VIRTUALI PARODA „PAJUSKIME GAMTĄ DRAUGE SU SEZANU“
 

Radvilų rūmai, 2002 m. lapkričio 6 d. - lapkričio 30 d.

Norinčiam suvokti Sezano paveikslus prireiks nemažai pastangų ir laiko, nes tapydamas Sezanas naudojosi ne vien įprastu tūriniu objektų vaizdavimu - jo paveiksluose atsiveria dar vienas, dvasinis, matmuo, radęsis iš gilaus ir pagarbaus menininko susigyvenimo su gamta. Visi šios parodos dailės pažinimo žaidimai pirmiausia yra skirti silpnaregiams. Vadintume tuos žaidimus nedrąsiu mėginimu, įjungiant kuo daugiau juslių, atverti žmonėms su regos negalia didelio dailininko tapybos pasaulį.

I salė

Obuoliai
Polis Sezanas (1839-1906). "Obuoliai", 1877-18781877-1878 (Kembridžo karališkasis koledžas)
Kiekvienas paveikslo štrichas tarsi pabrėžia mums, kad vaisiai čia netikri, kad čia - tapyba. Sezanas nesukčiauja, nesistengia apgauti "tikrumu". Formą jis kuria drąsiais teptuko potėpiais, šviesesniais ir tamsesniais tonais. Ta obuolio pusė, kuri atgręžta į mus, - šviesesnė. Obuoliai apvesti tamsesnėmis linijomis, kokių tikrovėje nėra, bet kurios, kaip minėjome, neleidžia susidaryti realybės iliuzijai. Dailininkas sakydavo: spalvos turtingumu kuriama tobula forma.
Paveikslo struktūrą lemia nutapytų daiktų išdėstymas. Kiekvienas obuolys - tai dailininko apmąstytos konstrukcijos detalė. Sezanas pirmiausia tapo pojūtį, kurį jam sukelia šis vaisius. Atrodo, kad spalva jam pavyksta perteikti net jo kvapą. "Su obuoliu ketinu užkariauti Paryžių", - tai jo žodžiai.

Svogūnai ir butelis
1895 (Paryžius, Orsė muziejus)
Sezanas mėgo kalbėti apie daiktus. Štai kad ir taip: "Objektai persipina, jie nepaliauja gyvenę. Nejučia skleidžia intymius refleksus, atspindžius, panašiai kaip pėdsakus atmosferoje palieka mūsų žvilgsniai ir mūsų ištarti žodžiai".
Šio meistriško natiurmorto tema - svogūnai. Apskriti, gumbuoti, liepsnojantys, su besiraitančiais tamsžaliais laiškais - natūrali gamta, paprasta tiesa apie augalus ir indus. Indai - tai peilis, tamsus butelis, artipilnė taurė, lyg ir atsitiktinai čia patekę (kas gi vyną užkanda svogūnu?). Bet jie reikalingi paveikslo sandarai, kompozicijos pusiausvyrai. Stalui, nustumtam į kairę, dešinėje reikia atsvaros. Šį vaidmenį atlieka balta staltiesė, kaip sniego pusnis slystanti nuo stalo. Tuščia sienos plokštuma - paveikslo fonas, kuriame dailininkas tapo ant stalo išdėliotų daiktų atspindžius. Dvi įstrižainės - butelis-staltiesė ir peilio įsivyrauja tvarka. Jokių klausimų nebelieka - visa, kas yra ant stalo, - reikalinga. Net taurė čia įterpta neatsitiktinai - ji švelnina įstrižainių susikirtimą ir kietą geometrinį paveikslo padalijimą. Ir nors paveikslas - natiurmortas, jis gyvas, nesustingęs ir dvelkia gera nuotaika.

Meno pažinimo parodos "Pažinkime gamtą drauge su Sezanu" fragmentas Radvilų rūmuose

Meno pažinimo parodos "Pažinkime gamtą drauge su Sezanu" fragmentas Radvilų rūmuose

Meno pažinimo parodos "Pažinkime gamtą drauge su Sezanu" fragmentas Radvilų rūmuose

Natiurmortas su pintine
1890 (Paryžius, Orsė muziejus)
Šio paveikslo, kaip ir apskritai Sezano meno, savitumas slypi jo sugebėjime vaizduoti objektus, šiuo atveju vaisius, sukuriant apimties iliuziją. Sakytum, dailininkas būtų vienu metu tapęs iš kelių skirtingų vietų - iš priekio, iš viršaus, iš šono... Erdviniai santykiai tarp daiktų mūsų akiai, įpratusiai prie to, kad toliau esantis daiktas paveiksle bus mažesnis už arti padėtą, atrodo keisti - kitame stalo gale stovinčioje pintinėje geltonuoja obuolys didumo sulig ąsočiu, kuris yra čia pat, ant mums matomo stalo krašto. Atrodo, kad visi daiktai vienodai nuo mūsų nutolę, kad jie, išrikiuoti iš kairės į dešinę, yra vienoje plokštumoje. Dailininkui visi jie vienodai svarbūs ir gražūs.
Puodynė ir ąsotis savo apvaliomis formomis atkartoja gyvosios gamtos objektus, sudarydami vienį. Slenkanti žemyn staltiesė laužo apskritimų monotoniją ir kiek atvėsina spalvų įkarštį. Paveiksle daug šviesos, bet iš kur ji sklinda, - neaišku, nors kairėje matome pravirą langą. Įspūdis toks, lyg į visas šias rudens gėrybes būtų įsisukęs magas ir viską savaip patvarkęs. Tas magas - tai Sezanas. Jis įsitikinęs, kad daiktai gyvena savo gyvenimą. Štai ką jis sako apie vieną iš jų - paprastą cukrinę: "Manoma, kad ji beveidė ir bedvasė, bet ji juk kasdien keičiasi!"

I salė II salė III salė IV salė V salė

Tekstas iš parodos „Pajuskime gamtą drauge su Sezanu“ katalogo;
iliustracijos „Artesens“ ir Danutės Mukienės

© Lietuvos dailės muziejus, Žemaičių kultūros fondas, Matematikos ir informatikos institutas
     Pastabas, pasiūlymus siųskite adresu:  samogit@delfi.lt
     Tinklalapis atnaujintas 2011.08.12