LIETUVOS TŪKSTANTMEČIO PROGRAMOS PARODA
“KRIKŠČIONYBĖ LIETUVOS MENE”
1999 m. gruodžio 28 d. – 2003 m. gruodžio 31 d

 Šioje salėje galėjome pamatyti per 250 vertingiausių Vilniaus katedros lobyno ir kitų Lietuvos bažnyčių auksakalystės meno vertybių - monstrancijų, relikvijorių, karūnų, taurių, patenų, kryžių, Parodos trečios salės planas votų, Parodos trečios salės bendras vaizdasžvakidžių, ampulių, pastoralų, pektoralų, žiedų ir kt. Ši unikali XIV-XX a. sakralinės taikomosios dailės kolekcija, sukurta žymiausių Vilniaus, Augsburgo, Dancigo, Karaliaučiaus, Acheno, Florencijos, Paryžiaus, Poznanės auksakalių, buvo eksponuojama pirmą kartą. Duomenų, kad katedros lobynas pradėtas kaupti karaliaus Mindaugo laikais, neturima, tačiau visiškai tikėtina, jog katedroje buvo saugoma ne tik būtiniausi liturginių apeigų reikmenys, bet ir karališkosios Mindaugo insignijos.
Nėra abejonių, kad lobynas ėmė formuotis netrukus po 1387 m. Lietuvos krikšto - į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės svarbiausią šventovę pirmiausia pateko Lietuvos krikštytojų Jogailos ir Vytauto bei jų žmonų dovanoti brangūs bažnytiniai daiktai, gal net ir iš svetur atsiųstos dovanos Lietuvos krikšto proga. XIV a. pabaigą, Lietuvos krikšto laikus, mena dramblio kaulo kilnojamasis altorėlis, katedros prelato kantoriaus stipula (apeiginė lazda), kuriai 1563 m. jau Taurė. Vakarų Europa (?), XIX a. vidurys. Auksuotas sidabras, emalio tapyba. Grafo Mykolo Tiškevičiaus dovana Vilniaus katedrai 1854 m. LDM (12 vitr.) prireikė restauravimo (3 vitr.), šv. Stanislovo, vyskupo ir kankinio, rankos relikvijorius (neeksponuojamas, grąžintas Vilniaus arkikatedrai bazilikai).
Ilgainiui Vilniaus katedros lobynas sukaupė gausią aukšto meninio lygio liturginių indų ir kitų reikmenų, pagamintų dažniausiai iš sidabro, auksuoto sidabro, aukso, puoštų brangakmeniais, perlais, emalio tapyba, filigranu, taip pat bažnytinių drabužių bei gobelenų kolekcijas, kurias nuolat papildydavo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų (Kazimiero, Aleksandro, Elžbietos Habsburgaitės, Bonos Sforcos, Barboros Radvilaitės, Vazų dinastijos atstovų), garsių didikų (Goštautų, Radvilų, Pacų, Sapiegų, Vainų, Tiškevičių, Bžostovskių) bei dažniausiai jų šeimoms atstovavusių Vilniaus vyskupų ir kitų aukštų Lietuvos Katalikų Bažnyčios dignitorių (Vilniaus katedros kapitulos prelatų, kanauninkų, kitų Lietuvos vyskupijų ganytojų, vyskupų sufraganų) dovanos. Kaip liudija 1598 m. inventorius, Senosios Lietuvos valstybės didžiausio klestėjimo metu -
XVI-XVII a. pirmoje pusėje - Vilniaus katedros lobynas savo unikaliais sakralinio meno turtais galėjo lygintis su visoje Europoje garsėjusiais Lietuvos valdovų meno rinkiniais, saugotais šalia katedros stovėjusiuose Didžiųjų kunigaikščių rūmuose. Tokia kolekcija katedroje susikaupė neatsitiktinai. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje Vilniaus katalikų vyskupo sostas visada laikytas pačiu iškiliausiu ir garbingiausiu, o Vilniaus katedra - pagrindine didžiulės valstybės šventove, įkūnijusia šalies politinę bei ūkinę galia, kultūros pasiekimus. 
XVII a. viduryje per rusų ir švedų invaziją Vilniaus katedros lobynas labai nukentėjo. Istoriškai vertingiausia Lietuvos valdovų dovanotų katedrai brangenybių dalis rusų ir kazokų buvo pagrobta ir išsidalyta kaip karo grobis. Kita Vilniaus katedros lobyno dalis vyskupo Jurgio Tiškevičiaus nurodymu ir tuometinio prelato Jurgio Bialozaro rūpesčiu buvo sėkmingai išgabenta iš Vilniaus. Kurį laiką slėpta kunigaikščių Sapiegų Ružanos pilyje, 1667 m. buvo laimingai sugrąžinta į katedrą.

