LIETUVOS TŪKSTANTMEČIO PROGRAMOS PARODA
“KRIKŠČIONYBĖ LIETUVOS MENE”

1999 m. gruodžio 28 d. – 2003 m. gruodžio 31 d

 

Parodos šeštos salės bendras vaizdasLietuvai priimant krikštą, Vakarų Europos dailėje vyravo vėlyvosios gotikos stilius. Nebelikus pagonybės barjerų, jis Parodos sestos sales planas nekliudomai plito rytų link - ankstyvieji bažnytinės dailės kūriniai į Lietuva buvo įvežti iš Livonijos, Prūsijos, Vokietijos, Lenkijos, Čekijos.
Vietiniai meistrai perimtas iš Vakarų Europos dailės formas praturtino sava menine patirtimi. Salėje eksponuojama seniausia Lietuvoje išlikusi vaizduojamoji dailė.
Skulptūrinė grupė Šv. Martynas Turietis išdrožta įgudusio vokiečių meistro XVI a. pradžioje. Raitelis nurėžia kalaviju savo apsiausto kraštą ir atiduoda jį kelyje sutiktam luošam elgetai. Tokiais siužetais skynėsi į žmones kelią krikščioniškoji etika.
XVII a. Lietuvos dailininkas. Sventoji su knyga (sv. Kotryna?). LDMXVI a. į gotika įsiterpė renesansas, o nuo amžiaus antros pusės - ir manierizmas. Kurį laiką šie stiliai reiškėsi kartu. Naujovės sklido ir su grafinėmis  madingų dailininkų kūrinių reprodukcijomis. Vienas žymiausių ir dažniausiai reprodukuojamų manierizmo dailininkų buvo Bartolomėjus Špangeris (Bartholomeus Spranger, 1546-1611). Jis gimė Antverpene, išsilavinimą gavo Italijoje.
Dirbo įvairiuose Europos miestuose - Paryžiuje, Lione, Milane, keletą metų Vienoje, imperatoriaus Maksimilijono II dvare, vėliau - Prahoje, Rudolfo II rūmuose. Rafinuota, aristokratiškai elegantišką dailininko stilių atspindi Šv. Uršulės paveikslas. Manierizmui būdingą dekoratyvumą, grakštumą ir vidinę ekspresiją atpažįstame XVI a. nežinomo meistro skulptūroje Šv. Liudvikas. Ilgus metus statula puošė Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčia, kuria nuo XV a. rūpinosi vienuoliai pranciškonai, tikriausiai ir užsakę šventovei pranciškonų tretininkų globėjo, Prancūzijos karaliaus atvaizdą.
Lietuvos ankstyvojoje bažnytinėje tapyboje Vakarų Europos meno įtaka susidūrė su Rytų Bažnyčios tradicija, kur kas anksčiau įsitvirtinusia rytinėse Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėse. Cerkvių būta ne tik slavų gyvenamose teritorijose, bet ir Vilniuje. Nenuostabu, kad stačiatikių plėtota ikonų tradicija paliko gilius pėdsakus Lietuvos religinėje dailėje, suteikė jai savitų bruožų.

XVI a. Lietuvos dailininkas. Atsiskyrėlis. LDM

XVI a. vokiečių dailininkas. Šv. Martynas Turietis. LDM

XVI a. Lietuvos dailininkas. Švč. M. Marija su Kūdikiu iš senųjų Trakų. LDM

Bartolomėjus Šprangeris. Šv. Uršulė. LDM

XVII a. Lietuvos dailininkas. Šv. apaštalas Pilypas. LDM

XVII a. Lietuvos dailininkas. Septyni Vilniaus kankiniai pranciškonai. LDM

XVII a. Lietuvos dailininkas. Švč. M. Marija. LDM

 

XVI a. Lietuvos dailininkas. Šv. Liudvikas. Vilniaus Šv. Mikalojaus Bažnyčia

XVII a. Lietuvos dailininkas. Šv. Kazimieras. LDM

Regioninių ypatumų įgijo ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės stačiatikių rusėnų dailė. Ji formavosi veikiama ne tik Bizantijos, Rusijos, Balkanų dailės, bet ir Vakarų Europos tapybos. Iš italų ankstyvojo Renesanso paveikslų ikonų
tapytojai perėmė fonų dekoravimą įrėžtu augaliniu ornamentu.
Modeliuodami veidus, drąsiau ėmė naudoti šviesą ir šešėlį. Tipiškas LDK ikonų tapybos pavyzdys yra XVII a. ikona Šv. arkangelas Mykolas, pagal individualius stiliaus bruožus priskirtina Lietuvos Brastos regionui. XVII a. ikona Švč. M. Marija priklausė ikonostaso Meldimo (gr. Deēsis) grupei. Kanoniška jos kompozicija tebedvelkia bizantinio meno sąlygiškumu, tačiau veido, rankų, drabužio klosčių modeliavime juntama Renesanso dailės įtaka. Foną puošiantis akanto ornamentas ir Vilniuje sukurto vadinamojo lietuviško kursyvo įrašas rodo, kad ikona nutapyta Vilniuje.