SAMUELIS BAKAS: „SUGRĮŽIMAS“

Vilniaus paveikslų galerija, 2001 m. rugsėjo 23 d. - 2002 m. sausio 30d.

I SALĖ    II SALĖ   III SALĖ   IV SALĖ 

Mano vilniškiams draugams
Vilnius - tai miestas, kuriame gimiau prieš šešiasdešimt aštuonerius metus.
Vilnius - tai ta vieta, kurioje patyriau vaikystės rojaus džiaugsmus: turėjau mylinčią šeimą, ramų, kartais net pernelyg saugomą nuo rūpesčių gyvenimą.
Vilniuje patyriau karo žiaurumus, žmogaus sugebėjimą neapkęsti, jo gyvuliškus instinktus, taip pat ir jo sugebėjimą išsaugoti gėrį ir pasiaukoti. Siaubingoje nacių geto realybėje, būdamas devynerių metų, surengiau savo pirmąją parodą. 1944-ųjų Vilnius davė man pirmąsias tapybos pamokas, profesiją kuri vėliau užpildė visą mano gyvenimą. Kai man buvo vienuolika, palikau Vilnių, jau sovietinį miestą, ir išsivežiau gausybę įspūdžių ir nenumaldomą praradimo jausmą. Visa tai veikė ir mano kūrybą. Joje kalbu apie sugriautą pasaulį ir stengiuosi pavaizduoti amžinas, tačiau bergždžias pastangas atstatyti jį tokį, koks buvo anksčiau. Iš tiesų manau, kad bandau atspindėti vidinę žmogaus būseną.Samuelis Bakas gamtoje. Apie 1944 m.
Šiandien į šiuolaikinį Vilnių nuolankiai atvežu savo kūrybos vaisius.
Džiaugiuosi galėdamas juos pristatyti plačiajai visuomenei. Man didelė garbė skirti juos visiems savo naujiesiems draugams vilniečiams, geros valios vyrams ir moterims, žmonėms, kurie tiki, kad tik nuolat prisimenant skaudžius praeities įvykius galima užtikrinti, kad praeities klaidos nebepasikartos. Nes istorijos pamokos - tai amžina mokykla gyviesiems.
Tačiau šita proda kartu yra ir dovana mano žuvusiems artimiesiems - nužudytam tėvui, seneliams bei daugeliui šeimos narių ir draugų, kuriems norėčiau parodyti, ką pasiekė jų ,,tiek daug žadantis” berniukas. Artimųjų atminimas lydi mane visur, kad ir kur būčiau.
Tačiau jų išbarstyti pelenai ilsisi čia, Panerių miškuose, pakrašty miesto, mano mylimo gimtojo Vilniaus, kurio atminimas taip nepaprastai giliai įsirėžęs mano širdyje.

