SENOJI JAPONŲ GRAVIŪRA

Eishosai Choki (1770-1800). Popierius, spalvotas medžio raižinys, 36x24. Inv. Nr. 373/4. Vilniaus dailės akademija.Medžio raižiniai Japonijoje žinomi jau nuo IX a. Rytuose juos išpopuliarino vienuoliai budistai. Ksilografijos technika naudotasi dauginant sutras, kitus religinius tekstus. Tačiau savarankiška meno šaka medžio raižyba tapo tik XVII a. Savo reikšme graviūra susilygino su kabuki teatru, arbatos gėrimo ceremonija, ikebana ir kitomis Japonijos kultūros bei meno sritimis. 
Tuo metu socialinėse, ekonominėse ir visuomeninio gyvenimo sferose vyko dideli pasikeitimai. 1639 m. išleistas įsakymas apie valstybės sienų uždarymą faktiškai atskyrė Japoniją nuo užjūrio šalių kultūros. Visuomenės diferenciacija gilėjo, ir kiekvienas jos sluoksnis jautė dvasinės atsparos poreikį. Tokiomis sąlygomis gimė demokratiškasis ukiyo-e menas, kurio principai aiškiai skyrėsi nuo aristokratiškojo meno tradicijų - peizažų, paukščių, gėlių tapymo ant ryžių popieriaus ir šilko. Be to, ukiyo-e produkcija - medžio raižiniai - buvo pigesni ir tuo prieinami platesniems gyventojų sluoksniams. Ukiyo-e japoniškai reiškia nuolat kintančio pasaulio paveikslus. Kaip XVII a. II pusės-XIX a. stilistinės dailės mokykla, ji puoselėjo kasdienio gyvenimo tematiką. Japonų mene tai buvo naujos eros pradžia. Ukiyo-e kitaip traktuoja “kalnų ir vandenų”, “gėlių ir paukščių” žanrų tradicijas, plėtoja istorinius-mitologinius siužetus, daugiafigūres kompozicijas.

Per izoliacijos laikotarpį, trukusį pustrečio šimto metų, ukiyo-e menas tapo miestiečių buities dalimi. Jo adresatas buvo trečias luomas, užimantis oficialioje šalies hierarchijoje žemiausią vietą, o vaizdavimo objektas - pramogų pasaulis, kabuki teatro aktoriai, kurtizanių kvartalai, geišos, miestų vaizdai. Ukiyo-e graviūromis buvo iliustruojamos knygos, kalendoriai, puošiamas namų vidus. Graviūros naudotos kaip sveikinimo atvirukai, arbatos namų ir teatro afišos, amatininkų dirbtuvių produkcijos katalogai, ginklų, pypkių, šukų ir t.t. ornamentų rinkiniai. Dažnai jos atliko šiuolaikinių madų žurnalų funkciją, reklamuodamos madingų audinių raštus ir kimono modelius. Ukiyo-e buvo masinis menas. XVIII a. pradžioje šalyje medžio raižiniais prekiavo 300 krautuvių. Vien Edo (Tokijo) mieste buvo 1000 ukiyo-e dailininkų.Utagawa Toyokuni I (1769-1825). Ando Hiroshige (1797-1858). Popierius, spalvotas medžio raižinys. 36x24,8. Inv. Nr. 373/26. Vilniaus dailės akademija