Stebuklingojo Trakų
Dievo Motinos
paveikslo Švč. M.
Marijos karūna,
vadinama Vytautine.
Vakarų Europa, apie
1640 m, Auksas,
brangakmeniai,
perlai, emalis.
Manoma, jog ši 
karūna yra Lietuvos
kanclerio ir didžiojo
etmono, Vilniaus
vaivados kunigaikščio
Leono Sapiegos
dovana. Trakų Švč.
M. Marijos Apsilankymo bažnyčia
(1 vitr.) 

Stebuklingojo Trakų Dievo
Motinos paveikslo Kūdikėlio
Jėzaus karūna. Lietuva arba
Italija, 1718 m. Auksas,
brangakmeniai, emalis. Manoma,
jog šia kunigaikščių Sforcų
užsakyta karūna kartu su Švč.
M. Marijos karūna 1718 m. iš
Romos atsiuntė popiežius
Klemensas XI, leisdamas
karūnuoti pirmąjį stebuklingąjį
Lietuvoje Trakų Dievo Motinos
paveikslą. Trakų Švč. M. Marijos
Apsilankymo bažnyčia (1 vitr.) 

 

 

Liturginių indų
komplektas: padėkliukas
ir dvi ampulės. Vakarų
Europa, XIX a. II pusė.
Auksuotas sidabras,
brangakmeniai. Donatoriai – Lietuvos didikai Tyzenhauzai - Pšezdzeckiai. Rokiškio Šv. apaštalo evangelisto Mato bažnyčia (16 vitr.)

 

 

 

Kilnojamojo altorėlio fragmentas - plaketė. Nukryžiavimas. Italija, apie 1500 m, (?) Auksas, brangakmenis, Altorėlį Vilniaus katedrai 1817 m. dovanojo Lietuvos referendorius, Vilniaus katedros kapitulos kanauninkas grafas Povilas Ksaveras Bžostovskis. LDM (14 vitr.)

Švč. M. Marijos Gailestingosios altoriaus antepediumas. Lietuva. Vilnius, XVIII a. pr. Auksuotas sidabras. Vilniaus Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia

 

 

 

 

XVII a. italų dailininko (?) Acheiropita - stebuklingu būdu atsiradęs Kristaus Veido atvaizdas. Rėmai – Lietuva, Vilnius, XVIII a. Sidabras. LDM (iš Vilniaus katedros)

 

 

 

Tiek Lietuvos ir Lenkijos valstybės nuopuolio, karų, epidemijų ir po jų užgriuvusių demografinių katastrofų laikotarpiu, tiek Rusijos imperijos ir Lenkijos okupacijos metais Vilniaus katedros lobynas, nuolat papildomas naujomis dovanomis, buvo akylai saugotas nuo grėsusių pavojų ir, priešingai nei išblaškytos bei visam laikui prarastos Lietuvos didžiųjų kunigaikščių meno kolekcijos, išliko iki šių dienų. XIX a. carinės Rusijos administracijai uždarant katalikų šventoves, kai kurios jų vertybės pateko į Vilniaus katedros lobyną, o vėliau buvo dalijamos naujoms bažnyčioms.
1939 m. rugsėjį, prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, viena Vilniaus katedros lobyno dalis buvo skubiai paslėpta - užmūryta sienos nišoje, kita, nuolat naudojama liturginėse apeigose, liko katedros zakristijoje. Iki šiandien nežinomas 1931 m. katedros požemiuose surastų Lietuvos valdovų palaikų įkapių - karūnų ir kitų karališkųjų laidojimo insignijų, karo metais saugotų zakristijos seifuose, likimas.
Pokario okupacijos ir ateistinės propagandos sąlygomis gelbstint Vilniaus katedrą nuo sunaikinimo, joje buvo įkurta Vilniaus paveikslų galerija. Per 1985 m. remontą buvo aptikta Vilniaus katedros lobyno slėptuvė, o neįkainojamos vertybės suregistruotos, taip apsaugant nuo galimo išvežimo iš Lietuvos. Atrastas lobynas kartu su anksčiau perimtomis meno vertybėmis buvo akylai saugomas Lietuvos dailės muziejaus specialiose saugyklose. Dalis liturginėms apeigoms būtinų reikmenų buvo grąžinta 1989 m. pradžioje atšventintai Vilniaus arkikatedrai bazilikai. Kita dalį, artėjant Išganytojo gimimo didžiajam jubiliejui, nutarta eksponuoti dailės parodoje Krikščionybė Lietuvos mene.
Vilniaus katedros lobyno ekspoziciją papildė ir kitų Lietuvos bažnyčių auksakalystės meno vertybės. Lobyno salėje galėjome pamatyti liturginius indus ir kitus reikmenis iš Vilniaus ir Kauno arkivyskupijų, Vilkaviškio, Telšių, Panevėžio
vyskupijų šventovių. Daugelį šių unikalių vertybių, šimtmečiais saugotų ir slėptų nuo įvairiausių pavojų, parodoje taip pat  galėjome išvysti pirmą kartą.

