Autoportretas. 1823
K. Ruseckas. Horace Vernet'o paveikslo "Vittgenšteinų šeima" kopija. 1846
Kanutas Ruseckas (1800 - 1860). Lietuvaitė su verbomis (1847)
Zakristijonas Jankauskas. 1856
K. Ruseckas. Pronkmekytės-Ruseckienės portretas. 1845
K. Ruseckas. Rudens peizažas su tvora. 1855
 
1999 m. gruodžio mėn. - 2000 m. vasario mėn. Vilniaus paveikslų galerijoje veikė Kanuto Rusecko kūrybos paroda, skirta dailininko 200 metų gimimo sukakčiai.
 
KANUTAS RUSECKAS
Dalia Tarandaitė
 
Kūryba
Svarbesnės Kanuto Rusecko gyvenimo datos

Kūryba
Tris dešimtmečius Vilniaus universitete veikusios dailės katedros parengė didelį būrį talentingų dailininkų profesionalų. Vilniaus universitete, Jono Rustemo vadovaujamoje tapybos studijoje, formavosi Kanuto Rusecko kūrybinės nuostatos, perėmusios geriausius Vilniaus meno mokyklos meninės programos principus, jos demokratiškumą, aiškias realistines tendencijas. Meninį lavinimąsi Ruseckas tęsė Paryžiaus ir Romos dailės akademijose, garsių ano meto dailininkų Guillaume’o Guillono Lathiere’o, Vincenzo Camuccini, Berthelio Thorvaldseno studijose. Tačiau ir atsidūręs didžiuosiuose kultūros centruose, klasicizmo ir romantizmo srovių sąveikos sūkury, jis liko ištikimas sau ir savo pirmajai mokyklai. Nesižavėjo nei klasicizmo, nei romantizmo kraštutinumais, su pavydėtinu atkalumu studijavo klasikinį palikimą, pagrindiniu savo mokytoju rinkosi gamtą - svarbiausią estetinių išgyvenimų ir kūrybinio įkvėpimo šaltinį.
Išliko daugybė Romoje pieštų gamtos studijų, eskizų, brandžių peizažų. Juose dailininkas įamžino Romos architektūros paminklus ir jų ansamblius, siauras senamiesčio gatveles, egzotišką parkų augmeniją, Romos ir Italijos provincijos kraštovaizdžius. Vieni šių darbų yra grynai pažintiniai, kiti, nuspalvinti subjektyviais išgyvenimais, verčia susimąstyti apie panteistinę gamtos didybę (“Melsvas Apeninų kraštovaizdis”, “Italijos kraštovaizdis su krioliu”), leidžia pajusti melsvų tolių ilgesį (“Campania Romana”) ar gaivią miesto parkų vėsą (“Romos miesto parkas”). Gamta domino dailininką visais aspektais - ar tai būtų saulės nutvieksti amžinojo miesto mūrai, ar didinga kalnų panorama, ar mažas pakelės augalėlis (“Tabako augalo studija”, “Agava”), kiekviename motyve jis ieškojo savitumo, individualumo. Gėrėjosi gamtos formų turtingumu, studijavo praeities paminklus (“Koliziejaus arkos”, “Koliziejaus griuvėsiai iš vidaus”, “Rotondinis bokštas ant kalvos”). Nutapyti tvirtais, energingais potėpiais peizažai žavi šviežumu, tiesioginiu dailininko sąlyčiu su gamta ir gyvenimu. Šie jausmingi, jaunatviškai temperamentingi darbai savo stilistika bene labiausiai artimi romantizmo dailei. Vėliau K. Ruseckas ėmė tapyti kiek kitaip - Vilniaus laikotarpio peizažai jau kiek kuklesnio kolorito, santūresni, lyriški, nors vaizduojami motyvai išliko konkretūs, ikonografiškai tikslūs. Anot Vlado Drėmos, “tai realybės romantika”.
Vilniuje dailininkas tapė ne tik kalvotas Lietuvos kraštovaizdžio panoramas (“Vilniaus Šv. Petro ir Povilo bažnyčia”, “Vilniaus vaizdas nuo Paplaujos”, “Vilniaus Bernardinų sodas”), ramybe dvelkiančius nuošalius kampelius (“Tiškevičių malūnas Paplaujoje”, “Potockių malūnas Paplaujoje”), bet ir gūdžias Lietuvos girias. Bene vienintelis lietuvių dailėje jis ėmėsi animalistinių kompozicijų: įkvėptas Baltvydžių girios įspūdžių, nutapė didžiulio formato drobę “Stumbro medžioklė”, o tapydamas kompoziciją “Meškų urve”, net įsigijo mažą meškiuką, kad galėtų jį stebėti ir piešti iš natūros.
K. Ruseckas buvo puikus portretistas. Savo kūriniuose jis tęsė Jono Rustemo puoselėtą psichologinio portreto tradiciją, pagal modelį pasirinkdamas kompoziciją, apšvietimą, net tapymo manierą. K. Rusecko portretų plastinė forma nesudėtinga, tačiau labai įvairi. Vienos drobės nutapytos greitosiomis, ekspromtu, siekiant kuo tikslesnės portretuojamojo charakteristikos, psichologinės būsenos išraiškos (“Besijuokiantis italas”, Felikso Rusecko, Zarembos portretai), kitos - klasicistiškai išbalansuotos, reprezentatyvios (Jono Rusecko, Protnickytės-Ruseckienės, Krajevskytės-Ivickienės portretai).
Dar gyvendamas Romoje Ruseckas susidomėjo buitiniu žanru. Išvykų metu jis piešė ir tapė italų valstiečius (“Senas italų piemuo ir mažas piemenėlis”, “Italų valstietis parduoda pieno gaminius), Romoje nutapė pirmąsias buitines kompozicijas (“Mergaitė su balandžiu”). Vilniuje dailininkas išgarsėjo buitinių paveikslų ciklu, kuriame vaizdavo lietuvių liaudį (“Pjovėja”, “Lietuvaitė su verbomis”, “Lietuvaitė žvejė”, “Zakristijonas”). Simpatija paprastam žmogui ir meile gimtajam kraštui alsuojantys paveikslai sulaukė didžiulio pasisekimo ano meto visuomenėje. Įvairių užsakovų pageidavimu dailininkas nutapė ne po vieną jų variantą. Vilniaus apylinkių šventes ir liaudies tradicijas Ruseckas vaizdavo ir daugiafigūrėse kompozicijose (“Dievo Kūno procesija Vilniuje”, “Vakarinės pamaldos Aušros Vartuose”, “Sekminės Vilniaus Kalvarijose”, “Joninės Rasų priemiestyje”, “Petrinių mugė Antakalnyje”).
Vilniaus laikotarpiu Ruseckas tapė daug paveikslų bažnyčioms (Vilniaus katedrai, Vilniaus Šv. Teresės, Salų, Giedraičių, Ukmergės ir kt.). Pirmuosiuose bažnytiniuose paveiksluose (“Šv. Jonas Krikštytojas su avinėliu”) dailininkas ieškojo savito temos sprendimo, originalios kompozicijos, vėliau, kai bažnyčioms teko tapyti vis daugiau ir daugiau, nevengė pasinaudoti žinomų dailininkų patirtimi, savaip interpretuodamas jų kompozicijas, taikydamasis prie užsakovo pageidavimų.
Vilniaus meno mokyklos tradicijas Ruseckas sugebėjo deramai pratęsti ne vien kūryba, bet ir pedagogine veikla. Jo vadovaujama piešimo studija Vilniaus bajorų institute buvo kur kas daugiau, nei paprasta gimnazijos piešimo klasė, ji prilygo vidurinei dailės mokyklai. Studijoje dailės pradmenis gavo dauguma žymiausių XIX a. II pusėje dirbusių Vilniaus tapytojų - broliai Alfredas ir Eduardas Matas Römeriai, Eduardas Paulavičius, Tadas Goreckis, Albertas Žametas, Jonas Zenkevičius, Romanas Alekna-Švoinickis ir kt.
Lietuvos dailės muziejuje saugoma daugiau kaip 330 dailininko piešinių, eskizų, studijų, kopijų, peizažų, portretų, buitinių kompozicijų. Didžiąją jų dalį sudaro kūriniai, po dailininko mirties likę jo dirbtuvėje. Juos pagarbiai išsaugojo sūnus Boleslovas, prieš savo mirtį viską užrašęs Vilniaus mokslo bičiulių draugijai. Keletas Kanuto Rusecko tapytų portretų, peizažų, Vakarų Europos dailininkų paveikslų kopijų į Lietuvos dailės muziejų pateko iš privačių rinkinių.
Jubiliejinėje Kanuto Rusecko kūrinių ekspozicijoje Lietuvos dailės muziejaus rinkinius gražiai papildo peizažas “Neapolis” ir kompozicija “Pjovėja”, kadaise buvę Pliaterių rinkiniuose Švėkšnoje. Juos parodai paskolinti maloniai sutiko Žemaičių muziejus “Alka”.
 
