Radvilų rūmai (Vilniaus g. 22, Vilnius)
Zenonas Kolba (1909-1972). "Angelas"
Mikas Šileikis (1893-1987). "Upelis rudenį"
Mikas Šileikis (1893-1987). "Šeimininkė"
Vytautas Kasiulis (1918-1995). "Violončelė"
Povilas Puzinas (1907-1967). "Dvidešimtojo amžiaus Madona"
Vladas Vaitiekūnas (g.1906). Autoportretas
Adomas Varnas (1879-1979). Bernardo Brazdžionio portretas. 1949
Adomas Varnas (1879-1979). M. K. Čiurlionis. 1961
Magdalena Birutė Stankūnienė (g. 1925). "Rojaus paukščiai". 1975
Anastazija Tamošaitienė (1910-1991). "Spalvų lūžiai"
Magdalena Birutė Stankūnaitė-Stankūnienė. "Tolima žemė". 1995. Batika. LDM
 

PASAULIO LIETUVIŲ MENO PARODA „SUGRĮŽUSI IŠEIVIJOS DAILĖ“ (IŠSAMIAU) (2000 m. kovo 12 d. – rugsėjo 15 d.)

Parodos tikslas

Parodos tikslas buvo vertingiausiais kūriniais pristatyti į Lietuvą sugrįžusią išeivijos dailę - pastaruoju metu iš Čikagos Lietuvos dailės muziejui perduotus Čiurlionio galerijos rinkinius, LDM saugomų išeivijos dailės kūrinių katalogo viršelis. Išleido Lietuvos Dailės muziejus 2000 m. Lietuvių fondo dovanotą unikalią Prano Domšaičio kūrinių kolekciją bei dailininkų Miko Šileikio (JAV) ir Gabrieliaus Stanulio (Šveicarija) po mirties gautus kūrinių rinkinius. Šios kolekcijos sudarė pristatytos parodos pagrindą.
Ja buvo siekiama atspindėti pačias įvairiausias išeivijos dailės stilistines tendencijas - nuo romantinių vaizdinių, taip pamėgtų prieškario Lietuvos dailėje, iki sudėtingiausių abstrakcijų, atskleidžiančių lietuvių dailės modernumą. Todėl be minėtų kolekcijų ekspozicija papildyta vertingiausiais šias tendencijas išreiškiančiais kūriniais iš Lietuvos dailės muziejaus Išeivijos dailės rinkinio.
Tuo pačiu parodoje eksponuojamais projektais siekta atspindėti išeivijos monumentaliosios dailės kūrinius, kurie buvo sukurti įvairiose užsienio šalių bažnyčiose bei kituose statiniuose ir dėl savo pobūdžio negalėjo būti pervežti į Lietuvą.
Paroda taip pat siekta supažindinti ir su išeivijos kultūrinėmis institucijomis bei sambūriais, telkusiais lietuvių dailininkus, rengusiais jų parodas, kaupusiais bei saugojusiais išeivijos dailės kolekcijas, skirtas Nepriklausomai Lietuvai.
Paroda skirta Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dešimtmečiui.

Parodos Garbės globėjai

Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkas Vytautas Landsbergis,
JAV lietuvių bendruomenės valdybos pirmininkė Regina F. Narušienė

Parodos laikas

Paroda buvo atidaryta 2000 m. kovo 12 d. Ji veikė iki 2000 m. rugsėjo 15 d. ir darniai įsiliejo į M. K. Čiurlionio 125-ųjų gimimo metinių jubiliejinių renginių programą.

Parodos ženklas

Parodos "Sugrįžusi išeivijos dailė" ženklas

 

 

 

 

 

