LIETUVOS TŪKSTANTMEČIO PROGRAMOS PARODA
“KRIKŠČIONYBĖ LIETUVOS MENE”

1999 m. gruodžio 28 d. – 2003 m. gruodžio 31 d

 

Krikščioniškosios Europos idėjinės ir meninės tendencijos skverbėsi į Lietuvą ne tik per bažnyčias ir vienuolynus, bet ir per dvarų kultūrą. XVI a. susiklostė tradicija jauniems didikams ir bajorams lavintis užsienyje, keliauti po pasaulį. Parodos septintos salės planasGyvenimas Italijos, Vokietijos, Nyderlandų miestuose padėjo jiems pažinti tų kraštų papročius, formavo skonį bei meno supratimą. Parodos septintos salės bendras vaizdas Kelionėse užsimegzdavo pažintys su dailininkais, kurių ne vienas vėliau, atvykęs į Lietuvą, dirbo dvaruose, tapė kūrinius asmeninėms didikų kolekcijoms. Atskiros giminės orientavosi į skirtingų šalių meną. Katalikai Sapiegos, Pacai - į Italijos, evangelikai reformatai Radvilos - į protestantiškosios Olandijos ir Vokietijos.
Deja, daug dvarų kolekcijų beveik neišliko. Dauguma Lietuvos dailės muziejuje saugomų Vakarų Europos dailininkų paveikslų yra iš XX a. pradžios rinkinių. Lentvario grafo Vladislovo Tiškevičiaus, Pavlovo dvarininko Vytauto Vagnerio, vilniečio pirklio Vladislovo Fiorentinio, dailininko Boleslovo Rusecko ir kt. Lietuvos dailės muziejaus rinkinį parodoje papildo kūriniai iš monsinjoro Alberto Talačkos kolekcijos ir Rokiškio Šv. Apaštalo evangelisto Mato bažnyčios.
Ekspozicija atspindėjo skirtingas Vakarų Europos tapybos mokyklas, dailės stilius, jų kitimo kryptis.Karlas Maratis (1625-1713). Švč. M. Marijos įvedimas į šventyklą. Monsinjoro Alberto Talačkos kolekcija
Italų tapytojo, kilusio iš Kremonos, Antonijaus Kampio (Antonio Campi, ?-1591) Šventosios moterys prie Kristaus kapo tęsia Lombardijos brandžiojo renesanso tapybos tradiciją. Evangelinę sceną dailininkas vaizduoja brėkštančio ryto kalnų peizažo fone, gamtai skirdamas ne mažesnį dėmesį nei tuščią kapą išvydusioms moterims.
Romos dailininko Marcelo Venusčio (Marcello Venusti, 1512/15-1579) Pieta nutapyta pagal jo mokytojo Mikelandželo (Michelangelo) piešinį. Abstraktų kompozicijos intelektualumą atitinka šaltas žalsvų, rausvų ir gelsvų tonų koloritas. Venecijos manierizmui būdingas Basanų dirbtuvėje sukurtas paveikslas Kristaus guldymas į karstą. Jakopas da Pontė (Jacopo da Ponte, 1515-1592) ir keturi jo sūnūs, amžininkų labiau žinomi kaip Basanai, tapydami religines ir buitines kompozicijas, naudojo turtingą tapybinę faktūrą, aštrią perspektyvą, dramatišką naktinį apšvietimą, blyksnių ir refleksų efektus.