Svarbesnės Kanuto Rusecko gyvenimo datos:
Gimė 1800 m. vasario 22 d. Radviliškio valsčiuje, Stebėkių kaime (dab. Panevėžio raj.) smulkių Lietuvos bajorų Jono Rusecko ir Teresės Romanavičiūtė-Ruseckienės šeimoje.
1809-1815 metais mokėsi Troškūnų mokykloje, išlaikomoje vienuolių bernardinų.
1816 m. įstojo į Vilniaus universiteto Fizikos ir matematikos fakultetą.
1818 m. perėjo į Literatūros ir laisvųjų menų fakultetą. Studijavo piešimą ir tapybą pas Joną Rustemą ir skulptūrą pas Kazimierą Jelskį.
1820-1821 m. lankė litografijos dirbtuvę. Priklausė Spindulingųjų draugijai, manoma, jog 1820-1821 m. buvo priimtas į Filomatų draugiją.
1821 m. vasarą, gavęs Vilniaus universiteto rekomendacinius laiškus, iš tėvo - pirnigų, išvyko studijuoti į Prancūziją. Mokėsi Paryžiaus akademijoje pas prof. Guillaume’ Guillon Lethiere’.
1822 rudenį persikėlė gyventi į Romą. Lankė Prancūzų dailės akademiją, kuriai vadovavo Antoine’as Jeanas Grosas. Tapybą studijavo pas Šv. Luko akademijos profesorių Vincenzo Camuccini, skulptūrą - Berthelio Thorvaldseno dirbtuvėje. 1826 - gavo Vilniaus universiteto stipendiją.
1831 m. grįžo į Vilnių. Nuo 1834 m. iki mirties dirbo piešimo mokytoju Vilniaus Bajorų institute.
Mirė 1860 m. rugsėjo 2 d. Vilniuje. Palaidotas Bernardinų kapinėse.

Iliustracijos iš LDM fotoarchyvo

© Lietuvos dailės muziejus, Žemaičių kultūros fondas, Matematikos ir informatikos institutas
     Pastabas, pasiūlymus siųskite adresu:  samogit@delfi.lt
     Tinklalapis atnaujintas 2011.08.12