PARODOS RADVILŲ RŪMUOSE KATALOGAS
„FERDINANDAS RUŠČICAS (1870-1936). GYVENIMAS IR KŪRYBA“

I dalis

Ferdinandas Ruščicas su žmona. 1915

„Toks yra menas - jis žvaigždžių neįvardija, o skina jas ir įrėmina kaip brangakmenius. Nuo skliauto baltą debesį nužeria ir ant žemės nuleidžia, blėstančią vaivorykštę suturi ir glosto gauruotas kalnų viršūnes. [...] Ekstazėje ar skausme gimsta ta kalba, ir ne klausa, o regėjimas ją pagauna. Nebylus meno žodis įkrenta pro akių vyzdžius į sielos gelmes ir tik ten suskamba ant jautrios mūsų pojūčių plokštės (1). Taip apie meno prigimtį rašė Ferdinandas Ruščicas - tapytojas, grafikas, dekoratorius ir pedagogas, XX a. pradžios Vilniaus meninio gyvenimo organizatorius.
Benediktas Kubickis (1874-1951). Ferdinando Ruščico portretas. 1932 Ruščico kūryba vilniečių niekuomet nebuvo užmiršta - ilgus metus Lietuvos dailės muziejuje buvo eksponuojami dailininko paveikslai. Tačiau tik paskutinį dešimtmetį kartu su kylančia nauja Lietuvos dailės istorijos banga pradėta daugiau apie Ruščicą rašyti, o tokia išsami, visas menininko veiklos sritis aprėpianti paroda Vilniuje surengiama pirmą kartą.
Prieš keletą dešimtmečių, vertinant XIX ir XX a. sandūros Vilniaus dailės gyvenimą, pirmiausia buvo minimas realizmas, tautinis romantizmas, pirmosios lietuvių dailės parodos, o šiandien jau diskutuojama apie Vilniaus multikultūrą bei naujos meninės orientacijos radimąsi, kuris įvardijamas tokiomis sąvokomis kaip neoromantizmas ar ankstyvasis modernizmas. Dabar į XX a. pradžios dailę žiūrima kiek kitaip, ji interpretuojama iš naujo. Matomi ne tik pirmųjų lietuvių dailės parodų dalyviai. Atsigręžiama į menininkus rusus, žydus, baltarusius, lenkus, tarp kurių - ir vienas įdomiausių, Vilniuje beveik tris dešimtmečius dirbęs Ferdinandas Ruščicas.
Dailininkas gimė 1870 m. Ašmenos paviete (dab. Baltarusija), Bogdanovo dvare, maždaug 80 km. nuo Vilniaus. 1890 m. aukso medaliu jis baigė Minsko klasikinio tipo gimnaziją ir, pageidaujant tėvui, pradėjo teisės studijas Peterburgo universitete. Tačiau po dvejų metų Ruščicas paliko universitetą ir įstojo į Peterburgo Imperatoriškąją dailės akademiją, pasirinkdamas peizažinės tapybos studijas.
Pirmasis jo mokytojas 1893-1895 metais buvo žinomas rusų peizažistas Ivanas Šiškinas. Jis supažindino menininką su kruopščiu natūros studijavimu, jos detalia analize. Ruščicas, paskatintas mokytojo, pora kartų nuvyko į Krymą. Čia sukurti Alupkos, Balaklavos apylinkių piešiniai bei marinistiniai aliejumi tapyti peizažai rodo ankstyvuosius menininko ieškojimus: kūriniuose kruopščiai perteikiamos gamtos detalės - tarsi jomis būtų domėjęsis smalsus tyrinėtojas ar dokumentalistas, siekęs kuo tiksliau fiksuoti regimą vaizdą. Pirmaisiais studijų metais Ruščicas domėjosi ne tik savo mokytojo, bet ir kitų peredvižnikų kūryba, įdėmiai skaitė Fiodoro Vasiljevo laiškus Ivanui Kramskojui, tačiau tuo, ką darė pats, nebuvo patenkintas. Jis jautė turintis savyje Dievo dovaną, tą „kibirkštį nuo grožio altoriaus“, ir mintimis ieškojo mokytojo, draugo, kuris jį „suprastų širdimi“ (2), Šie nuogąstavimai rodo besiformuojančias neoromantines Ruščico pažiūras, kurių užuomazgos, dar neįgavusios vizualios išraiškos, buvo patikėtos dienoraščiui.

Dvi burinės valtys. 1896. Drb., al., 43,5x31,5. Gdansko jūrų muziejuje nuo 1981. CMM/SM/1501

Jūra ir uolos. 1895. Drb., kart., al., 29,5x44,2. Šeimos nuosavybė

Peizažas su kiparisais. 1894-1895. Drb., kart., al., 32x26,7. Privati nuosavybė

(1.) F. Ruszczyc. Tradycje sztuki w Wilnie. 1919. - LVIA, f. 1135, ap. 22, b. 299,I. 2-3
(2.) F. Ruszczyc. Dziennik. Częśź pierwsza. Ku Wilnu. -Warszawa, 1994. - P. 22

I dalis II dalis III dalis IV dalis V dalis
Algės Andriulytės tekstas

© Lietuvos dailės muziejus, Žemaičių kultūros fondas, Matematikos ir informatikos institutas
     Pastabas, pasiūlymus siųskite adresu:  samogit@delfi.lt
     Tinklalapis atnaujintas 2011.08.12