PARODOS RADVILŲ RŪMUOSE KATALOGAS
„FERDINANDAS RUŠČICAS (1870-1936). GYVENIMAS IR KŪRYBA“

II dalis

Kitokio, nei buvo įprasta realistams, pasaulio vaizdavimo galimybes Ruščicui atvėrė nuo 1895 m. tęsiamos peizažo studijos pas Archipą Kuindžį, skatinusį jauną menininką žvelgti į peizažą tarsi „iš vidaus“ ir perteikti tapyba gamtos keliamus jausmus. Peizažas Kuindžiui buvo ne vien regimas materialus pasaulis - dailininkas įžvelgė jame gilų vidinį turinį. Atskleisdamas natūros archaiškumą, pirmapradį gaivališkumą, jis siekė perteikti didžiąją būties vienybę. Kuindžiui buvo artima XIX a. pab.-XX a. pradžios skandinavų neoromantikų peizažo kaip „sielos būsenos“ samprata. Mokytojui būdingas panteistinis Malūnas žiemą saulėlydyje. 1897. Drb., al., 42,5x55. Šeimos nuoavybė gamtos suvokimas, noras susilieti per ją su metafizinio pasaulio paslaptimis akino ir mokinius eiti ta kryptim. Kuindžio studijoje kartu su Ruščicu mokėsi vėliau pagarsėję rusų tapytojai Arkadijus Rylovas, Nikolajus Rerichas, lenkas Konstantinas Vrublevskis, latvis Vilhelmas Purvytis.
Studijų metais Ruščicas susižavi Arnoldo Beklino kūryba. Vokiečių simbolisto įtaka ypač ryški 1897 m. nutapytuose Ruščico paveiksluose „Vakarinė žvaigždė“ ir „Tritonai“. „Pavasarį“, trečią diplominį darbą, vaizduojantį Bogdanovo apylinkes, įsigijo meno kolekcininkas Pavelas Tretjakovas, dar vieną kūrinį - „Malūnas saulei leidžiantis“ - netrukus nupirko meną išmanęs, jį mėgęs ir rėmęs rusų pramonininkas Sava Morozovas. Tai jau reiškė pripažinimą.
Baigęs imperatoriškąją dailės akademiją, Ruščicas dar kartą išvyko į užsienį. Pirmosios kelionės metu 1896 m. jis pabuvojo Švedijoje, Danijoje, dabar keliaudamas per kelis mėnesius padarė didelį ratą - užsuko į Berlyną, Paryžių, Briuselį, Vieną, pasiekė Milaną, Verona, Veneciją... Grįžęs iš kelionės, daugiausia laiko praleido gimtajame Bogdanove. Čia 1898-1904 metais sukūrė labiausiai jį išgarsinusius paveikslus: simbolinę kompoziciją „Žemė“, iš paukščio skrydžio pavaizduotą vakaro sutemų apgaubtą Bogdanovo „Malūną“, „Baladę“, kuri, deja, dingo per Antrąjį pasaulinį karą, socialine tematika išsiskiriančią kompoziciją „Išeiviai“. Įspūdingos to laikotarpio monumentalios vandens stichijų studijos „Paskutinis sniegas“, „Nuo Vilnios krantų“, neramia rudeniška nuotaika persmelkta „Tuštuma“, vidinės įtampos kupinas paveikslas „Debesis“. Gimtų vietų grožio įkvėptose kompozicijose ryški amžiaus sandūros dailei būdinga melancholinė nuotaika ir pesimizmas. Jose daug gamtos gaivališkumo. Oro, žemės ir vandens apsuptyje retkarčiais išnyra susigūžusi žmogaus figūra ar vienišo būsto motyvas. Ryškėja neoromantinė istorinės praeities adoracija („Krėvos pilis“, „Praeitis“), secesinis dekoratyvumas („Žiemos pasaka“).

Baladė I. Etiudas. 1899. Kart., al., 32,5x40,5. Torūnės krašto muziejuje nuo 1949. MT/M/262/N

 

Baladė II. Etiudas. 1899. Drb., al., 33x42. Lietuvos dailės muziejuje nuo 1941, T203

 

Nuo Vilnios krantų. 1900. Drb., al., 131x160. Torūnės krašto muziejuje nuo 1950, MT/M/281/N

 

Tuštuma (Rudens vėjas). 1901. Drb., al., 89x112. Lietuvos dailės muziejuje nuo 1940, T763

 

Malūnas. 1898. Drb., al., 112x162. Krokuvos nacionaliniame muziejuje nuo 1933, MNK II-b-103

Senos obelys. 1900. Drb., al., 85x165. Varšuvos nacionaliniame muziejuje nuo 1984, Mp 394 MNW

Ankstyvuosiuose Ruščico peizažuose dominavo stabili kompozicija, santūrus potėpis. Dabar paveikslus Ruščicas komponuoja kiek kitaip - kūrinio erdvė neretai išbalansuojama ją kertančiomis įstrižainėmis. įsivyrauja energingas, sodrus pastozinis potėpis. Gamtos motyvai jau nebeatspindi regimybės, o nurodo žmogaus, kūrėjo, vidines būsenas, perteikia dangiškų ir žemiškų sferų sintezę, sielos ir gamtos vienovę. Ruščico kūriniuose vaizdas neretai atsiveria tarsi žiūrint iš apačios („Žemė“, 1898; „ Į pasaulį“, 1901). Dailininkas, pasirinkdamas žemą žiūrėjimo tašką, akcentuoja žemės, dirvono, kaip pirmapradės stichijos, svarbą. Dangus jo kūryboje taip pat patyrė metamorfozes - tik ankstyvoje jaunystėje Ruščicas tapė ramų, skaidrų dangų kaip foną kompozicijai. Dabar jo debesuotas dangus tampa labai svarbia nuotaika kuriančia peizažo dalimi, atveriančia nematerialią nuolat kintančio pasaulio pusę.

Tiltas žiemą. 1901. Drb., al., 42,5x44,3. Katovicų Silezijos muziejuje nuo 1928, MŚK/SzM/467

Debesis. 1902. Drb., al., 110x80. Poznanės nacionaliniame muziejuje nuo 1979, Mp 2641

I dalis

II dalis

III dalis

IV dalis

V dalis

 Algės Andriulytės tekstas

© Lietuvos dailės muziejus, Žemaičių kultūros fondas, Matematikos ir informatikos institutas
     Pastabas, pasiūlymus siųskite adresu:  samogit@delfi.lt
     Tinklalapis atnaujintas 2011.08.12