LIETUVOS DAILĖS MUZIEJAUS PRANO DOMŠAIČIO GALERIJA 
(Liepų g. 33, Klaipėda, tel. (8~46) 410416). El. p. kpgdomsaitis@takas.lt 
 
PARODA „NIKOLAJAUS IR SVIATOSLAVO 
RERICHŲ TAPYBA“

2004 m. gegužės 18 d. – rugsėjo 6 d.

Nikolajus Rerichas. Rotangas –kalnų perėja. 1936. Кartonas, tempera. 30,5x45,5.
Rotangas – kalnų perėja į šiaurę nuo Kulu slėnio, kuriame gyveno Rerichų šeima. Už Rotango prasideda senasis kelias į Tibetą.
Nikolajus Rerichas. Fudzijama. 1936. Kartonas, tempera.30,5x45,5.
Kaip įprasta tradiciniuose japonų medžio raižiniuose, šventąjį
Japonijos kalną Fudzijamą N.Rerichas vaizduoja rožinio dangaus fone.
Paveikslas nutapytas po kelionės į Japoniją 1936 m.
Nikolajus Rerichas. Čiktanas, citadelė Himalajuose. Eskizas.  1932. Popierius, kartonas, tempera.


Virtuali paroda  „Nikolajaus ir Sviatoslavo Rerichų tapyba“ >

Lietuvos dailės muziejaus Prano Domšaičio galerijoje (Liepų g. 33,  tel. (8~46 410416) vasaros kultūrinio sezono metu veikė dailės paroda „Nikolajaus ir Sviatoslavo Rerichų tapyba“ kurioje pristatyti dailininkų Rerichų Rygai dovanoti kūriniai iš Latvijos valstybinio dailės muziejaus kolekcijos.
 
Lietuvos įsijungimo į Europos Sąjungą išvakarėse Lietuvos dailės muziejaus Vilniaus paveikslų galerijoje buvo atidaryta tarptautinė paroda „XVIII amžiaus mados pasaulis“, kuria pradėtas tarptautinių parodų ciklas „Baltijos meno dialogai“. Tai kelerių metų programa, kuria siekiama nuosekliai pristatyti dailės palikimo vertybes iš Baltijos jūros šalių muziejų. Antrąją tarptautinio ciklo parodą šios vasaros kultūriniam sezonui Lietuvos dailės muziejus atidarė Prano Domšaičio galerijoje (Liepų g. 33). Tai Nikolajaus ir Sviatoslavo Rerichų tapybos paroda iš Latvijos valstybinio dailės muziejaus (Ryga).
Nuo tarptautinės muziejų dienos – gegužės aštuonioliktosios – iki rusėjo 5 d. klaipėdiečiai ir uostamiesčio svečiai galėjo susipažinti su unikalia Rerichų kolekcija, kuri prieš karą garsaus dailininko buvo specialiai sudaryta ir dovanota Rericho muziejui Rygoje, o dabar laikoma Latvijos valstybiniame dailės muziejuje.
Šią parodą Lietuvos dailės muziejui surengti padėjo Lietuvos Respublikos ambasada Latvijoje ir Latvijos valstybinis dailės muziejus. Kaip žinoma, Rerichų kūryba mūsų šalyje yra ypač mėgstama, o jų kūrinių eksponavimas Lietuvoje visada sulaukdavo ypatingo visuomenės susidomėjimo ir itin teigiamo vertinimo. Tad šių metų Rerichų kūrybos pristatymas – svarbus Latvijos ir Lietuvos kultūrinio bendradarbiavimo įvykis, stiprinantis Baltijos šalių kultūrinius ryšius.
Nikolajaus ir Sviatoslavo Rerichų kūrybos paroda Klaipėdoje supažindino Lietuvos žiūrovus su unikalia kolekcija, kuri Rygoje eksponuojama nuo 1930 m. Jos vertingiausia dalis Lietuvos dailės muziejaus Klaipėdos paveikslų galerijoje buvo rodoma visą vasarą (iki rugsėjo 5 d.). Dauguma eksponuojamų kūrinių sukurti Indijoje ir reprezentuoja svarbiausias dailininkų meninio pasaulio idėjas.
Kaip žinoma, garsaus rusų dailininko, mąstytojo Nikolajaus Rericho (1874-1947) gyvenimas ir kūryba susijusi su daugeliu kraštų.

 