Monstarncija. Prūsija, Karaliaučius, Hansas Miuleris, apie 1660 m. Auksuotas sidabras. Priklausė Kražių Švč. M. Marijos Ėmimo į dangų bažnyčiai prie jėzuitų vienuolyno ir kolegijos. Kauno arkikatedra bazilika (8 vitr.)

Komuninė. Lietuva, Vilnius (?), apie 1580-1590 m. Auksuotas sidabras. Priklausė Vilniaus jėzuitų akademijos archipresbiterinei Šv. Jonų bažnyčiai. Donatoriumi galėjo būti Vilniaus vyskupas kardinolas Jurgis Radvila. LDM (3 vitr.)

Taurė. Vidurio Europa, apie 1644-1651 m. Auksuotas sidabras, brangakmeniai, emalis. Donatorius - Lietuvos pakancleris kunigaikštis Kazimieras Leonas Sapiega. LDM (iš Vilniaus katedros (5 vitr.)

 

Monstrancija. Vidurio Europa, XVII a. vid. Auksas, brangakmeniai, emalio tapyba, Vilniaus vyskupo Jurgio Tiškevičiaus dovana Vilniaus katedrai. LDM (4 vitr.)

 

Monstrancija. Vidurio Europa, apie 1740-1750 m. Auksuotas sidabras, brangakmeniai, perlai. Vilkaviškio vyskupijos kurija (13 vitr.)

 

 

Didžioji arba Goštautų monstrancija. Vidurio Europa, 1535 m. Auksuotas sidabras. Donatorius – Lietuvos kancleris ir Vilniaus vaivada grafas Albertas Goštautas. LDM (iš Vilniaus katedros)

 

Monstrancija. Vidurio Europa, XVI a. auksuotas sidabras. Ilgą laiką manyta, jog šia monstrancija savo funduotai Vilniaus Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčiai ir bernardinų vienuolynui dovanojo Lietuvos ir Lenkijos valdovas Kazimieras. Pokaryje monstrancija laikyta dingusi. Vilniaus Šv. Dvasios bažnyčia (1 vitr.).

Kryžius. Vakarų Europa arba Šventoji Žemė. XVI a. pab.-
XVII a. pusė. Medis, perlamutras. Apačioje - Jeruzalės karalystės herbas. Kryžius į Lietuvą galėjo būti atgabentas piligrimų. LDM (is Vilniaus katedros) (4 vitr.) 

 

Monstrancija. Vokietija, Volfgangas kasparas Kolbas (Kolbi) (?) apie 1671-1684 m. Auksuotas sidabras, brangakmeniai. Donatorius – Vilniaus vyskupas Nikalojus Steponas Pacas. LDM (iš 
Vilniaus katedros) (5 vitr.)

 

Šv. Eustacho relikvijorius 
(Goštautų kryžius). Lietuva (?), XVI a. l pusė. Pėda – Lietuva (?), Vilnius, XVIII-XIX a. sandūra. Auksas, auksuotas sidabras, brangakmeniai, krištolas, medis. Lietuvos kanclerio, Vilniaus vaivados grafo Alberto 
Goštauto dovava Vilniaus 
katedrai. LDM (4 vitr.)

Taurė. Vokiečių ordino valstybė, Dancigas (?), XV a. Auksuotas sidabras, brangakmeniai. Seniausia Vilniaus katedros lobyno taurė. LDM (3 vitr.)

 

 

 

Vilniaus katedros lobyno fragmentas

 

 

 

 

 

Šv. Marijos Magdalenos de Paci relikvijorius. Italija, Florencija, Maksimilijonas Soldanis Bencis (Benzi) (?), apie 1678-1684 m. Auksas, brangakmeniai, emalis. Donatoriumi galėjo būti Toskanos didysis kunigaikštis Kozimas III Medičis. Vilniaus katedrai atiteko po vyskupo Mikalojaus Stepono Paco mirties. LDM (5 vitr.)