Ukiyo-e mokyklos pradininku laikomas Iwasa Matabei (1578-1650). Jo mokinys Hishikawa Moronobu (1618-1694) įkūrė pirmąją raižybos mokyklą. Nishikawa Sukenobu (1671-1751) raižinius su miesto gyvenimo scenomis leido atskirais lakštais. Torii Kiyonobu* (1664-1729) žavėjosi teatro pasauliu. Jo raižiniuose atgyja daugybė kabuki teatro personažų. Teatrui jis yra sukūręs reklaminių iškabų, plakatų bei programų. Okumura Masanobu (1686-1764), visapusiškai talentingas menininkas, knygų leidėjas, kūrė didžiules ornamentuotas iškabas, reklamavusias religinius festivalius. Raižinius paspalvindavo aukso dulkėmis, sumaišytomis su laku ir dažų pigmentais. Pirmas plačiai pripažintas meniškų medžio raižinių meistras buvo Suzuki Harunobu*(1725-1770). Trapios, susimąsčiusios, nežemiško grožio moters paveikslas - pagrindinė Harunobu tema. Jo kūryba tapo japonų grafikos klasika. Harunobu naudojo reljefinę spaudą, spausdino jau dviem spalvom. Nuo 1760 m. jo kūryba tampa sudėtingesnė, joje atsiranda pustoniai ir subtilūs perėjimai nuo šviesių į tamsius tonus. Visi dailininko darbai - vienos temos variantai, persunkti poetinio liūdesio nuotaikos.
Ryškiausiomis XVIII a. figūromis ukiyo-e klestėjimo metu tapo Katsukawa Shunsho, Torii Kiyomitsu, Torii Kiyonaga. Ando Hiroshige (1797-1858). Skitų vietovė. Apie 1850. Popierius, spalvotas medžio raižinys. 33x22. DF 3151. Šiaulių “Aušros” muziejus Jie mokėjo žavėtis detalėmis: žydinčios vyšnios šaka, grakščios moters siluetu, ūkanotu gamtovaizdžiu, teatro aktorių mimikos išraiškingumu, samurajų herojiškumu. Didžiausią Katsukawa Shunsho (1726-1792) kūrybos dalį sudaro raižiniai kabuki teatro tema. Jis pirmasis vaizdavo aktorius ne tik teatro scenoje, bet ir užkulisiuose, didelį dėmesį skirdamas aktoriaus kostiumui, gestams. Toshūsai Sharaku (1749-1803) - no teatro aktorius ir šokėjas, labai produktyvus menininkas - mažiau nei per metus (1794) jis išraižė per 140 aktorių portretų - asketiškų ir groteskiškų, šaržuotų, atspindinčių daugiau dvasinį personažų pasaulį. Lyrinių, sudėtingų kompozicijų triptikų meistras Torii Kiyonaga*(1752-1815) suformavo savitą moters grožio koncepciją - jo vaizduojamos moterys interjerų ar peizažų fone yra žemiškesnės. Didelis dėmesys teikiamas drabužių, aplinkos dekorui ir ornamentikai (“Moterys interjere”, “Adzumos tiltas”, apie 1788). Kitagawa Utamaro* (1753-1806) per savo trumpą gyvenimą sukūrė daugiau nei 1000 raižinių, eskizų, piešinių. Garsūs jo iliustruoti albumai “Vabzdžių knyga” (1788), “Paukščių knyga” (1790), “Žaliųjų namų kalendorius” (1804). Vertingiausią kūrybos dalį sudaro portretai. Juose - moterys. Laukiančios mylimųjų, medituojančios vienatvėje, besirūpinančios vaikais, grojančios muzikiniais instrumentais, skaitančios knygas. Išryškinamas personažų judesių gracingumas, lanksčia plastiška kontūrine linija perteikiamas figūrų tarpusavio emocinis ryšys. Didelį dėmesį skirdamas portretui, Utamaro atsisakė peizažo kaip fono.Utagava Kusuyoshi (1798-1861). “Moteris verandoje”. Apie 1840. Popierius, spalvotas medžio raižinys, 36,5x26,5. G 11809. Lietuvos dailės muziejus.

Naujas demokratiškojo ukiyo-e meno etapas susijęs su peizažu. Katsushika Hokusai*(1760-1849) raižė knygų iliustracijas ir rašė eiles, dienoraščius, romanus. Jo kūryboje gamtos grožis skleidžiasi kartu su žmonių jausmais, su jų kasdieniu kūrybingu buvimu gamtoje. Net grynai buitinėse scenose kaip veikiantį asmenį matome kalną - visos šalies religijos ir grožio simbolį Fudzijamą (“Šimtas Fudzi kalno vaizdų”, 1834). Dailininkas labai mėgo mėlyną spalvą ir jos atspalvius.

