINANDAS RUŠČICAS (1870-1936). GYVENIMAS IR KŪRYBA“

III dalis

Baigęs studijas, menininkas ir toliau artimai bendrauja su Kuindžiu, buvusiais mokslo draugais, įsilieja į Peterburgo meninio gyvenimo sūkurį: dalyvauja akademijos pavasarinėse parodose, suartėja su „Mir iskusstva“ dailininkais, jų draugijos parodose eksponuoja savo darbus. Tačiau Ruščico ryšiai su Imperatoriškąja dailės akademija dėl nuolatinės konfrontacijos tarp Kuindžio studentų ir konservatyviai nusiteikusių dailės kritikų palaipsniui išblėso, po kelerių metų nutrūko saitai ir su „Mir iskusstva“ aplinka. Vietoj to jaunasis menininkas vis dažniau eksponuoja savo darbus Lenkijoje ir netrukus įsilieja į lenkų modernistų sąjūdį „Młoda Polska“, kuriame greitai pripažįstamas kaip simbolistinio peizažo meistras.

Žemė (Jaučiai. Arimas). 1898. Drb., al., 171x219. Varšuvos nacionaliniame muziejuje nuo 1946, Mp 393 MNW

 

Namas Bogdanove. 1901. Drb., al., 43x50. Liublino muziejuje nuo 1951, S/80 ML

 

Kalvotas peizažas su upeliu. 1897. Drb., al., 43x34,5. Torūnės krašto muziejuje nuo 1950, MT/M/282/N

Vakaras (Vilnia). 1900. Drb., al., 165x111. Varšuvos Adomo Mickevičiaus literatūros muziejuje nuo 1955, ML.K.934

Varšuvai savo tapybą Ruščicas pirma kartą pristatė 1899 m. Sulaukė didžiulio pasisekimo. Žiūrovams ir dailės kritikams nepaprasta įspūdį paliko „Žemė“. Aukštas dangus, nuklotas milžiniškų debesų, tamsus arimas ir vagą varantys jaučiai - šis kaimo vaizdas, nusakomas keliais žodžiais, netikėtai suskambo giliai slepiamu patriotiniu jausmu, meile gimtajai žemei. Publika žavėjosi ir tapybos virtuoziškumu, ir simboliniu turiniu. Paakintas pripažinimo, Ruščicas, praėjus metams, dalyvavo didžiulėje parodoje, skirtoje Krokuvos Jogailos universiteto 500 metų jubiliejui, ir vienbalsiai buvo išrinktas krokuviškės lenkų menininkų draugijos „Sztuka“ nariu. Daugelį metų jis eksponavo savo kūrinius šios draugijos parodose Krokuvoje, Varšuvoje, Prahoje, Vienoje, Londone.
1903-1904 metais Ruščicas kartu su kitais menininkais prisidėjo prie Varšuvos dailės mokyklos steigimo ir atidarymo. Šioje mokykloje jo, jau profesoriaus, studentu tapo Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, su kuriuo Ruščicas bendraus ir vėliau, gyvendamas Vilniuje. Iš tuo metu kūrusių lietuvių dailininkų Čiurlionį Ruščicas vertino labiausiai, vadino ji naujojo meno šaukliu. 1911 m. lydėdamas menininką į paskutinę kelionę, jis kalbėjo:
„[...] Vienas Čiurlionio kūrinys jums gerai žinomas. Iš bundančios šviesos išnyra paukštis, savo sparnais plačiu mostu apjuosia viršukalnes ir skrenda tolumon. Tai „Žinia“. Su tokia žinia atėjo Čiurlionis. Buvo naujo, jauno meno, kuriam suteikė savo galią, šauklys. O savo žemei ir artimiesiems savo atskleidė grožį, žadinantį juose pavasarį. Išėjo jis taip pat pavasarį [...]“ (3).

Baltoji mazurka. 1905. Drb., al., 63x81. Šeimos nuosavybė

 

Nec Mergitur. 1904-1905. Drb., al., 204x221. Lietuvos dailės muziejuje nuo 1941, T 2691

 

Kryžius sniege. 1902. Drb., al., 104x128. Šeimos nuosavybė

Senas namas. 1903. Drb., al., 93,5x83. Varšuvos nacionaliniame muziejuje nuo 1935, MP 392 MNW

Pasinėrusiam į pedagoginį darbą Ruščicui vis mažiau likdavo laiko tapyti. Nepaisant to, 1905 m. jis sukūrė viena įspūdingiausių simbolinių kompozicijų - „Nec mergitur“. Paslaptingas žiburiuojantis šviesomis laivas, iškilęs ant putotos bangos keteros, to meto kritikų buvo suprastas kaip skaudžių istorinių įvykių nenugramzdintos tėvynės alegorija. Visai kitokie paveikslai yra „Močiutės kambarys“, „Rašomasis staliukas“, „Židinys“. Tai saulės spindulių nušviesti jaukūs gimtųjų namų fragmentai, kasdieniški interjerai. Juose atsiskleidė intymus, dvelkiantis bajoriškos praeities, ramybės ir pastovumo ilgesiu Ruščico pasaulis.

(3.) Tygodnik Wileński. - Wilno. 1911. nr. 14.

I dalis

II dalis

III dalis

IV dalis

V dalis

Algės Andriulytės tekstas

© Lietuvos dailės muziejus, Žemaičių kultūros fondas, Matematikos ir informatikos institutas
     Pastabas, pasiūlymus siųskite adresu:  samogit@delfi.lt
     Tinklalapis atnaujintas 2011.08.12