VIRTUALI
PARODA PAJUSKIME GAMTĄ DRAUGE SU SEZANU
Radvilų
rūmai, 2002
m. lapkričio 6 d. - lapkričio 30 d.
Norinčiam suvokti
Sezano paveikslus prireiks nemažai pastangų ir laiko, nes
tapydamas Sezanas naudojosi ne vien įprastu tūriniu objektų
vaizdavimu - jo paveiksluose atsiveria dar vienas, dvasinis, matmuo,
radęsis iš gilaus ir pagarbaus menininko susigyvenimo su gamta.
Visi šios parodos dailės pažinimo žaidimai pirmiausia yra skirti
silpnaregiams. Vadintume tuos žaidimus nedrąsiu mėginimu,
įjungiant kuo daugiau juslių, atverti žmonėms su regos negalia
didelio dailininko tapybos pasaulį.
I
salė
Obuoliai
1877-1878 (Kembridžo
karališkasis koledžas)
Kiekvienas paveikslo štrichas tarsi pabrėžia mums, kad vaisiai
čia netikri, kad čia - tapyba. Sezanas nesukčiauja, nesistengia
apgauti "tikrumu". Formą jis kuria drąsiais teptuko
potėpiais, šviesesniais ir tamsesniais tonais. Ta obuolio pusė,
kuri atgręžta į mus, - šviesesnė. Obuoliai apvesti tamsesnėmis
linijomis, kokių tikrovėje nėra, bet kurios, kaip minėjome,
neleidžia susidaryti realybės iliuzijai. Dailininkas sakydavo:
spalvos turtingumu kuriama tobula forma.
Paveikslo struktūrą lemia nutapytų daiktų išdėstymas.
Kiekvienas obuolys - tai dailininko apmąstytos konstrukcijos
detalė. Sezanas pirmiausia tapo pojūtį, kurį jam sukelia šis
vaisius. Atrodo, kad spalva jam pavyksta perteikti net jo kvapą.
"Su obuoliu ketinu užkariauti Paryžių", - tai jo
žodžiai.
Svogūnai ir butelis
1895 (Paryžius, Orsė
muziejus)
Sezanas mėgo kalbėti apie daiktus. Štai kad ir taip:
"Objektai persipina, jie nepaliauja gyvenę. Nejučia
skleidžia intymius refleksus, atspindžius, panašiai kaip
pėdsakus atmosferoje palieka mūsų žvilgsniai ir mūsų ištarti
žodžiai".
Šio meistriško natiurmorto tema - svogūnai. Apskriti, gumbuoti,
liepsnojantys, su besiraitančiais tamsžaliais laiškais -
natūrali gamta, paprasta tiesa apie augalus ir indus. Indai - tai
peilis, tamsus butelis, artipilnė taurė, lyg ir atsitiktinai čia
patekę (kas gi vyną užkanda svogūnu?). Bet jie reikalingi
paveikslo sandarai, kompozicijos pusiausvyrai. Stalui, nustumtam į
kairę, dešinėje reikia atsvaros. Šį vaidmenį atlieka balta
staltiesė, kaip sniego pusnis slystanti nuo stalo. Tuščia sienos
plokštuma - paveikslo fonas, kuriame dailininkas tapo ant stalo
išdėliotų daiktų atspindžius. Dvi įstrižainės -
butelis-staltiesė ir peilio įsivyrauja tvarka. Jokių klausimų
nebelieka - visa, kas yra ant stalo, - reikalinga. Net taurė čia
įterpta neatsitiktinai - ji švelnina įstrižainių susikirtimą
ir kietą geometrinį paveikslo padalijimą. Ir nors paveikslas -
natiurmortas, jis gyvas, nesustingęs ir dvelkia gera nuotaika.
Natiurmortas su pintine
1890 (Paryžius, Orsė
muziejus)
Šio paveikslo, kaip ir apskritai Sezano meno, savitumas slypi jo
sugebėjime vaizduoti objektus, šiuo atveju vaisius, sukuriant
apimties iliuziją. Sakytum, dailininkas būtų vienu metu tapęs
iš kelių skirtingų vietų - iš priekio, iš viršaus, iš
šono... Erdviniai santykiai tarp daiktų mūsų akiai, įpratusiai
prie to, kad toliau esantis daiktas paveiksle bus mažesnis už arti
padėtą, atrodo keisti - kitame stalo gale stovinčioje pintinėje
geltonuoja obuolys didumo sulig ąsočiu, kuris yra čia pat, ant
mums matomo stalo krašto. Atrodo, kad visi daiktai vienodai nuo
mūsų nutolę, kad jie, išrikiuoti iš kairės į dešinę, yra
vienoje plokštumoje. Dailininkui visi jie vienodai svarbūs ir
gražūs.
Puodynė ir ąsotis savo apvaliomis formomis atkartoja gyvosios
gamtos objektus, sudarydami vienį. Slenkanti žemyn staltiesė
laužo apskritimų monotoniją ir kiek atvėsina spalvų įkarštį.
Paveiksle daug šviesos, bet iš kur ji sklinda, - neaišku, nors
kairėje matome pravirą langą. Įspūdis toks, lyg į visas šias
rudens gėrybes būtų įsisukęs magas ir viską savaip patvarkęs.
Tas magas - tai Sezanas. Jis įsitikinęs, kad daiktai gyvena savo
gyvenimą. Štai ką jis sako apie vieną iš jų - paprastą
cukrinę: "Manoma, kad ji beveidė ir bedvasė, bet ji juk
kasdien keičiasi!"
Tekstas iš parodos
Pajuskime gamtą drauge su Sezanu katalogo;
iliustracijos Artesens ir Danutės Mukienės