Paskutinis ryškus talentas, reiškęsis grafikoje, buvo Ando Hiroshige*(1797-1858). Ankstyvuoju kūrybos laikotarpiu jis daugiausia kūrė gražuolių geišų, aktorių, deivių portretus peizažo fone, didelį dėmesį skirdamas linijai, piešinio grakštumui, vaizduojamų daiktų medžiagiškumui. Būdamas laivybos agentu, jis daug keliavo. Kelionių įspūdžiai išsiliejo raižinių cikluose “Vakaro lietus prie Adzuma šventyklos”, “53 Tokaido trakto stotys (1833-1834). Peizažų fone vaizduojamos dinamiškos veikiančių, dirbančių žmonių figūros. Perteikdamas gamtos nuotaikas, jis pasitelkdavo įdomų, netikėtą apšvietimą, kuris kisdavo vaizduojant lietų, rūką, sniegą. 
Šiandienos žmogui sunku įsivaizduoti, kad tokie dailininkai nebuvo itin vertinami. Jų darbus žmonės mėgo, pirko, bet kaip asmenybės grafikai visą laiką tartum buvo šešėlyje. Patys jie taip pat nesistengė išsiskirti iš kitų cechų amatininkų, ir todėl biografinių žinių apie juos išliko palyginti nedaug. Net ir po pasaulinių parodų 1862 m. Londone ir 1867 m. Paryžiuje namuose ukiyo-e raižiniai oficialiosios estetikos ilgą laiką nebuvo pripažinti.Ando Hiroschige (1797-1858). “Žuvis, kriauklės ir persiko šakelė”. Apie 1833. Popierius, spalvotas medžio raižinys. 23,5x36,0, G3437. Lietuvos dailės muziejus.

Kaip ir visame Tolimųjų Rytų mene, ukiyo-e medžio raižiniuose buvo daug kaligrafijos ir poezijos - lakštuose gausu įrašų, monogramų, eilėraščių. Japonai, skirtingai nuo europiečių, nenaudojo štrichavimo, nevertino šviesotamsos, kitaip perteikė erdvę ir perspektyvą. Kuriamo vaizdo pagrindas buvo linija ir dekoratyvi spalvinė plokštuma. Dailininką nedaug tedomino konkretaus personažo asmenybė ir jo individuali psichologija, socialiniai ryšiai ir santykiai su visuomene. Personažų herojų jausmai tipizuoti.

Ukiyo-e medžio raižinius kūrė trys asmenys. Dailininkas tik piešdavo, nurodydavo pagrindines spalvas. Raižytojas ar jų grupė perkeldavo piešinį ant medžio, naudodami kai kada net 30 lentų. Tiko vyšnios, kipariso, magnolijos, klevo mediena. Spaudėjas raižinį atspausdavo rankiniu būdu ant specialiai paruošto minkšto ryžių popieriaus, naudodamas natūralius pigmentus. Nuo jo priklausė galutinis polichrominis sprendimas. Kai kada raižinius lakuodavo, apiberdavo perlamutro ar metalo pudra. Raižytojai darbą dalijosi: aukščiausio rango meistrai raižė šukuosenas, veidus, žemesnės kvalifikacijos - figūras ir drabužius. Mažiau atsakingas vietas raižė pameistriai. Dailininkas, raižytojas ir spaudėjas buvo beveik lygiaverčiai kūrinio autoriai. Tuo japonų ksilografija skyrėsi nuo europinės. Pradžioje ji buvo monochrominė, vėliau spalvota.
Ukiyo-e klestėjimas baigėsi XIX a. II pusėje. 1842 m. vyriausybė išleido dekretų seriją, pakenkusią ukiyo-e meistrams. Buvo uždrausti populiarių aktorių, šokėjų ir geišų portretai, pradėtas riboti spalvų kiekis - jų galėjo būti tik septynios. Raižiniams labai pakenkė ir XIX a. 5 dešimtmetyje atsiradę sintetiniai dažai, pakeitę senuosius natūralius pigmentus, sumaišytus su specialia ryžių pasta. Lakštų spalvos prarado subtilumą.1853 m. panaikinus šalies izoliacijos įstatymą, visose dvasinio gyvenimo sferose ėmė smarkiai reikštis Vakarų Europos įtaka. Į šalį plūdo užsienietiškos prekės ir idėjos. Tačiau fotografijos ir naujų grafikos būdų atsiradimas galutinai medžio raižinių neišstūmė. Keletas įgudusių grafikų prisitaikė prie naujų laikų, ieškojo savo temų.

