Paroda
eksponuojama Vilniuje, Radvilų
rūmuose nuo 2002
m. lapkričio 6 d. iki lapkričio 30 d.
Sezanas
ir jo aplinka
Polis Sezanas (Paul Cėzanne)
gimė 1839 m. Prancūzijoje, senojoje Provanso sostinėje Ekse (Aix)
netoli Marselio įlankos, pasiturinčio verslininko šeimoje. Lankė
piešimo mokyklą, mokėsi gimtojo miesto gimnazijoje. Ją baigęs,
kurį laiką studijavo teisę. Bet dailės trauka buvo didesnė, ir
Sezanas, turėdamas rimtų ketinimų išmokti tapyti, išvyksta į
Paryžių. Turėjo tokią galimybę, nes tėvas, nors ir
šykščiai, nors ir nepritardamas sūnaus pasirinkimui, jį rėmė.
Paryžiuje Sezanas susiranda savo mokyklos draugą Emilį Zola
(Emile Zola), įstoja į Siuiso akademiją (Ecole Suisse). Studijoms
nusiteikęs rimtai - valandų valandas praleidžia Luvre prie
molberto, kopijuodamas mėgstamus paveikslus. Žavisi italų
renesanso meistrais, prancūzų realizmo daile. Michelangelo
(Mikelandželo), Tintoreto, Delakrua (Delacroix), Daumier (Domjė),
Kurbė (Courbet) paveikslai - ypatingo dėmesio ir traukos objektai.
Pačiam tapyti sekasi sunkiai: potėpis storas, spalvos sunkios, jų
kontrastai aštrūs. Suartėjimas su impresionistais, pažintis su
Kamiliu Pisaro (Camille Pissaro), dalyvavimas jo rengiamuose
pleneruose žymi naują Sezano kūrybos periodą. Jo paletė
šviesėja, skaidrėja, peizažai įgauna
vaiskumo. Tačiau trys paveikslai, kuriuos jis 1874 m. išstato savo
bičiulių impresionistų parodoje, palankių atsiliepimų
nesulaukia. 1877 m. situacija pasikartoja. Dalininkui atrodo, kad
neverta savo darbų viešai rodyti.
Nuo 1883 m. jis jau pastoviai gyvena Provanse, tik retkarčiais
nuvykdamas į Paryžių. Bet ten nejaučia nieko paguodžiančio -
kelias į jo dailės pripažinimą atrodo begalinis. Nuotaiką temdo
ir nutrūkusi draugystė su Zola - Sezaną užgauna naujausias
rašytojo romanas, kurio vienas iš personažų dailininkui
nemaloniai primena jį patį. 1886 m. Sezanas veda Hortenziją Fikė
(Hortense Fiquet). Miršta tėvas, ir jo nemenkas palikimas
išvaduoja Sezaną iš finansinių rūpesčių. Retkarciais pas
Sezaną į Provansą, į šeimos sodybą Ža de Bufan (Jas de
Bouffan) atvažiuoja vienas kitas iš senų pažįstamų. Nepaisant
nesėkmių parodose, dailininkas daug dirba. Per dešimtį metų
nutapo daugiau kaip 300 paveikslų. Jis jau seniai nutolęs nuo
impresionistų mėgstamo akimirkos vaizdo fiksavimo. Įdėmiai
stebėdamas gamtą, jos formas ir spalvų santykius, ieško būdų
perteikti aplinkos materialumą, gamtos amžinumą, jos tūrių
patvarumą.
1895 m. Paryžiuje, Ambruazo Volaro (Ambroise Vollard) galerijoje,
Sezanas surengia pirmą personalinę parodą. Atveža į ją 150
paveikslų. Atrodo, kad šį kartą į jo kūryba publika jau
pradeda įsižiūrėti.
Dailininkas gyvena Ekse. Be poilsio dirba prie tų pačių temų,
tapo save, žmoną, kaimynus valstiečius, natiurmortus (gėles,
vaisius), peizažus - Šv. Viktorijos (Sainte-Victoire) kalną,
jūros įlanką, uolas ir akmenis skaldykloje, didžiules "Mauduolių"
kompozicijas. Nepaliauja džiaugtis saulėta pietų pakrante, oro
skaidrumu, dangaus aukštumu. Gamtoje jis atsigauna. Tačiau tapo
ją be galo lėtai, kartais prie vieno ir to paties paveikslo dirba
keletą mėnesių, net metų.
Sezanas yra pasakęs: gamta - tai gelmė. Ta gelmė jam nedavė
ramybės visus likusius gyvenimo metus, per kuriuos Paryžius jo vos
nepamiršo. Dirbo ir gyveno kaip tikras vienišius, nors turėjo
sūnų, žmoną. Aplinkinių buvo laikomas keistuoliu. Kuo toliau,
tuo labiau grimzdo vienatvėn, apribodamas savo gyvenimą darbu.
1904 m. Paryžiaus Rudens salone Sezanas išstato 33 paveikslus.
Ateina ilgai lauktas pripažinimas. Sezaną tai kiek paguodžia.
1906 m., tapydamas. gamtoje, jis peršąla ir, susirgęs plaučių
uždegimu, miršta. Matyt, liūdną valandą bus pasakęs: "Aš
nieko nepadariau, bet aš mokiausi". Jis klydo - savo sukurta
tapybos sistema padarė didelę įtaką XX a. dailės raidai,
fovizmo, kubizmo formavimuisi, jis atvedė vaizduojamąjį meną
prie abstrakcionizmo vartų.