Parodos vieta

Paroda buvo surengta istoriniuose Radvilų rūmuose (dvidešimtyje salių, bendras plotas - 2 700 kv. m.), kuriuos visuomenė jau įsidėmėjusi kaip Užsienio šalių dailės galeriją, nuo 1994 m. eksponuojančią Vakarų Europos ir kaimyninių kraštų XVI-XIX a. dailę. Šie renesansinių formų, manieristinio dekoro rūmai svetingi menui nuo pat jų pastatymo.
XVII a. pirmoje pusėje šiuos rezidencinius rūmus pasistatydino Lietuvos didysis etmonas, Vilniaus vaivada Jonušas Radvila (1612-1655). Radvilų dvaro architekto Jono Ulricho projektuoti rūmai XVII a. vid. buvo bene puošniausi Vilniuje, jų menėse puikavosi daugybė dailės kūrinių - tuomet čia buvo sutelktos Radvilų - apie tris šimtmečius buvusios galingiausios LDK giminės - kunstkameros. Bet istorija Jonušo Radvilos rūmams buvo kaip reta negailestinga. Dar ne visiškai baigtą statyti rūmų ansamblį nuniokojo XVII a. antros pusės karai, gaisrai, po kurių savo didybės rūmai jau nebeatgavo. 1807-1940 m. jie priklausė Labdarių draugijai. Nugyventi įvairių čia buvusių įstaigų, 1967 m. rūmai pradėti restauruoti. Kol kas jų atgaivinta maždaug trečdalis.
Meno ekspozicijos į rūmus sugrįžo po trijų šimtų metų - 1990 m. restauruotoje rūmų dalyje atidarytas Lietuvos dailės muziejaus padalinys.
Dabar Radvilų rūmai plačiai atveria erdves pasaulio lietuvių meno parodai „Sugrįžusi išeivijos dailė„.

Parodos informacijos centras

Dailės parodoje „Sugrįžusi išeivijos dailė“ veikė specialus informacijos centras. Jis teikdavo informaciją žiniasklaidai bei visiems parodos lankytojams.
Parodos informacinio centro vadovė buvo Julija Mušinskienė.
Centro telefonas (8-22) 221346.
Faksas (8-22) 220841.
Elektroninis paštas: galerija@ldm.lt 
Informacija Internete: http:/muziejai.mch.mii.lt

Svarbiausia informacija parodos lankytojams

Paroda veikė Radvilų rūmuose (Vilniaus g. 22), kasdien išskyrus pirmadienius ir valstybinių švenčių dienas.
Bilieto kaina buvo 3 Lt.
50% bilietų kainų nuolaida buvo
taikoma moksleiviams, studentams, būtinosios tarnybos kariams, pensininkams.
Nemokamai lankyti parodą buvo leidžiama: ikimokyklinio amžiaus vaikams, vaikų namų auklėtiniams, pirmos ir antros grupės invalidams, Lietuvos Respublikos muziejininkams, tarptautinės muziejų tarybos (ICOM) nariams.
Išvardintiems lankytojams nuolaidos ir nemokamas lankymas būdavo suteikiamas tik pateikus pažymėjimą ar kitą asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą, kuris patvirtina priklausomybę nurodytai lankytojų grupei.

Išeivijos dailės genezė

Iki Antrojo pasaulinio karo pasklidę po įvairius kraštus kūrė keletas talentingų lietuvių dailininkų, bet lietuvių išeivijos dailė kaip sutelktas reiškinys ėmė rastis tik po šio karo, kai 1944 m., artėjant frontui ir antrajai sovietų okupacijai, iš Lietuvos pasitraukė daugiau kaip 100 dailininkų - pagrindinės tapybos ir grafikos kūrėjų pajėgos. Dauguma dailininkų susitelkė ir kūrė Vokietijoje. Slegiami ateities nežinios, lietuviai dailininkai, neprarasdami savo žmogiškojo, tautiškojo ir pilietinio orumo, šiandien sunkiai įsivaizduojamomis sąlygomis, kūrė, rengė parodas, iliustravo ir leido knygas, steigė mokyklas, lavino jaunimą. Tai buvo sąmoninga, talentu ir kūryba paremta pilietinė misija, išsakyta 1948 m. Vokietijoje įkurtos Pasaulio lietuvių dailininkų ir architektų sąjungos įstatuose („parodyti pasauliui aukštą lietuvių tautos meninės kultūros lygį, laisvės valandai išmušus, grąžinti į Lietuvą užsienyje sukurtą lobyną“).
Antrasis išeivijos dailės etapas prasidėjo apie 1950-uosius metus, kai mūsų dailininkai kaip karo pabėgėliai išvyko iš Vokietijos į Ameriką, Australiją bei įvairias Vakarų Europos valstybes. Keturis dešimtmečius lietuvių egzodo dailė buvo intensyviai kuriama ir puoselėjama vyresniosios kartos kryptingas pastangas sustiprinant jaunųjų lietuvių kilmės dailininkų kūryba.