Nuo XIX a. vidurio ukiyo-e pradėjo daryti didelę įtaką Vakarų Europos dailės mokykloms ir atskiriems dailininkams: Mane, Mone, Dega, Tuluz-Lotrekui, Van Gogui, gausiems secesijos menininkams, “Mir iskusstva” dailininkams. Iš Japonijos graviūrų XIX a. pabaigoje-XX a. pradžioje į Europos dailę ir architektūrą atėjo augaliniai irisų, chrizantemų motyvai, bangų, krioklių, uolų vaizdai, siluetiškumas, ornamentiniai-plokštuminiai kompozicijų fonai, vėduoklių ir širmų dekoro formos. Išpopuliarėję kaimyniniuose kraštuose japonų medžio raižiniai ir jų motyvai per Sankt Peterburgą, Berlyną, Varšuvą pasiekė ir Lietuvą, tuometinius kolekcininkus, paveikė ir M. K. Čiurlionio kūrybą. 

Lietuvoje jau amžiaus pradžioje domėtasi japonų menu, turėta apie jį supratimo. Į Japonijos ambasados ir Lietuvos dailės muziejaus sumanymą atidaryti senųjų graviūrų parodą atsiliepė Vilniaus dailės akademija, Šiaulių “Aušros” muziejus, Vilniaus universiteto biblioteka, Kretingos Apreiškimo Švč. M. Marijai pranciškonų vienuolynas, Balio Sruogos memorialinis muziejus.Nežinomas dailininkas. “Adruma lyjant”. Popierius, spalvotas medžio raižinys, 13,5x36,8. G 12420. Lietuvos dailės muziejus.

Graviūrų atsiradimo Lietuvoje aplinkybės įvairios, ne visada aiškios. 21 medžio raižinys į Šiaulių “Aušros” muziejų pateko 1940 m. iš Onos Bagrickaitės Santeklių dvaro Viekšnių valsčiuje; per Antrąjį pasaulinį karą visus lakštus išsaugojo muziejininkas Vladas Zdzickauskas. 23 medžio raižiniai, šiandien saugomi Vilniaus dailės akademijos bibliotekoje, anksčiau, manoma, priklausė Kauno meno mokyklai. Pirkti jie buvo, berods, Berlyne. Kūrinių autoriai žinomi, dėl pavadinimų abejojama, ir todėl kataloge jie nenurodyti. Kretingos pranciškonai 13 graviūrų prieš keletą metų gavo iš JAV gyvenančio Rytų meno žinovo ir kolekcininko tėvo kunigo Leonardo Andriekaus - šis rinkinys Lietuvoje publikuojamas pirmą kartą. 3 kūrinius iš Harunobu Suzuki ciklo “Žaliųjų rūmų gražuolės” maloniai parodai paskolino Kauno Balio Sruogos memorialinis muziejus. 24 medžio raižinių rinkinys Lietuvos dailės muziejuje susiformavo pirmąjį muziejaus egzistavimo dešimtmetį. Visi kūriniai, kuriems buvo reikalinga restauratorių pagalba, sutvarkyti Prano Gudyno restauravimo centro grafikos skyriaus specialisčių. 
Paroda surengė Lietuvos dailės muziejus, padedant Japonijos ambasadai ir publikuojamų kolekcijų savininkams. Ja atidaroma Japonijos kultūros savaitė Lietuvoje. Kaip visais savaitės renginiais, taip ir šia senosios grafikos paroda tikimasi sužadinti visuomenės dėmesį Japonijos kultūrai, paskatinti negausių japonų meno specialistų gilesnius ukiyo-e graviūrų, esančių Lietuvoje, tyrimus. 

Parengė Rasa Adomaitienė, Skaistis Mikulionis
Antano Lukšėno nuotraukos. Iliustracijos iš muziejaus rinkinių

---------------------------------------
* žvaigždute pažymėtų dailininkų kūriniai eksponuojami parodoje

Literatūra
V. Daškevič, Hirosigle, L., 1974
B. T. Voronova, Kasusika Hokusai, Grafika, M., 1975
Fritz Eichenberg, The Art of the Print, New York, 1976
J. Sidaravičius, Japonų graviūra, V., 1977
Pastabos apie senąjį japonų meną, LDM, 1995
A.Andrijauskas, Japonų klasikinės (ukiyo-e) graviūros pasaulis, Krantai, 1992, Nr. 19
Ukiyo-e, the Art of Japanese Woodblock Prints, New York, 1994

© Lietuvos dailės muziejus, Žemaičių kultūros fondas, Matematikos ir informatikos institutas
     Pastabas, pasiūlymus siųskite adresu:  samogit@delfi.lt
     Tinklalapis atnaujintas 2011.08.12