Nikolajus Rerichas
Nikolajus Rerichas gimė Peterburge, notaro Konstantino Rericho šeimoje. 1897 metais baigė Peterburgo dailės akademiją, o po metų – ir Peterburgo universiteto Teisės fakultetą. Jau 1890-aisiais menininkas ėmė domėtis senovės temomis, gilinosi į senosios Rusios istoriją, skandinavų ir baltų mitologiją, tyrinėjo Rytų kultūrą. Pirmajame Peterburgo kūrybos etape jis jau buvo pripažintas tapytojas ir ypač mėgstamas scenografas. Po revoliucijos nuo 1918 iki 1923 metų N. Rerichas su šeima gyveno Europoje ir Amerikoje. Jungtinėse Amerikos Valstijose menininkas įsitraukė į aktyvų visuomeninį gyvenimą: jo iniciatyva įkurtos kelios kultūrinės organizacijos.
1923-iaisiais išsipildė Rericho gyvenimo svajonė – jis nuvyko į Indiją, kur pradėjo gilintis į šio krašto kultūrą. 1925–1928 m. jis organizavo ekspediciją po Centrinę Aziją ir jai vadovavo. Į ekspedicijos maršrutą įėjo Himalajai, Tibetas, Mongolija ir kiti kraštai.
Nuo 1929 metų iki gyvenimo pabaigos menininkas su šeima gyveno Vakarų Himalajuose, Kulu slėnyje. Būtent čia N. Rerichas įsteigė mokslinį institutą ir jam vadovavo. Čia jis parengė Taikos pakto projektą. Himalajuose jis labai daug tapė, rašė apžvalgas ir keliaudavo.
1930-aisiais užsimezgė jo glaudūs ryšiai su Latvija – protėvių žeme. Kaip ir kitose šalyse, taip ir Baltijos valstybėse (Latvijoje – nuo 1930 m., Lietuvoje – nuo 1935 m.) aktyviai veikė Rericho draugijos. Jų svarbiausias tikslas buvo populiarinti kultūros apsaugą. Latvijos Rericho draugijos lyderiai aktyviai susirašinėjo su Nikolajumi Rerichu. Taip gimė mintis įkurti jo dailės muziejų. Įgyvendindamas šį sumanymą, Nikolajus Rerichas iš Indijos keletą kartų specialiai Latvijos sostinėje kuriamam muziejui atsiuntė atrinktus paveikslus. Net visi rėmai, kuriuose mes šiandien matome paveikslus, buvo padaryti 1930 m. Rygoje pagal paties autoriaus aprašymą. Pirmieji šeši paveikslai buvo gauti 1932-aisiais. Didžiausią siųstų paveikslų dalį, įskaitant ir dailininko sūnaus Sviatoslavo Rericho kūrinius, draugija gavo 1937 m. Tų pačių metų spalyje buvo atidarytas muziejus. Tai sutapo su Nikolajaus Rericho kūrybinės veiklos penkiasdešimtmečiu ir Baltijos šalių Rericho draugijų pirmojo kongreso pradžia. Įkurtasis muziejus išaugo į reikšmingą Rygos kultūros gyvenimo židinį. Jame buvo eksponuojami 55 abiejų Rerichų darbai bei 10 latvių, lietuvių, estų, rusų ir suomių dalininkų kūrinių. 1940 m. sovietų režimas draugiją uždarė, o Rerichų kūriniai pateko į Rygos miesto dailės muziejų (dabar – Latvijos valstybinis dailės muziejus).
 
Paroda Klaipėdoje
Klaipėdos paveikslų galerijoje surengtoje parodoje buvo eksponuojama keturiolika Nikolajaus Rericho darbų. Jie atspindėjo Indijos periodo tapybos motyvus ir svarbiausius dailininko stiliaus ypatumus. Beveik visi 1930 m. paveikslai vaizduoja kalnus. Kalnai Rericho kūryboje yra žmogaus dvasinių pastangų svarbiausias simbolis, vieta, kur Žemė susilieja su Kosmosu. Tačiau kartu visuose kūriniuose mes matome realius konkrečių vietų vaizdus – Himalajų ir Tibeto kalnų perėjas, viršūnes, kaimus, vienuolynus, kur daugiausia laiko praleido tapytojas. Rericho meninis pasaulis – gilus ir filosofiškas. Kalnų vaizduose ryški vidinė dinamika, juose aiškiai juntamas gyvybės ugnies ritmas, pulsuojantis visame pasaulio begaliniame statinyje. Menininkui egzistencines idėjas padėjo išreikšti ir unikali gamta – aukštikalnėse praretėjęs oras, suteikiantis ypatingą spalvų sodrumą. Beje, N. Rericho tapybos spalvų efektai susiję su temperos technikos ypatumais. Menininko naudotai temperai būdingas aksominis paviršius, sugeriantis šviesą ir paryškinantis kiekvieno atspalvio intensyvumą. Greitai džiūvančios temperos spalvos leido menininkui dirbti ant sauso paviršiaus, dengiant spalvų sluoksnius vieną ant kito, kad išgautų ypatingą atspalvio gylį. Spalvos mirgesys, taip pat subtilūs, vos juntami spalvų perėjimai pasiekiami plonu viršutiniu sluoksniu, kai apatiniai sluoksniai persišviečia.
Menininko ir kultūros veikėjo Sviatoslavo Rericho (1904–1993), Nikolajaus Rericho jaunesniojo sūnaus, kūrybą parodoje pristato trys paveikslai ir piešinys. Šie darbai gerai apibūdina autoriaus individualų stilių ir organiškai tęsia N. Rericho dailės kryptį, išreikšdami jiems abiem artimus grožio ir dvasingumo idealus. Eksponuojami darbai liudija Sviatoslavą Rerichą esant subtilų stebėtoją, gebantį portrete perteikti žmogaus vidinę būtį ir peizažuose parodyti Indijos gamtos spalvų nepakartojamą savitumą.
Parodą Klaipėdoje papildė dokumentai ir fotomedžiaga iš Latvijos Rericho draugijos prezidentės Guntos Rudzytės archyvo, atskleidžiantys N. Rericho ryšį su Lietuva. Juose – dailininko 1903 m. apsilankymas Vilniuje, Kaune ir Trakuose, draugystė su poetu Jurgiu Baltrušaičiu, paveikslai „Perkūnas“, „Svetovito arkliai“, 1910 m., „Vaidelutis“, 1914 m., studijos ir piešiniai, skirti Lietuvai, straipsnis „Lietuva“, 1936 m. korespondencija su Lietuvos Rericho draugija. Visa tai patvirtina, kad Lietuva menininko gyvenime ir kūryboje visada užėmė svarbią vietą. Šią parodą taip pat galima laikyti Rericho ir Lietuvos dvasinio ryškio organiška tąsa.
 
Tekstą pagal Ksenijos Rudytės publikacijas parengė Skaistis Mikulionis

 

 

© Lietuvos dailės muziejus, Žemaičių kultūros fondas
     Pastabas, pasiūlymus siųskite adresu:  samogit@delfi.lt
     Tinklalapis atnaujintas 2011.08.12