Išeivijos dailės kaupimas Lietuvos dailės muziejuje

Išeivijos dailininkų kūrinių kelias į Lietuvą kaip ir mūsų egzodo dailininkų gyvenimas nebuvo lengvas.
Lietuvos dailės muziejus nuo 1966 metų ėmė kaupti išeivijoje gyvenančių lietuvių dailininkų kūrinius.
Pirmasis Lietuvą pasiekė Viktoras Vizgirda. Jo didelė graži paroda buvo kaip ženklas saviškiams Amerikoje, kad yra galimybė pasiekti Lietuvą. Iš jos tikėtasi geranoriškumo, ir jį turėjo pajusti Vytautas Ignas, aplankęs tėvynę 1969-ųjų vasarą. Sprendžiant iš spaudos recenzijų, jo kūryba, pristatyta visuomenei Parodų rūmuose, padarė didelį įspūdį. Vėliau Lietuvos dailės muziejaus salėse buvo atidarytos Alfonso Krivicko (1970, 1987, 1989), Jono Rimšos (1977), Vytauto Kazimiero Jonyno (1979, 1987), Irenos Griežės (1979, 1989), Telesforo Valiaus (1984), Viktoro Petravičiaus (1986), Magdalenos Birutės Stankūnienės (1987), Jurgio Račkaus (1987), Kazio Varnelio (1988), Kazimiero Žoromskio (1988), Elenos Urbaitytės (1988), Pauliaus Augiaus (1989), Alfonso Dargio (1989), Kęstučio Zapkaus (1989) parodos. Daugiausia jose buvo rodoma jau svetur sukurti paveikslai, grafikos lakštai, skulptūra, taikomoji dailė.
Beveik visi autoriai, atvežę kūrinius, po parodų savo darbų palikdavo muziejui. Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo metais muziejus jau turėjo solidžias trisdešimt penkių išeivijoje kūrusių dailininkų kolekcijas - per aštuonis šimtus dovanotų paveikslų, akvarelių, etiudų, monumentaliosios dailės eskizų, tarp jų - Vytauto K. Jonyno (200), Adomo Galdiko (79), Magdalenos Birutės Stankūnienės (79), Alfonso Dargio (46), Jokūbo Dagio (30), Alfonso Krivicko (42), Jadvygos Dobkevičiūtės-Paukštienės (22), Vytauto Igno (16).
1978 metais septynių Australijoje gyvenančių dailininkų kūrybos - piešinių tušu, litografijų, retesne šilkografijos technika atliktų darbų atsiuntė Melburno lietuvių diskusijų klubas. Net ir nerengę tuo metu parodų Lietuvoje dailininkai vienas po kito vis dažniau surasdavo galimybę perduoti tėvynainiams bent kiek savo kūrybos. Taip muziejaus fonduose atsirado pirmieji Elenos Urbaitytės, Kęstučio Zapkaus, Mildos Bartnikaitės-Spindler kūriniai.
Atkūrus 1990 metais Lietuvos nepriklausomybę, pastebimai padaugėjo ir paveikslų siuntų, ir pageidavimų dėl parodų. Pirmoji, surengta kovo pabaigoje, buvo Broniaus Murino. Eksponuotas penkiasdešimt akvarelių jis paliko muziejui. Viena po kitos duris atvėrė Zitos Sodeikienės (1990), Magdalenos Stankūnienės (1990), Elenos ir Aleksandro Marčiulionių (1991), Vytauto Kašubos (1991), Vyto Sakalo (1991), Antano Mončio (skulptūrų fotografijų, 1991), Adomo Galdiko (1991, 1993), Algirdo Kurausko (1992), Prano Domšaičio (1992), Giedrės Žumbakienės (1992), Irenos Šveicer (1992), Juozo Bagdono (1992), Antano Petrikonio (1992), Prano Lapės (1992), Archibaldo Bajorato (1992), Viktoro Vizgirdos (1993), Eugenijaus Budrio (1993), Petro Kiaulėno (1993), Juzefos Katiliūtės (1994), Telesforo Valiaus (1994), Juliaus Šukio (1995), Romo Viesulo (1996), Viktoro Petravičiaus (1996), Elenos Urbaitytės (1997), Jurgio Šapkaus (1998), Povilo Puzino (1998), Vaclovo Rataiskio-Rato (1998), Onos Dokalskaitės (1999) parodos. Tokia maždaug būtų muziejuje rengtų užsienyje gyvenančių lietuvių kūrybos parodų panorama. Deja, ne vieno jų kūrinius jau atvežė artimieji - dukterys, žmonos, ištikimi jaunystės draugai.