Basanų dirbtuvė. Kristaus guldymas į karstą. LDM

Lodovikas Karačis (1555-1619). Kristus kape. LDM

Kornelis van Harlemas (1562-1638). Senojo ir Naujojo Testamento alegorija. LDM

Janas van Bukhorstas (1605-1688). Mozės radimas LDM 

XVI a. antroje pusėje visos Europos dailėje įsivyravo manierizmas. Religinio turinio paveikslais garsėjo Nyderlandų tapytojai. Vienas jų - Kornelis van Harlemas (Cornelis van Haarlem, 1562-1638). Jo Senojo ir Naujojo Testamento alegorija - sudėtinga daugiafigūrė kompozicija, Šventojo Rasto scenomis pasakojanti žmonijos istoriją nuo pirmosios nuodėmės iki Atpirkimo. Figūros nutapytos peizažo fone, tačiau gamta šiame kūrinyje, skirtingai nei Renesanso epochoje, nebeturi vienijančio ir nuotaiką kuriančio vaidmens. Ją nustelbia raumeningos, dinamiškos figūros.
XVI a. Ispanijoje didelį pasisekimą turėjo Luiso de Moraleso (Luis de Morales, 1515/20-1586) nedidelio formato paveikslėliai, vaizduojantys Švč. M. Mariją su Kūdikiu, Kristaus kančia, Pieta. Dėl pamėgtų religinių motyvų tapytojas net gavo Dieviškojo pravardę (isp. II Divino). Jo teptukui priskiriama Nukryžiuoto Kristaus galva.
Skausmo iškreiptas veidas nutapytas tamsiame, beveik juodame fone. Kontrastingas apšvietimas, minkštos šešėliuose tirpstančios formos sustiprina dramatišką įtampą. Paveikslas palieka slaptingumo, nematerialumo įspūdį.

Karlas Dolčis (1616-1686). Švč. M. Marija Sopulingoji. LDM XVII a. flamandų dailininkas. Kristus Emause. LDM

 

Johanas Michaelis Rotmajeris (1654-1730). Lotas su dukterimis

 

 Luisas de Moralesas (1515/20-1586). Nukryžiuoto Kristaus galva. LDM

XVIII a. italų dailininkas. Rožinio Švč. M. Marija. LDM

XVII a. italų dailininkas. Loreto Švč. M. Marija. LDM

Baroko stiliaus pradžia italų tapyboje siejama su Karavadžo (Caravaggio) kūryba ir Bolonijos akademija. Akademijos įkūrėjų brolių Karačių netenkino manierizmo dailės šaltas intelektualumas ir išraiškos priemonių nenatūralumas. Jie siekė aiškesnio, paprastesnio meno, paremto gamtos studijomis ir geriausiais Renesanso dailininkų pasiekimais. Lodoviko Karačio (Lodovico Carracci, 1555-1619) drobė Kristus kape žavi.
Paveikslas priskiriamas Neapolyje ir Romoje dirbusiam Salvatorui Rozai (Salvator Rosa, 1615-1673). Monumentali dramatiškos nuotaikos drobė nutapyta drasiais, energingais potėpiais, sustiprinančiais jos emocinį poveikį.
Bolonijos dailininkų paveiksluose baroko dinamiškumas ir ekspresija neatsiejama nuo idealizacijos. Didžiulio pasisekimo sulaukė Gvido Renio (Guido Reni, 1575-1642) sukurti Marijos, Kristaus, šventųjų atvaizdai. Skirtingų užsakovų pageidavimu dailininkas yra nutapęs po keletą jų variantų ir replikų. Vienas tokių kūrinių yra Šv. Sebastijonas, žinomas keturiomis autorinėmis replikomis ir daugybe kopijų, puikiu piešiniu, subtiliu koloritu. Paveikslą užliejusi švelni šviesa kuria tylos ir liūdesio nuotaiką. Drąsaus ir radikalaus Karavadžo realizmo pamokos juntamos Parmos tapytojo Bartolomėjaus Skedonės (Bartholomeo Schedone, 1576-1615) paveiksle Caritas. Teologinę Dievo ir žmonių meilės idėją dailininkas perteikė buitinę sceną primenančia kompozicija su paprastais neidealizuotų tipažų žmonėmis. Karvadžo kūryba davė pradžią realistinei krypčiai baroko tapyboje. Būdingas šios krypties pavyzdys yra Šv. Paulius Atsiskyrėlis.