Samuelis  Bakas
Bostonas, 2001 m. ruduo

    Samuelis Bakas šių dienų vilniečio akimis
    Prieš daugelį metų, vartydamas Samuelio Bako vaikiškus ir sykiu ankstyvą brandą liudijančius piešinius Žydų muziejuje ir sužinojęs, kad jis liko gyvas - tuo tarpu, kai jo vyresnieji kolegos iš Kauno irVilniaus getų žuvo per holokaustą - aš nejučiomis įsivaizduodavau štai ką: o kas, jeigu Samuelis Bakas, nešinas savo paveikslais ir patirtimi, pasirodytų šiais laikais Vilniaus gatvėse?
    Mieste, iš kurio jis kadaise pabėgo persekiojamas geto šešėlių.
    Kaip tas miestas jam atrodytų? Ir kaip jis - miestui?
    Išleidžiant šį katalogą Vilniuje ir pateikiant urbi et orb'i tapytojo darbus negaliu nepasidalyti su žiūrovais savo
    džiaugsmu. Pasvajos tapo tikrove. Holokausto nuosprendis Vilniui sušvelnintas - čia atidaroma Samuelio
    Bako retrospektyvinė paroda.
    JAV gyvenantis tapytojas mane iš pat pradžių nustebino keliais dalykais.Tuo, kad jis yra gry2001 m. Vilniuje organizuotos Samuelio Bako kūrybos parodos katalogasnai europietiškas savo
    patirtimi ir menine kalba. Kad kūrybinių impulsų semiasi iš vaikystės. Ir tuo, kad man suprantamas vienas jo
    kūrybos leitmotyvų: žmogus bergždžiai siekia atkurti praeitį, kai daiktai ir netgi dvasia kraštovaizdžiuose trūnija
    ir vis dėlto niekaip nesutrūnija. Man, išvengusiam karo, gimusiam pokario Lietuvoje, uždarame komunistiniame
    gete, taip pat visados atrodė, kad visų mane supančių daiktų esmė yra išsivadėjusi arba pamiršta, palikta už
    devynių užraktų praeityje ir kad mane supa griuvėsiai bei buvusio gyvenimo ženklai.
    Drobės sukūrimas - prieštaringas ir daugiaprasmis procesas, tačiau vaivorykštė, sukalta iš dažytų lentų ir pavaizduota viename naujausiųjų amerikietiškų Samuelio Bako darbų, man atrodo visiškai suprantamas ir kone apčiuopiamas siurrealistinės mūsų jaunų dienų aplinkos sovietų laikotarpiu
    atributas. Regis, mes visi beviltiškai bandėme atkurti praeitį, ,,pagauti” jos dvasią.
    Ir sykiu, ar nesuvirpina mūsų, likusių šioje šalyje ir gyvenančių amžių sandūroje, patirties stygų daugelis Samuelio Bako paveikslų: „Išvykimas” (1978/1998), kuriame elegantiška pora tolsta griuvėsių, o gal statybininkų ar restauratorių užgriozdinta gatvele, o kaukės žvelgia į praeitį, ,,Vienam iš štetlų” (1998) - žydiškas miestelis, apdengtas drobe kaip nenaudojami, o gal ir transportavimui paruošti baldai; ,,Skrydis iš Berlyno” (1990), kur skylant mūro sienai bandoma paskristi mechaniniu karveliu. Tie Samuelio Bako mediniai arkliukai bei karveliai man primena kadaise Lietuvoje paplitusius sulaužytus ir į šiukšlyną išmestus daiktus, kaip ir jo šachmatai. Jie visi dalyvauja kurioziškai rimtame dailininko paveikslų veiksme, primenančiame netekusias prasmės absurdo dramos veikėjų apeigas. 0 jo nature morte figūros man primena daiktus, tarytum visados tyliai dulkančius dailininkų studijose, kol ties jais neapsistoja mąslus kūrėjo žvilgsnis.
    Tapytoją pirmąsyk pamačiau praėjusį pavasarį, nulipantį lėktuvo trapu Vilniaus oro uoste. Jo minkštas aksominis švarkas sugėrė ryškią gegužės šviesą. Iš pirmo žvilgsnio jis man pasirodė visai ne amerikietis, o tikras Senojo kontinento augintinis. Ir jo tapybos plastinė kalba patvirtina jo europietiškas sąsajas. Net ir šachmatai Samuelio Bako šachmatų šalyje iš garsiosios šachmatų serijos niekados nėra juodi ir balti. Jo šachmatų lenta marga kaip commedia dell' arte personažo rankovė. Šachmatų serijose dailininkas tikriausiai įsivaizdavo, kaip racionaliai organizuota ,,rimtoji” visuomenė atrodytų po kataklizmo. Argi tai ne nuostabus kūrybinis atradimas, nors mums, senosios Europos gyventojams, aiškios tokio mąstymo šaknys - istorinės šaknys?S. Bakas.  "Skaitant laikraštį"
    0 biblinės, hebrajiškos raidės - Samuelio Bako ,,Genezės” kraštovaizdžių ir natiurmortų dalis, atklydusi iš Toros ritinių? Dailininko kraštovaizdžiai dažniausiai neturi adreso, tačiau savo atmosfera, kūrėjo požiūriu į laiką ir amžinybę primena prieškaryje žuvusio Mošės Kulbako poemą Vilnius.
    Samuelis Bakas yra ir žydiškas, ir bendražmogiškas. Manau, kad lygiai su tais pačiais klausimais, su kuriais kreipiamės į jo drobes, mes - tegu tai ir skamba šiek tiek patetiškai - galėtume kreiptis į SenojoTestamento knygas: ar tai žydiška patirtis? Ar tai bendražmogiška patirtis?

Žmonija, kaip žinoma, savaip atsakė į šiuos klausimus. Menininkų, išlikusių po holokausto ir vėliau kūrusiųVakaruose, darbai - ir Samuelio Bako drobės, ir Nobelio premijos laureato Isaaco Bashevio Singerio, beje, rašiusio ir apie Bako tapybą, knygos - padovanojo žydų likimą, kaip egzistencijos modelį, visai žmonijai. Tačiau kartais gyvenimas pranoksta menininko ir netgi vaiko vaizduotę. Ir atrodo, kad mes ir patys esame figūros šachmatų lentoje, kuriomis žaidžia aukštesnės jėgos.

© Lietuvos dailės muziejus, Žemaičių kultūros fondas, Matematikos ir informatikos institutas
     Pastabas, pasiūlymus siųskite adresu:  samogit@delfi.lt
     Tinklalapis atnaujintas 2011.08.12