Vytautas Kašuba

Gimė 1915 m. Minske. Mirė 1997 m. Niujorke.
Vytauto Kašubos kūrybos iš naujo pristatinėti nereikia - Lietuvos Respublikos Nacionalinė premija (1993), Vilniaus dailės akademijos garbės daktaro vardas (1994), Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino III laipsnio ordinas (1994), Vilniuje stovintis paminklas miesto įkūrėjui Gediminui (skulptorius V. Kašuba) rodo dailininko indėlį į Lietuvos kultūrą.
Gimė V. Kašuba Minske - čia tuo metu, nuo karo pasitraukę, gyveno jo tėvai. Šeimai sugrįžus į Lietuvą, Vytautas Kašuba įstojo į Marijampolės amatų mokyklą. Mokėsi medžio drožybos. Kauno meno mokykloje jį greitai pastebėjo turint neeilinį polinkį skulptūrai. Pasižymėjo kaip gabus mokinys. 1937 m. Paryžiaus pasaulinėje parodoje už medžio drožinius laimėjo sidabro ir aukso medalius. Meno mokyklą baigė 1939 m., kurį laiką dirbo joje.
1944 m. pasitraukė į Vakarus, 1947 m. jau buvo Niujorke. Įsidarbino meninių baldų dirbtuvėje. Tik 1961 m. jis surado galimybę atsidėti vien kūrybai. Tada skulptorius daugiausia kūrė bažnyčioms ir vienuolynams - Kryžiaus kelius, madonas. Susidomėjęs švinu, kuris plastinėmis savybėmis ypač atitiko menininko naujus sumanymus, švino plokštėse iškalė daug subtilių reljefų.
Vytautas Kašuba Lietuvą aplankė 1974 m. ir po to jau ryšių su tėvyne nenutraukė. Palaipsniui subrendo noras jai palikti ir savo kūrinius. Persiųsti skulptūras per Atlantą buvo nelengvas darbas. Pirmoji siunta Lietuvos dailės muziejų pasiekė 1987 m. Nuo to laiko V. Kašubos skulptūros rinkinys muziejuje vis didėjo.
Dailininkui mirus, jo žmonos Aleksandros rūpesčiu į Lietuvą buvo atsiųsti paskutiniai jo kūriniai. Šiuo metu muziejuje saugoma didelė skulptoriaus kūrybinio palikimo dalis - daugiau kaip 240 skulptūrų, reljefų, eskizų, apie 20 medalių, daugiau nei 200 piešinių.

Pagrindinės parodos kolekcijos:

Čiurlionio galerija

1957 m. Čikagoje buvo įkurta Čiurlionio galerija. Jos tikslas - „ugdyti tautos gyvąją kultūrą, o per ją ir lietuvybę išeivijoje“, kaupti geriausių parodose eksponuojamų kūrinių fondą Lietuvai. Jos steigiamajame akte, kurį pasirašė Lietuvos valstybės konsulas Petras Daužvardis, Zenonas Kolba, Mikas Šileikis ir Antanas Skupas, rašoma: „Lietuvai iš Sovietų hegemonijos išsilaisvinus, galerijos kūriniai pereina Lietuvos valstybės nuosavybėn - Lietuvos Konsulo Chicagoje žinion“. Per keturis veiklos dešimtmečius tapusi labai svarbiu kultūros centru, sukaupusi ir išsaugojusi gausius dailės rinkinius, Čiurlionio galerija juos perdavė Lietuvai. Sprendimas persiųsti į Lietuvą Čiurlionio galerijos rinkinius buvo priimtas 1957 m. Čikagoje įkurtos Čiurlinio galerijos leidinio viršelis Seime, minint Lietuvių chartos jubiliejų, kai JAV lietuvių bendruomenės ir Lietuvos Respublikos Seimo bendroji Atstovų komisija nusprendė sugrąžinti į Lietuvą unikaliąsias kolekcijas ir jas parodyti visuomenei Nepriklausomybės dešimtmečio sukakties šventėje, kaip Pasaulio lietuvių vienybės ir tikro pilietiškumo ženklą. Seniausioji Čiurlionio galerijos kolekcijų dalis - JAV su parodomis pabuvojusių Kazio Šimonio, Petro Rimšos, Antano Žmuidzinavičiaus, dailę Amerikoje studijavusio Jono Šileikos, ilgai ten gyvenusio ir dirbusio Adomo Varno paveikslai. Kolekcijoje daug Kauno ir Freiburgo meno mokyklų dėstytojų bei mokinių kūrinių. Iš viso Čiurlionio galerija 1999-2000 m. Lietuvai atsiuntė tūkstantį kūrinių.
Parodoje „Sugrįžusi išeivijos dailė“ eksponuoti vertingiausi Čiurlionio galerijos rinkinio kūriniai. Po parodos Čiurlionio galerijos kolekcijos  perduotos Nacionaliniam M. K. Čiurlionio dailės muziejui, esančiam Kaune.