Antonijus Kampis (?)1591). Šventosios moterys prie Kristaus kapo. LDM

 

 

 

Domenikinas ? (Domenichino, Domenico Zampieri, 1582-1641),
Apreiškimas Švč. M. Marijai.  Rokiškio Šv. apaštalo evangelisto Mato bažnyčia

Domenikinas ? (Domenichino, Domenico Zampieri, 1582-1641),
Kristus nuimtas nuo kryžiaus. Rokiškio Šv. apaštalo evangelisto Mato bažnyčia

Chuanas Risis (1600-1681). Kunigas su kryžiumi. LDM

 

 

 

Frančeskas Londonijus (Francesco Londonio, 1723-1783). Šv. Elžbieta šelpia neturtinguosius. LDM

 

Gvidas Renis (1575-1642). Šv. Sebastijonas. XVII a. kopija. LDM Salvatoras Roza (1615-1673). Šv. Paulius Atsiskyrėlis. LDM Bartolomėjus Skedonė (1570-1615). Caritas. XVII a. kopija. LDM Fransiskas Chimenesas (1568-1670).  Šv. Marija Magdalietė. LDM

XVII a. Italijos baroko ir visos katalikiškosios Europos meno centru tapo Roma. Popiežių mieste suklestėjo dekoratyvi, teatrališka tapyba. Žymiausias jos atstovas buvo Pjetras Beretinis da Kortona (Pietro Berretini da Cartona, 1596-1669), tapęs milžiniško formato plafonus, kuriuose žemės ir dangaus gyventojai, reali ir iliuzorinė erdvė susiliejo į svaiginantį reginį. Dailininkas turėjo daug mokinių ir pasekėjų. Jo braižo įtaka juntama drobėje Loreto Švč. M. Marija, vaizduojančioje Marijos namelį, iš klaidatikių užkariauto Nazareto skraidinamą angelų į Loreto miestą Italijoje. Stebuklo akivaizdoje dvasinę ekstazę išgyvenančių šv. Jono evangelisto ir šv. apaštalo Jokūbo jausmus atskleidžia platūs teatrališki gestai.
Kitas žymus Romos dailininkas buvo Karlas Maratis (Carlo Maratti, 1625-1713). Jo kompozicijos santūresnės, jose mažiau iliuzoriškumo, ryškių rakursų. Dailininkas mėgo horizontalų formatą, daugiau dėmesio skyrė linijiniam ritmui. Eksponuojamas nedidelis paveikslėlis Švč. M. Marijos įvedimas į šventyklą patraukia intymumu, formos grakštumu.
Savų gerbėjų ir karštų oponentų turėjo sentimentalūs religiniai paveikslai, kuriuos tapė Florencijos dailininkas Karlas Dolčis (Carlo Dolci, 1616-1686). Ypač didelį pasisekimą turėjo Švč. M. Marija Sopulingoji. Paveikslo replikas ir kopijas galime pamatyti daugelyje pasaulio muziejų ir privačių kolekcijų.
Ispanų dailininkai mėgo liaudiškus šventųjų tipažus, gilius fonus, įgaunančius paveiksluose simbolinę prasmę.
Romoje studijavusio Saragosos dailininko Fransiško Chimeneso (Francisco Ximenez, 1598-1670) paveiksle Šv.Marija Magdalietė dramatiški šviesos ir šešėlių kontrastai ne tik kuria nuotaiką - jie tampa tamsos ir šviesos, nuodėmės ir atgailos, materijos ir dvasios kovos metafora.

Vienuolio benediktino Chuano Risio Juan Rizi, 1600-1681) drobėje Kunigas su kryžiumi šventojo poza pabrėžtinai ekspresyvi, veido išraiška perteikta gili dvasinė ekstazė, taip būdinga į misticizmą linkusiam ispanų religingumui.
Džiaugsmingesnes, puošnias ir turtingas formas barokas įgavo Flandrijoje. Detalių gausa, madingais apdarais, medžiagų ir faktūrų įvairove žavi Antverpeno tapytojo Jano van Bukhorsto (Jan van Boeckhorst, 1605-1688) Mozės radimas - puikus rūmų dailės pavyzdys. Dekoratyviam ir efektingam austrų barokui atstovauja Johano Michaelio Rotmajerio (Johann Michael Rottmayr, 1654-1730)
Lotas su dukterimis.