Lietuvai priimant krikštą, Vakarų Europos dailėje
vyravo vėlyvosios
gotikos stilius. Nebelikus pagonybės barjerų, jis
nekliudomai plito
rytų link -
ankstyvieji bažnytinės dailės kūriniai į Lietuva buvo įvežti iš
Livonijos,
Prūsijos, Vokietijos, Lenkijos, Čekijos.
Vietiniai meistrai perimtas iš Vakarų Europos dailės formas praturtino
sava
menine patirtimi. Salėje eksponuojama seniausia Lietuvoje išlikusi
vaizduojamoji dailė.
Skulptūrinė grupė Šv. Martynas Turietis išdrožta
įgudusio vokiečių meistro XVI a. pradžioje. Raitelis nurėžia
kalaviju savo apsiausto kraštą ir atiduoda jį kelyje sutiktam luošam
elgetai. Tokiais siužetais skynėsi į žmones kelią
krikščioniškoji etika.
XVI a. į gotika įsiterpė renesansas, o nuo amžiaus
antros pusės - ir manierizmas. Kurį laiką šie stiliai reiškėsi
kartu. Naujovės sklido ir su grafinėmis madingų dailininkų kūrinių
reprodukcijomis. Vienas žymiausių ir dažniausiai reprodukuojamų
manierizmo dailininkų buvo Bartolomėjus Špangeris (Bartholomeus
Spranger, 1546-1611). Jis gimė Antverpene, išsilavinimą gavo Italijoje.
Dirbo įvairiuose Europos miestuose - Paryžiuje, Lione,
Milane, keletą metų
Vienoje, imperatoriaus Maksimilijono II dvare, vėliau - Prahoje, Rudolfo
II
rūmuose. Rafinuota, aristokratiškai elegantišką dailininko stilių
atspindi Šv. Uršulės paveikslas. Manierizmui būdingą
dekoratyvumą, grakštumą ir vidinę ekspresiją atpažįstame XVI a.
nežinomo meistro skulptūroje Šv. Liudvikas. Ilgus metus statula
puošė Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčia, kuria nuo XV a. rūpinosi
vienuoliai pranciškonai, tikriausiai ir užsakę šventovei pranciškonų
tretininkų globėjo, Prancūzijos karaliaus atvaizdą.
Lietuvos ankstyvojoje bažnytinėje tapyboje Vakarų
Europos meno įtaka
susidūrė su Rytų Bažnyčios tradicija, kur kas anksčiau
įsitvirtinusia rytinėse
Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėse. Cerkvių būta ne tik
slavų gyvenamose teritorijose, bet ir Vilniuje. Nenuostabu, kad
stačiatikių plėtota
ikonų tradicija paliko gilius pėdsakus Lietuvos religinėje dailėje,
suteikė jai
savitų bruožų.
|
 |
 |
|
|
XVI a. Lietuvos dailininkas. Atsiskyrėlis. LDM |
XVI a. vokiečių dailininkas. Šv. Martynas
Turietis. LDM |
XVI a. Lietuvos dailininkas. Švč. M. Marija su Kūdikiu
iš senųjų Trakų. LDM
|
|
|
 |
 |
|
Bartolomėjus Šprangeris. Šv. Uršulė. LDM |
XVII a. Lietuvos dailininkas. Šv. apaštalas
Pilypas. LDM |
XVII a. Lietuvos dailininkas. Septyni Vilniaus
kankiniai pranciškonai. LDM |
|
 |
|
 |
XVII a. Lietuvos dailininkas. Švč. M. Marija. LDM
|
XVI a. Lietuvos dailininkas. Šv. Liudvikas. Vilniaus Šv.
Mikalojaus Bažnyčia
|
XVII a. Lietuvos dailininkas. Šv. Kazimieras.
LDM |
Regioninių ypatumų įgijo ir Lietuvos Didžiosios
Kunigaikštystės stačiatikių
rusėnų dailė. Ji formavosi veikiama ne tik Bizantijos, Rusijos,
Balkanų dailės,
bet ir Vakarų Europos tapybos. Iš italų ankstyvojo Renesanso paveikslų
ikonų
tapytojai perėmė fonų dekoravimą įrėžtu augaliniu ornamentu.
Modeliuodami veidus, drąsiau ėmė naudoti šviesą ir šešėlį.
Tipiškas LDK ikonų tapybos pavyzdys yra XVII a. ikona Šv. arkangelas
Mykolas, pagal individualius stiliaus bruožus priskirtina Lietuvos
Brastos regionui. XVII a. ikona Švč. M. Marija priklausė
ikonostaso Meldimo (gr. Deēsis) grupei. Kanoniška jos kompozicija
tebedvelkia bizantinio meno sąlygiškumu, tačiau veido, rankų,
drabužio klosčių modeliavime juntama Renesanso dailės įtaka. Foną
puošiantis akanto ornamentas ir Vilniuje sukurto vadinamojo lietuviško
kursyvo įrašas
rodo, kad ikona nutapyta Vilniuje.