Prano Domšaičio kūrinių kolekcija

Lietuvių fondas Lietuvos dailės muziejui perdavė anksčiau nupirktą ir JAV saugotą P. Domšaičio kūrinių kolekciją - 400 vertingų kūrinių rinkinį. Iš jo parodoje „Sugrįžusi išeivijos dailė“ trijose salėse eksponuoti 92 paveikslai.
Pranas Domšaitis XX amžiaus meno pasaulyje - pastebima figūra. Gimęs ir augęs Rytų Prūsijoje, ūkininko šeimoje, jis, jau būdamas suaugęs, ėmėsi rimtų meno studijų. Baigęs Karaliaučiaus meno akademiją, išvyko tobulintis į Berlyną. Studijų tikslais buvojo Paryžiuje, Florencijoje, Londone. Kaip dailininkas augo ir brendo Makso Lybermano, Edvardo Munko, Ketės Kolvic, Lovis Korinto, Oto Dikso, Polio Klė aplinkoje, kartu su jais dalyvavo parodose.Pranas Domšaitis (1880-1965). "Bėgimas į Egiptą". 1952
1919-1932 metais Domšaitis susilaukė tikro pripažinimo: laimėjo keletą premijų, jo darbų įsigijo Berlyno Valstybinis meno muziejus, Meno akademija, Štetino, Liubeko, Hamburgo privačios galerijos. Apie jį palyginti daug rašė reprezentaciniai dailės žurnalai, gerai jį vertino, pristatė kaip veržlų modernistą, poetą romantiką, dailininką, gebantį išreikšti žmonių, daiktų ir vaizdų paslaptingumą. Jo vardas darėsi vis labiau žinomas. Tarp jo mecenatų - aukštos padėties žmonės, galerijų, leidyklų savininkai.
Gyvendamas Berlyne ir įsitraukęs į Vokietijos meninį gyvenimą, Domšaitis niekad nesiliovė domėjęsis gimtuoju pamario kraštu. 1914-1918 metais jis atvažiuodavo į Nidą. Tuo metu buvo suartėjęs su dailininkais, daugiausia Karaliaučiaus meno akademijos auklėtiniais, dirbusiais Mažuosiuose Kuršiuose, Sembos pusiasalyje.
Negailestingai besikeičiantys laikai sutrikdė dailininko kūrybos raidą. 1933 m. Vokietijoje prasidėjus nacionalsocialistų organizuotai kampanijai prieš modernųjį meną, Pranui Domšaičiui, kaip ir daugeliui kitų žymių to meto dailininkų, buvo uždrausta parodinė veikla, iš valstybinių muziejų išmesti kūriniai.
1937 m. jo darbai buvo eksponuojami šalia Emilio Noldės, Ernsto Barlacho ir kitų ekspresionistų Miunchene, nacių surengtoje „degradavusio“ meno parodoje. Nepalankių sąlygų verčiamas dailininkas kone dešimtmetį gyveno uždarai viename Austrijos kaimų netoli Forarlbergo.
Pokario metais Austrijoje netikėtai sutiko keletą lietuvių dailininkų emigrantų - Telesforą Valių, Paulių Augį ir kitus, su kuriais susidraugavo, kartu surengė keletą parodų, kuriose Pranas Domšaitis pirmą kartą atstovavo Lietuvai.
1949 m. jis kartu su žmona persikėlė į Pietų Afrikos Respubliką, apsigyveno Keiptaune. Intensyviai dirbdamas, rengdamas parodas, sėkmingai dalyvaudamas kūrybiniuose konkursuose, greitai pelnė pripažinimą kaip dailininkas, sugebėjęs savo kūryboje jungti Europos ir Afrikos įtakas.
Pranas Domšaitis mirė 1965 m.
Liko didžiulis kūrybinis palikimas. 1980 m. Lietuvių fondas, remiantis išeivijos mokslininkus, švietėjus, menininkus, nupirko iš dailininko našlės didžiąją dailininko kūrinių dalį. 1982 m. jie buvo parodyti Čiurlionio galerijoje Čikagoje. Po dešimties metų 180 paveikslų - lietuvių išeivių dovana - pasiekė Vilnių, Lietuvos dailės muziejų. 1992-1998 m. ši kolekcija buvo eksponuojama Klaipėdos paveikslų galerijoje.
1998 m. Lietuvių fondo pastangomis į Lietuvą atkeliavo dar viena neįkainojamos vertės dovana. Lietuvos dailės muziejaus rinkinius papildė 221 Prano Domšaičio kūrinys.
Po parodos „Sugrįžusi išeivijos dailė“ P. Domšaičio kolekcija buvo eksponuojama Klaipėdos paveikslų galerijoje.

Miko Šileikio kūrinių kolekcija

Parodoje eksponuojami 46 vertingiausi dailininko, pirmojo Čiurlionio galerijos direktoriaus M. Šileikio kūriniai iš Lietuvai perduotos 468 jo darbų kolekcijos.
Mikas Šileikis (1893-1987) – vienas pirmųjų lietuvių dailininkų Amerikoje. 1913 m., vengdamas rusų carinės karo prievolės, jis atvyko į JAV. Mokydamasis vidurinėje mokykloje lankė Bostono, vėliau - privačią Belle Arti meno mokyklą. 1923 m. baigė Čikagos meno institutą.
Iki naujųjų imigrantų bangos po Antrojo pasaulinio karo Šileikis dalyvavo Čikagos meno instituto, Indianos dailininkų ir lietuvių išeivių dailės parodose. Už savo kūrinius 1957 m. Čikagoje įkurtos Čiurlinio galerijos leidinio viršelis ne kartą laimėjo premijų ir apdovanojimų. Dalyvavo įvairių meno draugijų - Alumni Association of the School of the Art Institute, Ilinojaus dailininkų sąjungos, Hoosiers Salon of Indiana - veikloje, buvo vienas Lietuvių dailininkų sąjungos iniciatorių ir Čiurlionio galerijos Čikagoje steigėjų. 1957-1962 metais vadovavo Čiurlionio galerijai, įsteigė savo vardo premijų fondą.
Nuo pat jaunų dienų pritapęs prie lietuviškos spaudos, Šileikis bendradarbiavo Lietuvių enciklopedijos redakcijoje, rašė „Aidams“, „Naujajai Aušrai“, redagavo „Meno žinias“.
Miką Šileikį kolegos vadino tai akademiniu tapytoju, tai lyriniu impresionistu. Dar studijuodamas Čikagos meno institute, garsėjusiame tada klasikinėmis tradicijomis, buvo pastebėtas dėstytojų ir įvertintas kaip puikus portretistas. Ir vėliau dailininkas mėgo portreto žanrą, nors didžiąją Lietuvą pasiekusio rinkinį dalį sudaro nuotaikingi peizažai. Saulėtos kopos, paplūdimiai, miško tankmė, parkai, gėlynai, žydintys sodai bene labiausiai mėgstamos temos. Šileikis tapė laisvai, lengvai, jo šviesių ir skaisčių spalvų skalė turtinga, plati. Apie savo kūrybą dailininkas yra pasakęs: „ekspresionizmu ir abstrakcija nesidomėjau, svetimos įtakos manęs nepaveikė. Norėjau atvira širdimi prisidėti prie šio pasaulio grožio praturtinimo, be kurio žmogaus gyvenimas nebūtų pilnas“.
Po parodos „Sugrįžusi išeivijos dailė“ M. Šileikio kūriniai buvo eksponuojami dailininko gimtajame krašte - jo vardu pavadintoje galerijoje, kurią numatoma įkurti kaip Zarasų krašto muziejaus padalinį.

Gabrieliaus Stanulio kolekcija

Pernai Lietuvos dailės muziejui perduota dailininko G. Stanulio kolekcija - 22 vertingi darbai, dovanoti paties autoriaus. Parodoje „Sugrįžusi išeivijos dailė“ eksponuojama 18 šio dailininko kūrinių.
Gabrielius Stanulis (1915-1999) studijavo dekoratyvinius menus Italijoje, Turine, po to - Vilniaus dailės akademijoje. Po Antrojo pasaulinio karo apsistojo Šveicarijoje. Ženevos dailės mokykloje dėstė tapybą ir skulptūrą. Yra surengęs 29 personalines parodas Prancūzijoje, Šveicarijoje, JAV, Kanadoje. Jo kūryboje nerasime kasdienės realybės, savo filosofiniu turiniu ji gerokai skiriasi nuo kitų išeivijos dailininkų. Muziejaus turimą kolekciją sudaro ekspresyviojo abstrakcionizmo maniera tapytos drobės iš ciklų „Asmeninė istorija“, „Šviesa“, „Šviečiančio šauksmo troškulys“.

Kiti eksponuojami kūriniai

Be parodos „Sugrįžusi išeivijos dailė“ pagrindą sudarančių eksponuojamų Čiurlionio galerijos rinkinių paveikslų, P. Domšaičio, M. Šileikio ir G. Stanulio darbų, taip pat lankytojams buvo rodomi ir išeivijos dailės stilistinį įvairumą atskleidžiantys kūriniai.
Tai nuo tarpukario pažįstami Lietuvai Adomas Galdikas, Vytautas Kazimieras Jonynas, Viktoras Vizgirda, Vytautas Kašuba, Telesforas Valius, Viktoras Petravičius, Juozas Bagdonas, Vaclovas Rataiskis-Ratas. Kiek atokiau nuo tos kartos stovi Jonas Rimša. Jaunesni, mokęsi ir Lietuvoj, ir užsienyje - Petras Kiaulėnas, Bronius Murinas, Jadvyga Dobkevičiūtė-Paukštienė, Gabrielius Stanulis, Juzefa Katilūtė, Vytautas Ignas, Elena Urbaitytė, Albinas Elskus, Romas Viesulas, Algirdas Kurauskas, Žibuntas Mikšys, Kazimieras Žoromskis, Kęstutis Zapkus ir kt. Jie savarankiškai plėtojo XX amžiaus modernistinių krypčių stilistiką.

Parodos menų ir susitikimų programa

Parodoje buvo rengiami susitikimai su išeivijos dailininkais, kitais kultūros darbuotojais, visuomenininkais.
Pirmasis pokalbis buvo surengtas kovo 15 d. 18.00 val. su JAV lietuvių bendruomenės Kultūros tarybos pirmininke Marija Remiene.
Programos sudarytoja ir koncertų vedėja - muzikologė Ona Narbutienė.

Parodos leidiniai

Svarbiausias parodos leidinys - Lietuvos dailės muziejaus katalogas „Išeivijos dailės rinkinys“, kuriame pristatomi 1966-1999 metais muziejuje sukaupti kūriniai (134 autorių 6 012 kūrinių). Katalogas sudarytas kompiuterizuotos muziejaus rinkinių apskaitos duomenų bazėje saugomų pirminės eksponatų apskaitos duomenų pagrindu. Leidinio sudarytojos - Loreta Marija Meškelevičienė, Laima Sazonova, Audronė Milašiūnienė.
Parodą pristato ir Informacinis lankstukas „Sugrįžusi išeivijos dailė“ bei plakatas.

Informacija parengta pagal Lietuvos dailės muziejaus menotyrininkų R. Rutkauskienės, K. Jokūbavičienės ir L. Bialopetravičienės ir kt. pateiktas anotacijas.

 

© Lietuvos dailės muziejus, Žemaičių kultūros fondas, Matematikos ir informatikos institutas
     Pastabas, pasiūlymus siųskite adresu:  samogit@delfi.lt
     Tinklalapis atnaujintas 2011.08.12